– Ar jau reikia nerimauti, jei žmogus kiekvieną savaitgalį išgeria po šešis alaus, butelį vyno ar puslitrį degtinės? Kaip atskirti, kas yra saikingas alkoholio vartojimas ir kur jau ligos pradžia? Ar jūs pats vartojate alkoholį?
– Žinoma, kad aš vartodavau alkoholį, bet jau kurį laiką nevartoju. Vartojimas nuo probleminio vartojimo skiriasi. Jei kitą dieną jauti pasekmes, tai reiškia, kad padauginta, negalima kontroliuoti suvartojamo kiekio. Jei blogai jautiesi, organizmas kenčia, tai organizmo žalojimas.
Pagal PSO apibrėžimą, apie priklausomybę nuo alkoholio ir kitų medžiagų galima kalbėti tada, jei žmogus turi problemų šeimoje, darbe ar su teisėsauga. Jei šeimos nariai priekaištauja, kad per daug ir per dažnai jų artimasis geria, tai jau problema. Vadinasi, šeimos santykiai yra antrame plane, o svaiginimosi poreikis stipresnis už poreikį turėti harmoningus santykius.
Jei išgėręs sėdiesi prie vairo ir vartodamas medžiagas rizikuoji būti patrauktas į teisinę atsakomybę, tai irgi problema. Lietuvoje legalios dvi svaiginimosi medžiagos – alkoholis ir tabakas. O tie, kas vartoja kitas medžiagas, pykstasi su įstatymais, tuo atveju žmogus turi problemų.
Kada pagirios ligos požymis, kada reikia stabdyti? Jeigu žmogus jaučia pagirias, bet vis tiek vartoja didžiulius kiekius alkoholio, jeigu nesugeba kontroliuoti išgeriamo kiekio, tai turi tą problemą.
Yra grupė žmonių, kurie yra savotiški mazochistai, kuriems patinka jausti skausmą. Vadinasi, žmogui reikia blogos savijautos, kankinimo, jie siekia to nesąmoningai daug gerdami.
Toks žmogus nesąmoningai siekia sau pakenkti arba net save nužudyti. Jei žmogus senyvo žmogus, turintis problemų, tai kitą dieną dėl pagirių gali turėti rimtų sutrikimų, kas gali baigtis tragiškai. Retkarčiais girdime, kad į atostogas išvykę žmonės sveiki, o staiga miršta. Tai dažnai įvyksta dėl to, kad per daug suvartojama. Alkoholis dehidratuoja, pakeičia elektrolitų balansą, organizmas reaguoja netikėtai. Nedidelė problema gali baigtis mirtimi.
– Skaitytoja Monika klausia, kaip jai įtikinti savo draugą, kad jo pomėgis išgerti – jau problema? Kaip turėtų elgtis girtaujančių artimieji, kad jiems padėtų bent jau suvokti problemą ir pradėti ją spręsti?
– Priklausomybė nėra vieno žmogaus, bet sisteminė problema, į kurią įsitraukia visos pusės. Jeigu tai šeima, tai sutuoktiniai nesuprasdami daro įtaką, kad kitas taptų priklausomas nuo ko nors.
Rekomenduojame eiti į pas psichoterapeutą, kad keistų gyvenimo modelį, kuris skatina priklausomybę.
Psichoterapija nukreipta tam, kad padėtų asmeniui suvokti, kaip galėtų gyventi kitaip, kad susirūpintų geriantis žmogus savimi. Geriančiose šeimose kenčia ir kiti, ypač vaikai, matantys barnius, alkoholio tvaiką.
Mes galėsime kitiems padėti, jeigu padėsime patys sau.
– Ar įmanoma nuo alkoholizmo pasveikti tik savo valios jėgomis? Ar būtina specialistų pagalba?
– Savaiminio pasveikimo galimybė lygi nuliui. Iš tikrųjų žmogus gali pasveikti tik padedamas specialisto, ir tai ne visi. Maždaug 30 proc. gali pasveikti visiškai – kai vartojama medžiaga tampa neaktuali. 30 proc. yra abstinentai. Tačiau jeigu nevartoji, nereiškia, kad esi sveikas.
Alkoholį gali pakeisti darboholizmas, intensyvus rūkymas, internetinė, lošimų priklausomybė, priklausomybė nuo valgymo, kolekcionavimas.
