Tas skausmas, kurį išgyvena Ievos Strazdauskaitės artimieji, abejingų palikti negali ir nepalieka. Į gedulo namus, kur pašarvota urna su nužudytos jaunos merginos palaikais, žmonės plūsta bangomis.
Pulkas juodai vilkinčių jaunuolių ima iš mokytojos rankų gėles niekieno neraginami ir žengia į gedulu persunktą pastatą pirma jos.
Jaunuolių veiduose – susitelkimas ir tuo pačiu atjauta. Solidarumas.
Visi savaime suvokia, kad šios dienos „ekskursija“ veda ten, kur mes visi kada nors nueisime. Ir niekada nesužinosime, kodėl dabar.
Kitame būrelyje visi nešasi po baltą rožę. Baltos gėlės – nekaltumo simbolis. Žiedų niekada nebus tiek, kiek ašarų ir skausmo, tačiau visiems kartu tokią valandą truputį lengviau.
Žmonės visiškoje tyloje įeina į skausmo sklidiną salę. Tyloje išeina. Dalis jų – bendrų pažįstamų ratas. Dalis – įvairių bendrovių kolektyvai, mokytojai, moksleivių klasės, kurie pajuto bendrumą su tragedija. Visus tai palietė.
Šiandien yra ta diena, kai iki vėlumos galima ateiti ir ramiai pabūti kelias minutes kartu su artimųjų skausmu ir bent dalelę jo perimti į savo širdį. Naivi viltis, bet viltis – gal palengvės, gal koks vidinis balsas ar likimo kalvis atsakys į klausimą, kodėl?
Tokioje rimtyje prabilęs ištaria tik retorinius, atsakymo ir paaiškinimo nereikalaujančius žodžius: „kokia neteisybė“, „siaubas“, „kas darosi su pasauliu“, „kokia prasmė“.
Tokioje rimtyje prabilęs ištaria tik retorinius, atsakymo ir paaiškinimo nereikalaujančius žodžius: „kokia neteisybė“, „siaubas“, „kas darosi su pasauliu“, „kokia viso to prasmė“?
Žinoma, kiek atokiau nuo gedulo besibūriuojantys žmonės kalba daugiau – prisimena pažinoję kažką iš velionės artimos aplinkos ir tvirtina tokio žiaurumo gyvenime neregėję.
Sako nesuprantantys, kodėl reikėjo žudyti, užuot pavogus tą nelemtą automobilį. Niekas to ir nesupras. Neįmanoma. Vargu ar žudikai supranta.
Spėlioja – gal pavydas, gal narkotikai, gal blogas auklėjimas? Kažkam galva nepakelia tokios įtampos, todėl pasąmonės pelkėje snaudę demonai svaido prakeiksmus žudikų artimiesiems, brangių mašinų gamintojams, turtuoliams, pareigūnams, žurnalistams.
Beprasmiškus klausimus žmonės tarsi traukia iš ore tvyrančio netikrumo. Kodėl kažkas nelaiku pagamino per brangią mašiną? Kodėl kažkas nespėjo sučiupti už kastuvo, kurio smūgiai atnešė mirtį dar besiskleidžiančiam žydėjimui? Kodėl žurnalistai vis rašo ir rašo – lyg peilį žaizdoje sukiotų?
Tiesa yra tai, kad vienos merginos skausmas tavo visų skausmu. Tai labiausiai jaučia Plungė, tačiau sukrėsta visa Lietuva.
Tiesa yra tai, kad vienos merginos skausmas tapo visų skausmu.
Tai labiausiai jaučia Plungė, tačiau sukrėsta visa Lietuva – visi pareigūnai, visi politikai, visi žurnalistai.
Tai jaučia ir vaikai. Viena moteris teigia, kad jos vaikai – ir dešimtmetis, ir keturiolikmetis – pastaruoju metu jaučia baimę, sumažėjusį saugumą.
Savo jaunu protu stebisi – juk šiuo metu šalyje yra dingę keli vaikai, kažkur internete sužinojo. Klausia mamos, kodėl šalia Ievos tragedijos visi pamiršta tuos be žinios dingusius?
Apie žurnalistus. Kai kurie kolegos prisipažino, kad jaučia, kokiais tuščiais žvilgsniais yra nužvelgiami – baltų rožių puokštė būtų žymiai lengvesnė už kuprinę su kamera. Geriau dirbti tragedijos vietoje nei lydėti gedulą.
