Renginys jau devintą kartą vyksta Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – proga.
„Jie nebijo, išdrįsta, pasidalina ir aukojasi. Ir tai laiko kasdienybe. Tai nėra didvyriškumas, tiesiog reikia taip gyventi, taip būti. Jie visi turėjo pasirinkimą: gyventi sau ar aukotis ir kurti gyvenimo prasmę“, – renginio įžanginį žodį tarė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šiemet įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenantys lietuviai.
„Geras lietuvis visur yra geras lietuvis. Sveikinu visus su svarbiausia laisvės diena. Kartais mums atrodo, kad štai jau 24 metus esame laisvi – ko bijoti, kam abejoti? Bet ar kiekvienam iš mūsų laisvė tokia pat brangi kaip prieš 20 metų? Kartais išbandymai svarbūs ir reikalingi tam, kad dar kartą įvertintume, kas iš tikrųjų yra svarbu“, – kalbėjo šalies vadovė.
Pirmoji „Lietuvos garbės“ nominacija „Metų lietuviai svetur“
Lietuviai 33 metų Donata Delikatna ir 31 metų Vsevolodas Popovas gyvena Kijeve – kaip ir dar beveik šimtas Ukrainos lietuvių. Jie turbūt niekada nebūtų tapę „Lietuvos garbės“ didvyriais, jei ne įvykiai, prikaustę viso pasaulio dėmesį.
„Lietuvos garbės” filmavimo grupė atsidūrė pačių karščiausių įvykių sūkuryje tuomet, kai Kijevo centre virė tikras mūšis: aidėjo šūviai, sprogimai, aimanos, kaukė greitųjų sirenos.
Visame šiame chaose atsidūrė trapi jaunutė Donata ir Vsevolodas. Jie nebuvo kovotojai, tačiau vis tiek rizikavo savo gyvybe. Kaip patys sako, negali likti nuošalyje, kai žmonės kovoja už laisvę.
Donata tik prasidėjus įvykiams Maidane suprato, kad visi čia per šaltas ilgas žiemos naktis ir įtemptas dienas budintys žmonės yra ypatingi. Jie meta savo darbus, šiltus namus, saugumą, palieka artimuosius ir stovi Maidane. Dieną, savaitę, mėnesį... Visą ilgą žiemą. Sušalę, bauginami, pasiilgę artimųjų. Stovi už savo šalį, už laisvę, už savo vaikus.
Tik atėjusi į Maidaną Donata suprato, ką turi daryti: gavo tris didžiulius puodus ir ėmė savo namuose virti barščius, košes, saldžią arbatą ir kartu su draugėmis veždavo visa tai į Maidaną.
Tik atėjusi į Maidaną Donata suprato, ką turi daryti: gavo tris didžiulius puodus ir ėmė savo namuose virti barščius, košes, saldžią arbatą ir kartu su draugėmis veždavo visa tai į Maidaną.
Kiekvieną dieną maždaug penki ar šeši dideli puodai iškeliaudavo iš jos namų. Net du mėnesius diena iš dienos Donata, pasipuošusi trispalve, nesaugiomis gatvėmis traukė į Maidaną.
Donata didžiuojasi būdama lietuvė, o trispalvė simbolizuoja mūsų šalies palaikymą, kuris ukrainiečiams be galo svarbus.
Vsevolodui užteko vos vienos karštos žinutės ir jis, buvęs Baltarusijoje, tuoj pat sugrįžo į Kijevą. Aplink save būrė ir kitus lietuvius. Maidane lietuvių vyrų rankos statė palapinę. Joje lietuviai budėjo pamainomis. Ši palapinė – tai Maidano lietuvių namai. Virš jos išdidžiai plevėsuoja trispalvė. Čia buvo mūsų šalies ypatingoji „ambasada“.
Jie visi galėjo likti namie, niekas jų neagitavo ir nevertė rizikuoti vien todėl, kad už laisvę kovojantys ukrainiečiai pamatytų palaikymo simbolį – trispalvę. Jų – ne vienas, ne penki ir net ne dešimt. Jie – Ukrainos lietuviai, kurie tapo trijų spalvų laisvės ambasadoriais iškankintame Kijeve.