Sveikas žmogus gali vartoti viską, bet tose ribose, kur nekenkia.
– Kokios priežastys dažniausiai atveda pacientus gydytis nuo alkoholizmo į jūsų vadovaujamą kliniką?
– Paprastai ateina žmonės, kai pradeda byrėti šeima, prarandamas darbas. Retas ateina anksčiau. Arba ateina verslininkai, kurie negali prarasti darbo, bet jaučia, kad sveikata pradeda šlubuoti – dėl širdies, kepenų veiklos.
Kol žmogus dar nejaučia problemų šeimoje, darbe, su sveikata – problemą neigia.
– Ar daugėja norinčių gydytis nuo alkoholizmo? Kokia gydymo kaina privačiose įstaigose? Kiek trunka gydymas?
– Valstybei gydymas kainuoja labai brangiai. Alkoholizmas daugeliu atvejų yra savotiška savigyna. Daugelis pradeda vartoti siekdami pagerinti miegą, darbingumą ir laipsniškai tai perauga į didesnes problemas, negu buvusiosios.
Kada žmogų išblaivai, jis grįžta į tarpines pozicijas. Pirmiausia žmogui reikia sutvarkyti miegą, nuotaiką, reikia gydyti depresines nuotaikas.
Pats išblaivinimas nėra brangus, padeda per dvi arba keturias dienas nuo abstinencijos simptomų išsivaduoti.
Gydymas susideda iš dviejų komponentų – pirmiausia reikia palengvinti abstinenciją, kas užtikrina, kad žmogus nemirtų dėl blogos somatinės būsenos, o tada padedama susitvarkyti su psichinėmis problemomis. Po to atsiskleidžia įvairi simptomatika. Gydymas gana sudėtingas.
Visi pokyčiai užtrunka nuo trejų iki šešerių metų. Stacionare negali tiek žmonių gydyti, bet Norvegijoje įsteigti skyriai, kuriuose galima pusę metų taip žmones gydyti. Daugelis pacientų suvokia, kad virsmas įvyksta po keturių mėnesių. Po pusmečio žmonės nukreipiami į ambulatorinį gydymą.
Gydymas nuo priklausomybių – daugiapakopis ir sudėtingas.
– Ar daug įžymių žmonių pas jus gydėsi? Apie Egidijų Vareikį skelbta viešai, tačiau daugelis turbūt linksta savo istorijų neviešinti?
– Didžiausia paslaugų dalis nemokama, pacientai nemoka nė cento. Neturime sutarties su ligonių kasomis tik dėl išblaivinimo.
Pirmiausia žmogui reikia sutvarkyti miegą, nuotaiką, reikia gydyti depresines nuotaikas.
Žmonės nerūšiuojami į žymius, ar ne. Visiems yra suteikta galimybė gauti gydymą, visiems skiriame vienodą dėmesį, kas bebūtų.
Jūsų paminėtas asmuo pats sutiko skelbtis. Įstatymas įpareigoja, kad negalime suteikti informacijos, kas gydėsi ir t.t. Galiu pasakyti tik tiek, kad mūsų tikslas – visiškas dėmesys, jei pacientas supranta, kad mes skiriame dėmesį, juos suprantame.
Mes turime aiškiai suvokti, kad priklausomybės, kaip ir visos kitos ligos, pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Lietuvoje mastai dar nedideli, o, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse stebima paauglių priklausomybė, įvairių medžiagų vartojimas tarp paauglių ten labai paplitęs ir tai kelia nerimą.
– Kaip vertinate tai, kad politikai, garsenybės pripažįsta geriantys ir tame nemato nieko bloga? Juk niekas negirdėjo apie tai, kad Seime neblaivus šlaistęsis Gintautas Mikolaitis būtų dėl to labai gailėjęsis ir puolęs gydytis?
– Manau, kad politikai sąmoningai ar nesąmoningai supranta, į kokį elektoratą orientuojasi. Tarp paprastų žmonių vyrauja požiūris „o kas čia tokio“. Kartais egzistuoja ir sunkiai suvokiamas požiūris „o kas čia tokio, kad vaikai mokyklose rūko, arba mokytojai, gydytojai?“
Vienas ar kitas politikas, kuris turi tų problemų, gali to ir nesuvokti. Daug žmonių net ir suaugę autopilotu gyvena savo tėvų ir senelių gyvenimą, kuris, jų supratimu, geriausias modelis.
