Apie tai, koks yra nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų žmonių psichosocialinės reabilitacijos centras „Nugalėtojų akademija“, jau papasakojome.
Visą tekstą skaitykite čia: Reabilitacijos centro istorijos: iš šantažų gimusios išpažintys ir maldos, kad išeitų iš pragaro.
O šįkart – žadėtas interviu su vienu iš pacientų.
Dar prieš atvykimą į reabilitacijos centrą „Nugalėtojų akademija“ su jo direktoriumi Linu Gasiliausku pasitarėme, galbūt vienas iš pacientų galėtų papasakoti savo istoriją. Vienas iš jų sutiko – neatskleisdamas vardo ir nerodydamas veido.
Direktorius sakė, kad vyras tikrai turi ką papasakoti, jo istorija itin spalvinga, tačiau susėdus pabendrauti vyras nebuvo labai atviras. Vis dėlto pasidalino savo įtempto gyvenimo istorijos dalimi (kalba netaisyta).
„Visokių nusikaltimų buvo. Ir žiaurių“
– Aš daug nepasakosiu. Gyvenimas. Ką žinau. Nuo 16 metų pradėjau gyventi kriminalinį gyvenimą. Nusikaltimų dabar nevardinsiu. Visokių nusikaltimų buvo. Ir žiaurių.
Pirmą kartą pradėjau rūkyti gal 25 metų. Heroiną. Paragavau. Ilgai galvojau, kodėl paragavau. Tikriausiai, kad įtampa buvo po tų visų darbų. Ir dabar tą įtampą jauti, norisi šnekėti, bet negali tų dalykų sakyti niekam. Tai irgi čia kažkaip taip...
Vienu žodžiu, kriminalinis gyvenimas privedė prie vartojimo.
– O kas privedė prie kriminalinio gyvenimo?
– (Atsikvepia) Net nežinau. Kažkaip tai... Tėvai ten kažkuo užsiiminėjo... Nu tokio kriminalinio neužsiiminėjo... Buvo ten, kad turguose stovėdavo. Ta prasme, tokie biškį verslininkai buvo.
Vienu žodžiu, kriminalinis gyvenimas privedė prie vartojimo.
Irgi, skolindavosi pinigus iš grupuočių, kažką pirkdavo, nu va taip va. Nežinau, gal įskiepijo. Visąlaik pinigų reikėdavo. Man. Aš pinigų daug uždirbdavau, neskaičiuodavau. Leisdavau sau po 5 tūkstančius išleisti. Žinodavau, kad kitą savaitę vėl turėsiu. Tai tas gyvenimas ir privedė...
– Bet pinigų užsidirbdavot iš kriminalinių darbų?
– Iš kriminalinių.
– O bent vieną kokį darbą galit įvardinti?
– Nu tokios smulkmenos ėjo. Visokie reketai, plėšimai, vagystės.
– Tai iki kalėjimo kelias nuvedė?
– Ne.
– Tai jokio baudžiako?
– Ne. Buvo geras stogas. Su normaliais žmonėm dirbom. Kai pradėjau vartoti, sužinojo, kad vartoju, sustabdė ant normalių reikalų, ta prasme, duodavo, nu, tokias smulkmenas. Kad tave pagautų, bet, kaip čia pasakyt...
Pas mus dirbdavo tie žmonės, kur tu žinojai, kad jei tave pagaus, tavęs neišduos ir žino, kad aš neišduosiu. Tai va...Nu ir ką... Nu ir sužinojo. Ir nuėmė mane biškį nuo tų rimtų reikalų.
Prasidėjo kažkokios vagystės iš parduotuvių, va dabar, kur turiu teismus. O vartojau paskui, nes nieko nebenorėjau. Man nebuvo nesvarbu, ar aš gyvensiu, ar mirsiu. Nes dabar irgi, kai išeisiu – neaišku. Neaiškus likimas, kaip sakant.
Kas atvedė čia – nežino
– Kas iki čia atvedė?
– Nežinau. Tiesiog taip reikia ir viskas.
– Bet pats susivokėt?
