Reda, kaip ir daugelis Lietuvoje, po gimimo buvo pakrikštyta katalikų bažnyčioje. Su tėvais joje lankėsi retai, todėl vaikystėje apie religiją sau klausimų neužduodavo, tačiau ilgainiui jie ėmė kilti savaime.
„Atėjus paauglystei, pradedi kvestionuoti daugybę klausimų, susijusių su tuo, kas tau patinka, tinka, kas yra mano, nebe mano. Natūraliai turbūt atėjo ir tikėjimo klausimas. Supratau, kad religija nėra kažkas, kas man yra labai artima“, – 15min pasakojo ji.
Apie galimybę atsiskirti nuo Bažnyčios ji sužinojo dar būdama paaugle, kai jos artimas draugas pats nusprendė pasitraukti iš šios bendruomenės ir siekti vadinamosios apostazės (oficialaus atsiskyrimo nuo Bažnyčios).
Apie tai sužinojusi Reda šios galimybės ir pati neišmetė iš galvos, bet iki pastarųjų įvykių nelaikė prioritetiniu dalyku.
Nenori priklausyti skaldančiai bendruomenei
„Noras atsiskirti nuo Bažnyčios dabar yra paaštrėjęs dėl to, kaip dviveidiškai elgiasi ir kokią stiprią neapykantos žinutę šiuo metu generuoja Bažnyčia. Tačiau prie to prisideda dar ir kiti aspektai iš anksčiau – finansinė neteisybė, vaikų išnaudojimo, pedofilijos skandalai, stereotipų didinimas, lyčių nelygybės gilinimas ir panašiai.
Dabar atsiskyrimas yra nebe prioritetas, o būtinybė. Nesinori priklausyti bendruomenei, kuri iš esmės skaldo“, – priežastis, kodėl dabar panoro atsiskirti nuo Bažnyčios, vardijo Reda.
Jos teigimu, Bažnyčia ir savo bendruomenėje turi problemų, bet užuot jas sprendusi, ima pasisakyti LGBTQ+ teisių, smurto prieš moteris bei kitais klausimais.
Paklausta, ar nepakanka tiesiog nepraktikuoti religijos, kaip iki šiol, ji teigė, kad dėl savęs svarbu atsiriboti oficialiai.
„Man atrodo dėl savęs svarbu padėti tašką – tu neini, nepriklausai, nedalyvauji tame gyvenime, bet taškas nėra padėtas, viskas ne iki galo išspręsta, esi kažkur ten sąrašuose.
Man norisi žinoti, kad dabar padariau viską iki galo, kad nepriklausyčiau bendruomenei, kuriai nenoriu priklausyti, prie kurios savęs nepriskiriu“, – savo motyvus įvardijo ji.
Man norisi žinoti, kad dabar padariau viską iki galo, kad nepriklausyčiau bendruomenei, kuriai nenoriu priklausyti.
Ieškojo autoritetų
Kita 15min pašnekovė Eglė Karpavičiūtė, priešingai nei Reda, į religingą veiklą įsitraukusi buvo.
Nuo 13-os iki 21-erių kiekvieną sekmadienį ji lankydavosi šventose Mišiose, vykdavo į piligriminius žygius, įvairius katalikiškus renginius ir religinę bendruomenę matė kaip svarbią gyvenimo dalį.
Tuo metu, pasakojo mergina, būdama paaugle, ji ieškojo pripažinimo ir autoritetų. Trokšdama sukurti socialinį ratą, susirasti draugų, o iš dalies ir maištauti prieš tėvus, kurie buvo netikintys, greitai į šią bendruomenę pasinėrė visa galva.
„Man tai buvo visiškas pankavimas“, – sakė ji bei papildė, kad vietoj Bažnyčios galėjo būti ir kita bendruomenė ar organizacija, tiesiog norėjosi kam nors priklausyti.
Tačiau klausimų apie Bažnyčios požiūrį į LGBTQ+ bendruomenę, moterų teises, E.Karpavičiūtei kildavo nuolat, tik apie juos diskutuojant bendruomenės viduje, jos teigimu, galiausiai diskusija baigdavosi tradicine fraze – „neteisiu žmogaus, bet teisiu nuodėmę“.
Ilgą laiką jai pavykdavo suderinti Bažnyčios lankymą ir kitokį savo požiūrį. Bet kelionės po užsienį, darbas LGBTQ+ bendruomenės apsuptyje Londone, vėliau – studijos Muzikos ir teatro akademijoje bei pažintis su įvairiais žmonėmis, nepasitenkinimą Bažnyčios deklaruojamomis tiesomis ėmė stiprinti.