Teko girdėti kaip Žemaitijoje viena moteris gynė 13 metų prisigėrusį sūnų, nes sakė „o kas čia tokio, juk visi vyrai geria“.
Prognozuoti, kaip alkoholis suveiks, be galo sudėtinga.
– Kokia dalis jūsų pacientų vėl atkrinta? Kokios dažniausios to priežastys?
– Turi suvokti, kad problema yra sprendžiama. Daugelis žmonių tiki, kad tai neįveikiama ir lieka visam gyvenimui. Jeigu netiki, kad gali pasveikti, tai iš tikro nepasveiksi.
Jeigu žmogus žino, kad problema išsprendžiama, tai reikia tapti tuo, kuris tą problemą sprendžia.
Taigi svarbus pasitikėjimas, rekomendacijų klausymasis. Būna, kad žmonės, išėję iš psichologinio komforto zonos, norėdami atsipalaiduoti, naudoja tam tikras medžiagas. Skandinavijoje problema tampa gydytojų išrašyti raminamieji vaistai ir tai jau įvardijama rimtesne problema už alkoholį. Tai visiška priklausomybė. Tokie žmonės pavartoję kitaip suvokia pasaulį.
Jeigu žmogus laikosi rekomendacijų ir supranta, kad turi nepervargti, reguliariai maitintis, nueiti į tualetą – jiems daug lengviau laikytis nesisvaiginus.
Būna sako „man pavalgius gerti nesinori“, net patys pastebi, kad tokiu atveju alkoholio nesinori.
– Kokie gydymo metodai yra patys efektyviausi? Lietuvoje vis dar populiaru koduotis. Ar tai veiksminga?
– Tai yra pagalba susilaikyti. Tie, kurie taiko šį gydymo metodą, neieškodami ligos priežasčių, dažnai paskatina pacientus persimesti prie kitos priklausomybės.
Jeigu taikomos kompleksinės priemonės, tai gali būti gera pagalba, kad po užsikodavimo žmogus pradėtų keisti gyvenimą, kad suprastų, ko reikia, kad jis gerai jaustųsi nesisvaigindamas.
– Kaip vertinate Vyriausybės planus įteisinti privalomą gydymą nuo alkoholizmo? Ar jis veiktų, o gal tokia prievarta – tik valstybės lėšų švaistymas, nes alkoholikas ir toliau gers?
– Esminis klausimas – kaip bus gydoma priverstinio gydymo metu? Jeigu bus gydoma nuo sovietmečio likusiu supratimu, kad gydymas yra bausmė, tai efekto nebus.
Didžiausia bėda, kad mes nesuprantame alkoholikų. Tik juos suprasdami galime jiems padėti
Reikia suprasti, kad žmogus vartoja ne todėl, kad skanu, o dėl to, kad nebegali nevartoti, tai jo išgyvenimo strategija.
Kai kurie vartojimo būdai prilygintini ūmios psichozės būsenai, kai žmogus pavojingas sau, turtui. Tokiu atveju skirti priverstinį gydymą būtina.
Bet jei kažką padarai ir tokiu pagrindu paguldo kaip bausmei, tai primena nacistinę Vokietiją ar TSRS. Prievarta nepakeis nieko.
– Kaip alkoholis susijęs su agresija ir smurtu? Ar smurtas kyla dėl jo, ar smurtas yra mumyse dėl kitų priežasčių, o alkoholis tiesiog panaikina stabdymo ir savikontrolės mechanizmus?
– Teko skaityti apie vieną atliktą studiją, kur aprašyta, kaip reaguoja į alkoholį skirtingų regionų žmonės. Viduržemio jūros regiono žmonės tampa malonūs, bendraujantys. Britai ir skandinavai tampa agresyvūs, gašlūs.
Buvo padarytas tyrimas su placebo medžiaga – žmonėms buvo jos duodama, bet jie nežinojo, kad tai nėra alkoholis. Jo metu Viduržemio jūros regiono žmonės tapo irgi bendraujančiais, maloniais, o britai ir skandinavai – agresyviais, gašliais.
Žmonės mokosi elgtis vartodami tam tikras medžiagas. Paprastai elgiesi taip, kad elgėsi tavo šeima. Tai yra išmokymas. Reikia įvertinti, kokioje aplinkoje asmuo augo, kaip buvo reaguojama į medžiagos vartojimą.
