Tarp Benediktinių, Šv. Gertrūdos, P.Eimučio ir Šauklių gatvių išsidėstęs Kauno seserų benediktinių vienuolyno ansamblis – klebonija, viena seniausių mieste gotikinė Šv. Mikalojaus bažnyčia, vienuolynas, galerija, buvusi ledainė ir oficina – tikras kultūros paminklas ir valstybės saugomas paveldo objektas.
Šis kompleksas glaudžiai susijęs su turtinga miesto praeitimi, todėl jo atnaujinimui skiriamas ypatingas dėmesys.
„Istorikai vis dažniau kalba apie tai, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia galėjo būti pati pirmoji Kaune, skirta atvykstantiems vokiečių pirkliams. Tokią versiją sustiprina bažnyčios pavadinimo paminėjimai seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose, taip pat ir Kauno heraldika – Šv. Mikalojus buvo laikomas pirklių, o vėliau paskelbtas ir Kauno miesto globėju. Neabejoju, kad ir toliau tęsime darbus su seserimis benediktinėmis, o kompleksas taps išskirtiniu traukos objektu, keliančiu pasigėrėjimą miesto žmonėms“, – sako Kauno mero pavaduotojas Mantas Jurgutis.
„Kleboniją ateityje naudosime ne tik vienuolių bendruomenės poreikiams, bet stengsimės pagal vienuolyno misiją atliepti įvairius visuomenės poreikius: žadame įrengti muziejų, patalpas įvairaus amžiaus žmonių sielovadai, edukacinėms veikloms, taip pat kviesime į ekskursijas, priimsime lankytojus.
Klebonija, neprarasdama savo pirminės paskirties kaip Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriaus ir vienuolyno kapeliono gyvenama vieta, pagal perduodamą tradiciją, bus atvira Kauno ir kitų Lietuvos miestų žmonėms. Norėtume, kad vienuolynas žingsnis po žingsnelio taptų miesto ir miestiečių pasididžiavimu,“ – sakė Kauno seserų benediktinių vienuolyno viešosios įstaigos „Domus Laudis“ vadovė doc. dr. ses. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSB.
Namas, kuriame gyveno palaimintasis Teofilius Matulionis
Kaip rašoma Kultūros infrastruktūros centro išplatintame pranešime spaudai, klebonijos pastatas Kaune iškilo 1924 metais. Jo projekto autorius – architektas–inžinierius Aleksandras Gordevičius (1891-1941), baigęs studijas Sankt Peterburge.
Pastato stilius – neobarokas. Statinys netaisyklingo stačiakampio plano, dviejų aukštų, su rūsiu, mansarda ir pastoge. Jo fasadus puošia keli reljefiniai tinko dekorai: „Dievo apvaizdos akis“, „Laterano kryžius“, „Šv. Benedikto kryžius“.
„Tačiau ne tik Kauno benediktinėms, bet ir visai Lietuvai vienuolyno klebonijos pastatas svarbus ne tiek dėl savo architektūros, o dėl fakto, kad jame 1936-1943 metais gyveno palaimintasis Teofilius Matulionis. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios šį statinį būtina išsaugoti,“ – įsitikinusi sesuo Gabrielė.
Pasak vienuolyno priorės sesers Paulinos Aleksandros Vanagaitės, prieš pradedant tvarkybos darbus pastatas buvo jau labai susidėvėjęs. Iš tiesų tvarkybos darbų reikėjo imtis, kai klebonija buvo grąžinta seserims benediktinėms, tačiau kleboniją jos atgavo su visais gyventojais, kurių paskutiniai išsikėlė tik 2018 metais. Tik tada ir buvo galima pradėti restauracijos darbus.
Klebonijos pastate 1936-1943 metais gyveno palaimintasis Teofilius Matulionis.
Du tvarkybos etapai
Tvarkybos darbų projektą parengė UAB „Cedra“ architektė Violeta Beigienė, kuriai teko atidžiai gilintis į išlikusią ikonografinę medžiagą, kad būtų skrupulingai atkurti visi autentiški pastato elementai.
Tvarkybos darbai buvo suskirstyti į du vykdymo ir finansavimo etapus. Vienas – fasado su langais ir lauko durimis tvarkyba, tai daryta iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto skirtų lėšų.
Stogo cinko skardos dangos su medine konstrukcija ir žaibosaugos tvarkybos darbai buvo finansuoti iš Kultūros paveldo departamento parengtos, Kultūros ministerijos finansuojamos Paveldotvarkos programos, darbus organizavo Kultūros infrastruktūros centras.
Buvo nuardyta senoji cinkuota skardos stogo danga ir po ja esantis lentų paklotas, pakeista stogo konstrukcija, stogas naujai perdengtas cinko skarda. Visa tai atliko rangovas – UAB „Kaminta“.
Darbai nebuvo paprasti, nes originalus klebonijos stogas buvo netaisyklingos formos, su sudėtingais sujungimais. O ir darbų pradžia pateikė netikėtų staigmenų – nuardžius seną stogo dangą, paaiškėjo, kad mansardinio aukšto medinės pertvaros stipriai pažeistos puvinio ir kirvarpų, tad teko jas pašalinti ir įrengti naujas.