„Paskutinius pusę metų sunkiai ėjau į Bažnyčią, buvo neaišku, kodėl tai darau, ėjau viena, be jokių žmonių ir vieną dieną tiesiog buvo aišku, kad nenoriu ten eiti, kad nėra prasmės, nebegalėjau sau meluoti“, – prisiminė ji.
„Taip sąmoningai išėjau, organiškai palaipsniui atitolau, o paskui pasirinkau nebeiti ir, sakyčiau, nutolau visai į kitą pusę, dabar mąstau labai feministiškai, kairuoliškai“, – 15min teigė E.Karpavičiūtė.
Bet atitolimas nebuvo lengvas, kadangi iki tol santykis su institucija buvo stiprus, formavęs ją kaip asmenybę, merginai teko nutraukti ryšius su tam tikrais žmonėmis, eiti į terapiją, tarsi atversti naują gyvenimo lapą.
Bažnyčioje egzistuoja labai aiški sistema ir auklėjimas, paveikę mano savivertę.
,,Bažnyčioje egzistuoja labai aiški sistema ir auklėjimas, paveikę mano savivertę – tokie dalykai kaip didelis kaltės ir gėdos jausmo propagavimas, taip pat nuolankumo, nusižeminimo, saviplakos aukštinimas. Jau nekalbant apie aiškias elgesio normas ir reprezentacijos standartus.
<...> Būnant Bažnyčioje susiformuoja išskirtinumo, tikrosios tiesos žinojimo, aukštesnės moralinės pozicijos jausmai. Išaugimas iš to yra ilgas ir sunkus procesas. <...> Gal nuskambės keistai, bet man reikėjo naujai atrasti savo pačios moralinį stuburą ir mokytis būti geru žmogumi dėl to, jog tiesiog gera būti geram, ne dėl to, jog manęs galimai laukia pragaras ar dangus“, – kalbėjo ji.
Nepritaria pasisakymams žmonių teisių klausimais
Nutraukusi santykius su Bažnyčia, E.Karpavičiūtė apostazės nesvarstė, nes apie tokį dalyką sakė nežinojusi, bet socialiniuose tinkluose paskaičiusi kitų žmonių patirtis, ėmė daugiau domėtis ir nusprendė, kad taip galėtų galutinai „paleisti“ buvusias patirtis.
Priimti tokį sprendimą ją paskatino ir pastarųjų mėnesių įvykiai – esą vis aštrėjantis Bažnyčios ir kai kurių jos narių pasisakymai žmogaus teisių klausimais, merginos įžvelgiamas bandymas daryti įtaką politiniams sprendimams.
„Aiškiai atpažinau, jog nenoriu formaliai būti dalimi bendruomenės, kuri eina prieš mano giliausius įsitikinimus asmens laisvių, teisių, fizinės bei moralinės autonomijos klausimais.
Bažnyčią suvokiu kaip patriarchalinę galios struktūrą, veikiančią savo interesų vardan. Lietuvos Katalikų Bažnyčia palaiko glaudžius santykius su radikaliosios dešinės, nacionalistinėmis visuomenės grupėmis ir institucijomis, kurių veiklas ir lobizmą matau kaip politinę grėsmę tiek Lietuvos, tiek globaliniu mastu. Nenoriu su tuo turėti nieko bendro“, – motyvus pasitraukti iš Katalikų bažnyčios išdėstė ji.
Pati domėdamasi feminizmo teorija, LGBTQ+ klausimais mergina teigė norinti šioms žmonių grupėms parodyti bent simbolinę paramą.
„Itin nepritariu Bažnyčios pozicijai moterų teisių ir LGBTQ+ asmenų klausimais. Stebint pastarųjų mėnesių Bažnyčios politinį įsitraukimą į žmogaus teisių klausimus, noriu simboliškai parodyti savo nepritarimą Katalikų bažnyčios pozicijai, taip įtvirtindama solidarumą su marginalizuotomis visuomenės grupėmis.“
Mergina teigė jokiu būdu nepasisakanti prieš tikinčius žmones, kurių taip pat turi tarp savo draugų, tačiau nenorinti tapatintis su tokia Bažnyčia, kokia ji yra šiandien.
Nenoriu formaliai būti dalimi bendruomenės, kuri eina prieš mano giliausius įsitikinimus.
„Man rodos, kad dabartiniu metu vyksta globalus konfliktas tarp politinės kairės ir dešinės, ir kad žmonės ideologiją iškelia aukščiau už kito žmogaus orumą ir tarpasmeninius santykius.