Vieniems tai atsipalaidavimas, kitiems pabėgimas. Prognozuoti, kaip alkoholis suveiks, be galo sudėtinga.
– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva patenka į daugiausia alkoholio suvartojančių Europos šalių trejetuką. Ar šie duomenys patikimi? Kai kas svarsto, kad iš statistikos turėtų būti išbraukiami užsieniečių Lietuvoje suvartojami svaigalai.
– Sunku komentuoti. Nelegalaus alkoholio kiekis gali būti labai didelis. Lyginti daugiau, ar mažiau, sudėtinga. Tokios šalys kaip Rusija gal daugiau suvartoja alkoholio, bet nelegalaus.
Alkoholio akcentavimas labai rizikingas. Norvegijoje alkoholio mažiau suvartojama, bet vartojamos kitos medžiagos.
Klausimas, ar sumažindami alkoholio vartojimą, nepaskatinsime kitų medžiagų vartojimo? Tai turės sunkesnes kriminalines, socialines pasekmes.
– Po Saviečių tragedijos vėl prabilta apie alkoholio prieinamumo mažinimą, svarstoma galimybė alkoholiu leisti prekiauti tik specializuotose parduotuvėse. Ar jūs tokiam siūlymui pritariate? Kaip rodo patirtis, uždraudus „bambalius“ girtuokliai perėjo prie pigaus spirituoto vyno, kuris vargu ar sveikesnis. Ar nėra pavojaus, kad alkoholį perkėlus į specializuotas parduotuves vėl suklestės nelegalios prekybos taškai?
– Manau, kad tai, ką pasakėte, yra tiesa. Tai nesustabdo vartojimo apimčių, šiek tiek sumažina statistiką, šiek tiek sumažėjo alkoholio sukeltų psichozių, bet tai neišsprendžia problemos.
Didžiausia bėda, kad mes nesuprantame alkoholikų. Tik juos suprasdami galime jiems padėti. Supratimas, pojūtis, kad jį supranta, yra pagrindinė sąlyga pasveikimui.
Viskas turi būti apskaitoma ir kontroliuojama, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Viskas yra giliau, ir reikalauja sprendimo su didesniu išmanymu. Visame pasaulyje pastebima, kad geri specialistai vengia šitos problemos.
Turime sureguliuoti nelegalaus alkoholio mastą. Naminio alkoholio suvartojimas Lietuvoje tikrai didžiulis
Su tokiais pacientais dirbti iš tiesų yra labai sunku.
– Ar pritartumėte alkoholio reklamos draudimui? Ar toks būdas išties veiksmingas?
– Reklama suteikia informaciją, kurios pagrindu elgesys keičiasi. Jei ji nebūtų paveiki, niekas į ją nedėtų tiek pinigų. Tie, kurie verčiasi šiuo verslu, tuo suinteresuoti.
Legaliai veikiantys alkoholio gamintojai, jausdami spaudimą, stengiasi mažinti žalingą poveikį, bet tai sunku.
– Vyriausybė siūlo alkoholio vartojimą mažinti didinant akcizus. Bet ar tikrai kaina lemia mažesnį suvartojimą? Ar galima sakyti, kad brangų alkoholį geriantys žmonės tai ne alkoholikai? Juk visi žino, kad V.Uspaskichas mėgo tikrai ne patį pigiausią viskį, bet jis pats pripažįsta, kad alkoholis jam buvo tapęs bėda.
– Kaina svarbi tam tikrai visuomenės daliai, kuri uždirba ne tiek daug. Bet jie tą problemą lengvai išsprendžia. Jie sako, kad neturi ką prarasti.
Tam tikrai visuomenės daliai, negalinčiai nevartoti, didesnė kaina neturės jokio poveikio. Jie arba rinksis nelegalų alkoholį, ar kažką kitą.
Turime sureguliuoti nelegalaus alkoholio mastą. Naminio alkoholio suvartojimas Lietuvoje tikrai didžiulis.
Visais aspektais būtų geriau, jei nevartotų niekas kontrabandinių cigarečių ar alkoholio.
– Daug kalbama ir apie tai, kad reikėtų su alkoholiu kovoti auklėjant jaunimą. Kaip tai daryti? Galbūt reikėtų uždrausti alkoholį vartoti prie vaikų, kaip, pavyzdžiui, Norvegijoje?