– Vieną kartą aš čia buvau. Išbuvau dvi savaites. Gal 2017 metais. Išėjęs nevartojau gal metus. Tiesiog žinojau, kad tokia vieta yra, pats sustot kažkaip negaliu... Ne, realiai tai net nežinau, kodėl aš atvažiavau.
– O prieš kiek laiko čia atvažiavot?
– Prieš kiek laiko? Kažkur prieš penkis su puse mėnesio. Nu jo, dabar čia būna, kad galvoji, gal čia veltui būni, gal pasodins, gal kažkas bus. Bet kažką darau, vis tiek.
Vieną kartą aš čia buvau. Išbuvau dvi savaites. Gal 2017 metais. Išėjęs nevartojau gal metus. Tiesiog žinojau, kad tokia vieta yra, pats sustot kažkaip negaliu...
– Ką reiškia, kad nežinote, dėl ko čia atvažiavote?
– Ką žinau, pas mane nebuvo, kad miegi po laiptais, ar neturi pinigų dozei nusipirkti. Aišku, užkniso tie kumarai rytiniai, tas ieškojimas. Noras sugrįžti atgal prie tų visų reikalų. Bet po to galvoji, kad gydaisi, atgal grįši, vėl tas pats bus? Visokios dvejonės. Ką dar?
– O turite kažkokių artimųjų, kurie pasirūpina, skatina gydytis?
– Nu turiu motiną, brolį. Ką žinau, pusseserės, dėdės. Nu ką jie skatina. Sako, kad taip gyventi negalima. Bet jeigu aš pats nenorėsiu, niekas neprivers.
Programų praeita ne viena
– O dabar būna dienų, kai norisi pavartoti ir būna sunku?
– Kiek čia buvau per penkis mėnesius – nei karto nenorėjau. Net nebuvo tokių minčių. Kai atvažiavau, gal kokią savaitę. Bet tai nėra tų, kaip sako, įkyrių minčių apie vartojimą visiškai.
– O tada, kai buvot ne reabilitacijoje, nebandėt pats mesti?
– Buvau suboksono programoj du kartus, detokso programoje tris kartus gulėjau. Metadono vieną kartą. Po to pats buvau metus nevartojęs, į Angliją buvau išvažiavęs. Jo, ilgiausiai metai. Bet tai tokie pasižaidimai, kad va, nebevartosiu, pasigydysiu. Pasigydai du mėnesius. Bet jau kai gydaisi, žinai, kad vartosi. Išeini – iš karto.
– O tai kaip – po tų metų blaivybės pabuvus šioje reabilitacijoje vėl pavartojot?
– Nu aš pradėsiu pasakoti, jūs vis tiek nesuprasit tų dalykų. (Patyli). Yra tų dalykų, kurie tave slegia, tu gal norėtum išsipasakoti. Kad čia turi keisti gyvenimo būdą... Bet su tais dalykais kažkaip neina susigyventi. Ir tai priveda prie to.
– Normalų darbą esat turėjęs?
– Jo. Požeminių inžinerinių sistemų montuotojas.
– Patiko?
– Jo, patiko. Prarabas buvau.
„Negalvoju, kažką veiksiu“
– Turit kokią nors viziją, ką veiksit, kai išeisit iš klinikos?
– (Atsidūsta) Nežinau. Negalvoju aš. Kažką veiksiu. Išeisiu, tada bus matyt.
– Tiesiog plano nėra?
– Ne, nu tai planų yra. Tiesiog man reikia išsiaiškinti su kažkuo. Viskas.
Kažką veiksiu. Išeisiu, tada bus matyt.
Pokalbis baigėsi nežinios gaida. Centre dirbantis socialinis darbuotojas Arvydas priklausomybių atsikratymą palygina su danties skausmu.
Berniukas mamai nesiskundžia danties skausmu tol, kol neįsiskausta itin smarkiai. Nesako, nes žino, jog reikės gydytis. O nuėjus pas gydytojus gali tekti apsilankyti ne vieną kartą.
Procesas ilgas. Sveikimas nėra malonus jausmas.