„Metų lietuviai svetur“ – apdovanojimas visiems už laisvę kovojantiems Ukrainos lietuviams.
„Metų viltis“ – mergaitė nuo Dievo
„Metų viltimi“ paskelbta septyniolikmetė Justyna Avgul. Vedama pareigos jausmo ir pagarbos senatvei paauglė slaugo senus onkologinėmis ligomis sergančius žmones. Justynos neeiliniu pasiaukojimu žavisi net aukščiausi bažnyčios hierarchai.
Justynos neeiliniu pasiaukojimu žavisi net aukščiausi bažnyčios hierarchai.
Atrodytų, kam jaunam žmogui, galinčiam laisvalaikį skirti šimtams įdomių užsiėmimų, lankyti nepagydomomis ligomis sergančius žmones? Mykolo Sapočkos hospise sunkios ligos prie patalo prikaustyti ligoniai gali oriai, prižiūrint specialistams, išeiti iš gyvenimo.
Paskutines gyvenimo dienas hospise praleidžia žmonės, kuriems nebėra vilties pasveikti, todėl iš ligoninių jie išrašomi namo. Tačiau net ir šilčiausi namai ne visada yra ta vieta, kur galima gauti visą reikiamą ramybę, globą ir priežiūrą.
Išgirdus apie dukros norą padėti tokiems žmonėms, nerimo banga užplūdo Justynos motiną Liuciją.
Net jai buvo sunku iki galo suprasti, kokia gera gali būti tokio jauno žmogaus širdis. Prisijungti prie tokios neeilinės savanorystės Justyna paskatino ir savo drauges. Mergina svajoja tapti medicinos sesele.
„Metų pareiga“: poelgis, kuriam plojo Anglijos policininkai
Nominacija „Metų pareiga“ atiteko Didžiojoje Britanijoje, Bostono miestelyje, gyvenančiam 30 metų Mantui Narbutui. Jis padėjo civiliais rūbais vilkinčiam policininkui sulaikyti žinomą vietos nusikaltėlį. Tai buvo lemtingas įvykis, po kurios Mantui plojo šimtai Anglijos policininkų.
Vietiniai įsitikinę, kad Manto poelgis – neeilinis, mat pamatę nusikaltimą anglai pirmiausia skambina policijai, o ne puola į peštynių sūkurį. Tuo metu lietuvis Mantas net nesudvejojo, ką turi daryti.
Viskas nutiko tuo metu, kai Mantas ėjo aplankyti tame pačiame miestelyje gyvenančio brolio. Staiga prie jo namų vyras išvydo grumtynes. Kaip vėliau paaiškėjo, konfliktas kilo tarp policininko ir žinomo vietos nusikaltėlio.
Nusikaltėlį padėjęs sulaikyti Mantas miestelyje tapo legenda. Specialiai jo garbei surengtame policijos padėkos vakare lietuviui buvo įteiktas padėkos diplomas, aidėjo šimtų policininkų plojimai.
Už tokio vyro – kaip už sienos.
M.Narbutas Lietuvoje yra baigęs aukštąjį mokslą – įgijo informatiko specialybę.
Specialybė perspektyvi, tačiau likimas Mantui nebuvo palankus. Pradėjo labai sparčiai silpti akys, laukui bėgant dirbti kompiuteriu tapo tiesiog neįmanoma. Vyras nutarė laimės ieškoti svetur.
„Už tokio vyro – kaip už sienos“, – sako Manto gyvenimo draugė Viktorija.
Akių gydytojas oftalmologas Algimantas Gutauskas Mantui pažadėjo akių lazerinę korekciją, po kurios vyras turėtų matyti daug geriau.
„Metų drąsos vaikai“: keturiese prieš agresyvų šunį
„Metų drąsos vaikai“ – sesutės 11-os Emanuelė, 9-erių Viktorija ir jų draugė 10-ies metų Laura. Šios mergaitės nuo agresyvaus šuns drąsiai stojo ginti mažojo brolio – šešiamečio Bernardo. Kovoje su keturkoju mažametės nukentėjo pačios, bet berniuką išgelbėjo nuo didelių sužalojimų.