Taip pat buvo suremontuota lietaus surinkimo ir nuvedimo sistema, atkurti lietloviai, nuvesti lietvamzdžiai senosiose vietose nuo stogo iki žemės.
Kovo gale, baigus palėpėje apšiltinti stogo konstrukcijas, bus galima tvirtai konstatuoti, kad visi darbai baigti.
Stogo tvarkybos darbams iš Paveldotvarkos programos skirta 296,2 tūkst. eurų.
Kompleksas atnaujinamas jau ne vienerius metus
Kauno savivaldybė jau ketverius metus finansiškai stipriai prisideda prie šio komplekso restauravimo, kurį etapais organizuoja pačios benediktinių vienuolės.
Per Paveldotvarkos programą objekto prikėlimui jau skirta 452,4 tūkst. eurų.
Šiemet užbaigta klebonijos restauracija – atnaujintas fasadas, polichrominiais tyrimais atkurta istorinė rusvo smėlio spalva. Išardžius pastolius, šiomis dienomis visu gražumu išryškėjo didingo pastato puošybos elementai.
Pirmieji darbai startavo dar 2020 metais, kai restauratoriai sutvirtino ir sutvarkė pastato pamatus, vietomis apirusį cokolį, teritorijoje įrengė drenažą.
Lygiagrečiai Kultūros paveldo departamentas atskiru projektu finansavo stogo remontą.
2019 metais restauruota religinių pastatų ansamblį juosianti 351 m ilgio tvora. Poros šimtų metų senumo mūras buvo itin prastos būklės, todėl jos atnaujinimui iš miesto biudžeto skirta per 37,5 tūkst. eurų.
Tvarkant tvorą, atidengti nauji elementai – langinės, arkutės bei nišos su baroko epochai būdingais motyvais. Taip pat atnaujinti barokiniai vartai ir virš jų rymantys bareljefiniai angeliukai.
Kauno benediktinių istorija
Benediktinės iš Nesvyžiaus į Kauną atvyko 1622 metais, po kelerių metų jos jau galėjo melstis Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kuri 1621 metais perduota benediktinėms.
Vienuolėms čia teko išgyventi ir Rusijos kariuomenės okupaciją, ir maro epidemiją, badmetį. Po 1924 metų prasidėjo bendruomenės klestėjimo ir atsigavimo laikotarpis.
„1926 metais vienuolinį gyvenimą atnaujinti bei modernaus gyvenimo sąlygomis pritaikyti seserims padėjo palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis (1871-1927). Dvasinį vienuolyno būvį sustiprino dar vienas Lietuvos palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962), 1938 metais įvedęs Švč. Sakramento adoraciją, jis tuo metu ėjo bendruomenės kapeliono tarnystę,“ – akcentavo doc. dr. ses. Gabrielė.
Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą dar vyko Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje vieša Švč. Sakramento adoracija ir tik 1948 metais Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Benediktinių vienuolynas buvo uždaryti.
Bažnyčia perduota Respublikinei bibliotekai, o vienuolėms liepta išsikraustyti per 24 valandas. Klebonijoje apgyvendinti žmonės, joje įsikūrė ir kelios seserys vienuolės, žinoma, plačiai nereklamuodamos, kas jos tokios yra.
„Uždarius bažnyčią ir išvarius seseris iš vienuolyno, jos išsiskirstė po visą Lietuvą, tačiau neprarado savo tradicijų ir papročių. Kai 1992 metų kovo 25 d. buvo atšventinta bažnyčia, seserys pradėjo grįžti į vienuolyną, bandydamos išsaugoti tai, ką buvo praradę – ne tik pasiilgtą bendruomenės gyvenimą, bet ir paveikslus: Šv. Marijos Magdalenos, Šv. Mikalojaus, Šv. Benedikto ir kitus,“ – užbaigė istorinį pasakojimą Vytauto Didžiojo universiteto docentė ses. Gabrielė.
Paveldotvarkos programa tęsiasi
Kauno savivaldybė pasirengusi ir toliau skirti solidžias investicijas pastatų atnaujinimui. Paveldotvarkos programa plečia savo geografiją tolyn už centro ribų. Pagrindinis tikslas – tvarkyti sunykusius pastatų fasadus, kad vaizdinga architektūra vėl puoštų miesto erdves.
Norintieji atsinaujinti jiems priklausantį turtą, gali pretenduoti į dalinį finansavimą per Paveldotvarkos programą. Paraiškų iš pavienių asmenų, įmonių ar pastatų bendrasavininkų 2023-iesiems laukiama iki kovo 17 d.
Medinių pastatų atnaujinimui gali būti padengta iki 75 proc. visų kaštų, o mūrinių statinių senamiestyje ir naujamiestyje tvarkybos darbams numatytas iki 50 proc. dalinis finansavimas.
Dalyviai gali tvarkytis fasadus, įrengti dekoratyvinį apšvietimą, pritaikyti pastatus neįgaliųjų poreikiams.