Jokiu būdu nenoriu kelti feministinio, į žmogaus teises orientuoto požiūrio virš asmeninio žmogaus pasirinkimo tikėti ir tai praktikuoti, bet man atrodo, kad, deja, neretai tarp tikinčiųjų įvyksta taip, kad pristinga empatijos ir Biblijoje minimos artimo meilės. Arba ta artimo meilė tampa labai sąlyginė, todėl suvaidinta. Taip idėja tampa iškelta virš žmogaus, gėjus, translytis asmuo ar feministė nėra matomi kaip tiesiog laisvas, visavertis žmogus“, – savo požiūrį išdėstė E.Karpavičiūtė.
Žadėjo melstis metus
Tačiau oficialiai atsiskirti nuo Bažnyčios, pasirodo, nėra taip lengva.
„Pati gyvenau keturiose skirtingose šalyse, praėjau įvairiausias biurokratines sistemas, įsiregistruoti, prisijungti, išsijungti, bet niekur nebuvo taip sudėtinga save išregistruoti kaip iš Bažnyčios“, – patirtį siekiant atsiskirti nuo Bažnyčios pasakojo Reda.
Pirmiausia, užpildžiusi šablonišką prašymą dėl apostazės, ji laišką nusiuntė vyskupijai, kuriai priklauso pagal gimimo vietą. Į kelis pirmus laiškus niekas neatrašė, kol galiausiai į vieną jų Reda sulaukė atsakymo ir buvo nukreipta kitu adresu.
„Na ir prasidėjo mano dialogas su kunigu, kuris man sakė, kad reikia kreiptis į vyskupą, atvykti į susitikimą ir po pokalbio, šio klausimo aptarimo su vyskupu, jie metus laiko melsis už mane ir tada, jeigu viskas gerai, aš būsiu paleista. Bandžiau tartis, juo labiau kad yra pandemija, aš ne Lietuvoje gyvenu, gana sudėtinga (atvykti – 15min), bet tai, kad yra sudėtinga, jiems nėra blogai“, – teigė Reda.
Nors mergina siūlė pasinaudoti technologijomis ir susitikti su vyskupu virtualiai, kaip tai karantino metu daro didžioji dalis darboviečių bei švietimo įstaigų, o neretai virtualiai transliuojamos ir mišios, vyskupui atstovaujantis kunigas esą kategoriškai su tuo nesutiko ir, Redos teigimu, pabrėžė, kad apostazės procesas negalės būti pradėtas, kol ji neatvyks į pokalbį.
Bandžiau tartis, juo labiau kad yra pandemija, aš ne Lietuvoje gyvenu, gana sudėtinga, bet tai, kad yra sudėtinga, jiems nėra blogai.
Taip pat, kaip pasakojo Reda, kunigas ją informavo, kad jai nebus suteiktas joks oficialus dokumentas, bet prie vardo sąrašuose bus paliktas prierašas – „apostazės auka“ ir tai esą nieko nekainuos.
„Nors yra žmonių, gavusių dokumentą, gal reikia dar labiau spausti“, – svarstė ji.
E.Karpavičiūtė, norėdama sužinoti daugiau apie procesą, atsakymo į el.laišką taip pat nesulaukė, todėl užpildė oficialų apostazės prašymą ir rengiasi jį išsiųsti Kauno vyskupijos kurijai registruotu paštu.
Nors yra žmonių, gavusių dokumentą, gal reikia dar labiau spausti.
Mergina taip pat gyvena užsienyje, tad norėtų, kad pokalbis vyktų virtualiai, o tiksliau – jo teigė visai nenorinti, nes motyvus pasitraukti iš bendruomenės aiškiai išvardijo prašyme, bet jei reikės, sakė tai padarysianti grįžusi į Lietuvą.
Pašnekovės kėlė klausimą, kodėl procesas yra vilkinamas ir nenorima iš bendruomenės paleisti žmonių, kurie jai priklausyti nenori.
Pradėjus daugiau domėtis šiuo klausimu, bendraujant su kitais apostazės siekiančiais žmonėmis, Reda sakė pastebėjusi, kad visų situacijos panašios.
„Jie tiesiog tempia gumą ir tikisi apsunkinti tiek situaciją, kad tu nebenorėtum grįžti ir nieko daryti. Visi tokiame laukime“, – teigė ji.
Rodo visuomenės progresą
Ryškesnių iniciatyvų atsiskirti nuo Bažnyčios būta prieš gerą dešimtmetį.
Pareiškimus su noru pasitraukti iš religinės bendruomenės 2010 metais viešai pateikė dvi dešimtys jaunuolių. Tada taip pat buvo keliami klausimai dėl per didelio Bažnyčios kišimosi į politinius reikalus.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, socialinių mokslų daktarė Milda Ališauskienė 15min teigė, kad tokios socialinės akcijos, kai nuo Bažnyčios atsiskiria kelios dešimtys ar šimtai žmonių, statistiškai situacijos nepakeis, bet savaime yra reikšmingos ir iškalbingos.