Mokyklos gatvė Lentvaryje. Pasibaigus dienos pramogoms vasaros stovykloje keturi vaikai žingsniavo namo. Vos priėjus gatvės galą netikėtai priešais vaikus iš už krūmų iššoko šuo. Pamačiusios keturkojį mergaitės sustojo į ratą, tačiau mažasis Bernardas prisijungti nesuspėjo. Šuo šoko ant berniuko – jo galva atsidūrė agresyvaus šuns nasruose.
Pamačiusios keturkojį mergaitės sustojo į ratą, tačiau mažasis Bernardas prisijungti nesuspėjo.
Visos trys mergaitės nė per žingsnį neatsitraukė nuo puolančio šuns: atvirkščiai – bandė riksmais jį nuvyti nuo mažojo draugo.
Kai tik šuo atitraukė nuo vaiko dėmesį, mergaitės savo vaikiškais kūnais apstojo Bernardą ratu.
Sekanti auka buvo Bernardo sesė Viktorija: brolį ji gynė atsukusi nugarą, todėl nevaldomas šuo kando būtent ten. Netrukus nukentėjo ir Emanuelė. Kai šuo kėsinosi į Laurą, iš namų galų gale išėjo jo šeimininkas ir sudrausmino augintinį. Tačiau šios istorijos didvyris – ne jis, o trys mažametės.
„Metų drąsos" apdovanojimą laureatams paprastai įteikdavo prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau su liga kovojantis buvęs šalies vadovas šiemet „Lietuvos garbės" apdovanojimų ceremonijoje nedalyvavo. Jo nebuvo ir iškilmingame Kovo 11-osios minėjimo posėdyje Seime.
„Tauta ir laisvė, valstybė ir nepriklausomybė, žmogiškumas ir meilė... Visa tai būtų tik gražūs žodžiai, jeigu jų neužpildytų mūsų kasdieniai darbai ir pastangos, viltys ir jų išsipildymas. Todėl kiekvienas, darydamas tai, kas jam skirta – dirbdamas pagal profesiją, kurdamas pagal pašaukimą, elgdamasis pagal sąžinę – žodį garbė verčia realybe. Kol yra taip gyvenančių žmonių, tol bus gyva Lietuva, tol bus gyva Lietuvos garbė. Dėkoju visiems, kurių dėka tai vyksta, sveikinu su Lietuvos valstybės atkūrimo švente ir siunčiu pačius šilčiausius linkėjimus visiems, susirinkusiems į gražią ir prasmingą šventę“, – laiške, kurį perskaitė šiuo metu vaiko priežiūros atostogose esanti TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva, rašė prezidentas V.Adamkus.
„Metų gelbėtojo“ nominacija – už narsą, kaunantis su ugnimi
„Metų gelbėtojo“ apdovanojimas atiteko dviems drąsioms panevėžietėms – 50 metų Danguolei Kundelienei ir 37 metų Giedrei Pilkauskienei. Jos nepabūgo „plikomis rankomis“ užgesinti degalinėje kilusio gaisro. Tokiu būdu narsuolės išgelbėjo visą kvartalą nuo grėsusios didelės nelaimės.
Gesinti degantį automobilį – tai lyg pačiam atsistoti ant parako statinės, tačiau Danguolė ir Giedrė nedvejojo.
Eilinė darbo diena. Tuo metu, kai atsitiko nelaimė, degalinės vadovė Danguolė ir jos pavaduotoja Giedrė kabino vėliavas lauke. Tuo metu automobilių degalų bakus pildėsi daugiau nei keli vairuotojai.
Į degalinę prisipildyti dujų įriedėjo automobilis. Prabėgo vos kelios minutės ir pasimatė pirmieji ugnies liežuviai. Gesinti degantį automobilį – tai lyg pačiam atsistoti ant parako statinės, tačiau Danguolė ir Giedrė nedvejojo.
Šiandien sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų...