– Manau, kad tai svarbu – vaiką, kol jis formuojasi kaip asmenybė, mokyti asmeniniu pavyzdžiu. Iki 12 metų turi atsakingai žiūrėti, kokį pavyzdį rodai vaikui.
Aišku, pagrindinė priemonė, kad žmogus nevartotų, yra šiltas, žmogiškas santykis. Jeigu vaikai jautėsi atstumti, jeigu santykis su tėvais buvo šaltas, jie turi priklausomybę.
Yra pastebėta, kad tose šeimose, kur buvo ignoruojami jausmai ir buvo emocinis šaltumas, užaugę vaikai turi polinkį į priklausomybę. Jie mato tėvų elgesį ir nužudo sugebėjimą stebėti, kokie pokyčiai vyksta organizme. Kitaip tariant, nėra vystomas emocinis intelektas.
Tam tikrai visuomenės daliai, negalinčiai nevartoti, didesnė kaina neturės jokio poveikio. Jie arba rinksis nelegalų alkoholį, ar kažką kitą.
Reikia gerai jaustis su savo jausmais, juos rodyti kitiems žmonėms, tada jis jaučiasi saugus ir išnyksta priklausomybės poreikis.
– Konservatoriai siūlo su alkoholizmu kovoti skelbiant pasveikusių istorijas. Kaip vertinate tokį siūlymą? Ar žinomi buvę alkoholikai lengvai išdrįsta kalbėti apie savo patirtis? Ar skatinate juos tai daryti?
– Skatinti tai neskatiname, bet yra net tokios psichoterapinės technikos, kai tie, kurie turėjo problemų, pasakoja, kaip jas išsprendė. Kartais žmonės atsineša stereotipą, kad problema sunkiai išsprendžiama.
„Sėkmės istorijos“ paveikios, bet negalime pasakoti svetimų žmonių istorijų, jie gali jas patys pasakoti, jei taip apsispręs.
Nemaža dalimi stigma, kad kalbėti apie tai yra nepatogu, yra ir mano galvoje. Galbūt ta stigma yra daugiau susijusi su pareiga neviešinti. Tai žmogaus apsisprendimas, pasakoti, ar ne.
Atsimenu keletą žmonių su sunkiomis priklausomybėmis, bet dabar jie sėkmingai baigę studijas ir sukūrę šeimas. Tai pavyzdžiai iš tokių situacijų, kai net šeimos buvo nuleidusios rankas.
Žinoma, buvo visokių istorijų. Pvz., buvo kad vienas heroino vartotojas pasakė: „Gydytojau, supratau, kad galiu pasveikti, ir todėl dabar noriu nutraukti terapiją, nes toks gyvenimo būdas man patinka.“
Aš tikiu, kad jis nustojo vartoti. Kai žmogus suvokia kažką, vadinasi, kad prisiima atsakomybę, o tada pajėgus keisti savo elgesį.
– Ar jūs pats prisidėjote prie konservatorių parengtos strategijos parengimo? Jei ne, ar tai reiškia, kad partija nebevertina jūsų patirties? Ar dar dalyvausite Seimo rinkimuose, ar jūsų politinė karjera baigta?
– Šiuo metu maksimaliai jėgas atiduodu gilinimuisi į žinias – išnaudoju galimybes, kurias turiu. Noriu, kad stažuotė leistų sumąstyti, kaip modelį pritaikyti Lietuvoje.
Ta strategija ruošta be manęs, aš šiek tiek turiu kitokį supratimą, kaip turi būti, ir tai atkakliai propaguoju.
Noriu parodyti, kad mano propaguojamas gydymo modelis efektyvus ir yra vienas iš teisingiausių kelių.
Suprantu, kad politikai turi siūlyti, kas tinka žmonėms. Lietuvoje dar nuo sovietmečio žmonės linkę uždrausti ar nubausti, bet demokratiška visuomenė gali vystytis tik tada, kai yra saugu ir struktūra yra vienoda visiems.
Kai į savo pilietį žiūrėsime kaip į vaiką, kuriam reikia pagalbos, tada visuomenė pasijaus saugi. O kur yra saugumas, ten yra ir kūrybiškumas.
Niekada nebuvau baudimo šalininkas.