„Tai, kad žmonės atsisako, yra faktas, kad žmonės kelia klausimus apie Katalikų bažnyčios vaidmenį šioje visuomenėje, <...> kokie jos veiksmai susilaukia kritikos.
Mes galime matyti, su kuo siejamos šitos apostazės. Pavyzdžiui, 2010 metų apostazė irgi galėtų būti siejama su viešomis diskusijomis dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos, dėl įvairių visuomeninių organizacijų, kurios gynė Katalikų bažnyčios įsitraukimą į politinį procesą.
Kaip sociologai, mes matome, kad kiekvienas toks bandymas pasipriešinti į viešąjį diskursą atneša naujus klausimus, naujas temas ir galbūt nebūtina iš karto ieškoti kažkokių statistinių pokyčių tame, bet tai prisideda prie liberalios demokratinės visuomenės raidos ir įvairovės“, – teigė sociologė.
Kritiniai klausimai, jų kėlimas mus veda prie gilesnės savirefleksijos kaip visuomenės, o kartu ir prie visuomenės tolesnės raidos.
Ji į tokius socialinius žmonių apsisprendimus sakė žvelgianti tik pozityviai, nes bet kokie kritiniai klausimai veda prie gilesnės visuomenės savirefleksijos, o kartu ir prie visuomenės tolesnės raidos, nuoseklaus visuomenės evoliucionavimo.
Siekančių apostazės skaičiaus neatskleidžia
15min kreipėsi į Lietuvos vyskupų konferenciją (LVK) sužinoti, kiek per metus ir pastaruosius mėnesius buvo sulaukta prašymų atsiskirti nuo Bažnyčios, tačiau LVK generalinio sekretoriaus padėjėjas kun. Mykolas Sotničenka šių skaičių pateikti negalėjo.
Jo teigimu, Katalikų bažnyčiai priklausančių gyventojų pokytis atsispindi po gyventojų surašymo.
Statistikos departamento duomenimis, pagal 2011 metų gyventojų surašymą Romos katalikams save priskyrė 77,3 proc. gyventojų.
Nors, kaip pastebėjo M.Ališauskienė, ši grupė žmonių nėra vienoda – viena save laiko tikinčiais ir religiją praktikuoja, kiti bažnyčios pasirenka nelankyti.
Taip pat, informuodamas apie apostazės procesą, kunigas pažymėjo, kad krikštas suteikiamas vieną kartą visam gyvenimui, ir šis sakramentas yra nepanaikinamas.
„Todėl, net ir formaliu aktu pasitraukus iš Bažnyčios, šio akto įvykdymas nenaikina Krikšto.
Su kiekvienu besikreipiančiuoju yra susitinkama ir kalbamasi apie sprendimo motyvus, kanoninius padarinius, taip pat, kokiu būdu galima ateityje sugrįžti į Katalikų bažnyčios bendruomenę ir jos vienybę“, – 15min atsiųstame atsakyme teigė M.Sotničenka.
Į klausimus, kodėl pokalbis negali vykti virtualiai bei kodėl procesas trunka taip ilgai, kunigas neatsakė.
Kaip vyksta apostazės procesas?
Kaip ir anksčiau pasakojo Reda, kunigas patvirtino, kad asmuo, norintis išstoti iš Bažnyčios, turi kreiptis į savo vyskupijos kuriją, atnešdamas datuotą ir pasirašytą prašymą.
Joje prašymą pateikusį asmenį priima vyskupas arba kancleris, o po pokalbio prašymą persiunčia į asmens krikšto vietos vyskupijos kuriją.
Ši prašymą persiunčia asmens krikšto vietos klebonui, kuris Krikštų knygoje padaro anotaciją, paskutinėje knygos grafoje palikdamas įrašą „formaliu aktu pasitraukė iš Bažnyčios“ ir įrašo datą, nurodytą asmens prašyme.
Ryšio su Bažnyčia atsisakymo liudijimai neišduodami, o pats procesas besikreipiančiajam nekainuoja.
Net ir oficialiai pasitraukus iš Bažnyčios, galima pateikti prašymą sugrįžti.
Gavus tokį leidimą, atliekama sakramentinė išpažintis bei priėmimo į vienybę su Bažnyčia apeigos. Krikštų knygoje prie įrašo apie asmens Krikštą pažymima, kad žmogus vėl buvo priimtas į Katalikų bažnyčią.