„Metų kaimynas“: biblioteką atidarė savo namuose
„Metų kaimynu“ tapo Ritė Gernienė iš Rokiškio rajono, kuri savo namuose priglaudė ketintą sunaikinti kaimo biblioteką ir taip išsaugojo kultūros židinį savo kaimynams. Lietuvos bibliotekininkų sąjungos vadovybės tvirtinimu, tai yra vienintelė Lietuvoje bibliotekininkė, kuri dirbo, iš namų neiškeldama kojos.
Projekto „Lietuvos garbė“ rengėjai sako, kad R.Gernienė – lyg šių laikų knygnešė. Prieš keturiolika metų pardavus dvarą, Antanašės kaimas neteko ne tik medicinos punkto, bet ir kultūros židinio – bibliotekos, kuri buvo miestelio širdis. Bibliotekai grėsė uždarymas, tačiau bibliotekininkė Ritė susitaikyti su tuo tiesiog negalėjo.
Net 6000 knygų įvairiausiais būdais keliavo į Ritės namus. Tiksliau, į mažą kambarėlį, kuriame šis neįkainojamas lobis buvo saugomas net trylika metų.
Todėl net 6000 knygų įvairiausiais būdais keliavo į Ritės namus. Tiksliau, į mažą kambarėlį, kuriame šis neįkainojamas lobis buvo saugomas net trylika metų.
Miestelyje yra šeši šimtai gyventojų, iš jų maždaug pusė – bibliotekos lankytojai. Per dieną Ritės namus aplankydavo apie dvidešimt žmonių. Ir taip – trylika metų.
Prieš metus gavus struktūrinių fondų paramą, biblioteka iš Ritės namų buvo perkelta į bendruomenės namus. Šios moters dėka knygos vėl guli ten, kur joms ir skirta.
„Metų pasiekimas“ – už širdžių plakimą
Nominacijos „Metų pasiekimas“ laimėtojai – kardiochirurgai ir kardiologai Rita Sudikienė, Virgilijus Tarutis, Gintaras Kalinauskas ir Kęstutis Ručinskas.
Nedažnai galime pasigirti, kad ką nors pasaulyje padarome pirmieji. Praėjusių metų rudenį būtent tai ir įvyko.
Nedažnai galime pasigirti, kad ką nors pasaulyje padarome pirmieji. Praėjusių metų rudenį būtent tai ir įvyko. Po ilgus metus trukusio kruopštaus pasiruošimo ir mokymosi, pasaulio medicinos agentūrų sprendimu, buvo pasirinkta būtent Lietuvos gydytojų komanda tam, kad pirmoji unikali širdies operacija būtų atlikta Lietuvoje.
Šiandien jau apie dvidešimt pacientų gali ištarti „ačiū“ už padovanotą antrą gyvenimą.
Rudenį pirmoji operacija atlikta 61-erių metų pacientui. Po patirto infarkto jam pirmą kartą pasaulyje operuota širdis, neatveriant krūtinės ląstos ir nestabdant pačios širdies. Pacientas sveikas ir džiaugiasi gyvenimu.
Lietuvoje jau atliktos penkios tokios operacijos, dar viena – kitoje pasaulio šalyje. Pasaulio medikai atvyksta į Lietuvą mokytis iš mūsų šalies specialistų.
Lietuvos kardiochirurgai – stiprūs ir vaikų kardiochirurgijoje. Mažajai Monikai pirmoji širdies operacija buvo atlikta, kai mergytei buvo vos 2 mėnesiai. Dabar jos širdis operuota jau 4 kartus. Tai – viena sudėtingiausių operacijų kardiochirurgijos istorijoje.
Kai Monikos mama Edita laukėsi antrosios atžalos, ji kartu su vyru nutarė: jei gims mergaitė, ją pavadins gydytojos vardu – Rita. Gydytojos, kuri buvo viena iš būrio medikų, kurie išgelbėjo pirmagimės gyvybę.
Už viso gyvenimo nuopelnus „Lietuvos garbės“ statulėle apdovanotas širdies chirurgas, profesorius Vytautas Sirvydis.