Kodėl nepatenkinti pacientai
Suprasti akimirksniu
- Eilės būtų mažesnės, jeigu nepiktnaudžiautų patys pacientai
- Juodas darbas paliekamas rezidentui
- Po naktinio budėjimo kitame darbe labiau už pacientus rūpi išsimiegoti
- Finansinių perspektyvų nėra, todėl apie išvykimą pagalvoja beveik visi jauni gydytojai
Skubiosios medicinos rezidentas turi išmanyti beveik viską, pereiti visus skyrius. Pirmieji rezidentūros metai daugiausia prabėga priėmimo skyriuose su vidaus ligų gydytoju, kardiologu ir neurologu. Čia įprasta dirbti nuo 7 iki 19 val., arba nuo 8 iki 20 val. Tai vadinama darbu budėjimais. Tempas nenuspėjamas: vieną dieną galima sulaukti 5 pacientų per 12 val., tiesa, tokios dienos retos, kitą dieną – 10 pacientų per valandą.
„Dirbu dviejose ligoninėse. Vienoje jų pacientai gydytojo apžiūros laukia stebėjimo palatoje, todėl gydytojas gali ateiti, juos visus apžiūrėti ir nuspręsti, kuriam pagalbos reikia pirmiausia. Kitoje pacientai registruojami registratūroje ir dažniausiai patenka pas gydytoją pagal atvykimo laiką. Laukti kartais tenka labai ilgai.
Tiesa, kai žmogus pakliūva pas gydytoją, jis jau būna nusiraminęs. Tačiau pusę metų teko dirbti registratūroje ir matyti, kokie jie pikti. Beje, tiems, kurie garsiausiai triukšmauja, paprastai mažiausiai reikia skubios pagalbos, o kuriems iš tiesų blogai, jie ramiai laukia. Gydytojui, kuris dar plėšosi tarp kitų specialistų atsiųstų pacientų apžiūros, pacientų lankymo stebėjimo palatoje ir reanimacijoje, belieka viltis, kad registratūros darbuotoja nesuklydo ir teisingai pacientus surūšiavo ir jie iš tiesų gali laukti“, – pasakojo rezidentas.
Pašnekovo teigimu, eilės tikrai būtų mažesnės, jeigu ir patys pacientai nepiktnaudžiautų vykdami į ligoninę dėl niekų, tikėdamiesi, kad čia gydytojai geresni arba tyrimai bus atlikti greičiau.
„Kartais aš tiesiai sakau: laukite, jums teks laukti keletą valandų, kadangi prieš jus dar 10 pacientų, bet manęs dėl tokių skundų niekas vidury nakties iš namų neištemptų. Tačiau ir greitosios pagalbos medikai dažnai veža žmones į ligoninę, nes bijo nepastebėti rimtos ligos.
Juk dažniausiai pas ligonius vyksta ne gydytojai. Apie 50 proc. ligonių, atvežtų su greitąja, neturėjo būti atvežti. Būna ir konfliktiškų pacientų, kurie reikalauja juos vežti į ligoninę dėl paprasto bronchito ar gerklės skausmo. Tai nebūtinoji pagalba, kaip ir aukšta temperatūra bei padidėjęs kraujospūdis. Pastaruoju atveju ligoninės reikia tik tuomet, jei nepavyksta jo sumažinti turimais vaistais.
Už nebūtinąją pagalbą žmogus turėtų susimokėti pats, bet, nenorėdami konfliktų, mes dažnai priimame kaip skubios pagalbos atvejį.
Už nebūtinąją pagalbą žmogus turėtų susimokėti pats, bet, nenorėdami konfliktų, mes dažnai priimame kaip skubios pagalbos atvejį, ypač jei atveža su greitąja. Anksčiau būdavo, kad dalis apmokėjimo už nebūtinąją pagalbą nukeliaudavo gydytojui, kadangi jis atliko ne savo darbą, tačiau vėliau ši tvarka buvo panaikinta. Todėl gydytojai neturi motyvacijos kelti konflikto, klausytis grasinimų, susilaukti skundų, juolab kad papildomų lėšų už tai negauna“, – atviravo A.Černauskas.
Ligoninės kastų sistema
Atlyginimus rezidentai gauna iš Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) lėšų, tad ligoninei jie yra nemokama darbo jėga ir, pasak pašnekovo, dirbti dažnai siunčia ne ten, kur jie gautų daugiausiai praktikos ir žinių, o ten, kur trūksta darbo jėgos.
„Oficialiai dirbame vienu etatu, bet kasdien dirbame viršvalandžius, praktiškai išdirbame 1,25 ar net 1,5 etato. Tiek dirba ir užsienio rezidentai, tik jie gauna ir adekvačią algą. Mus finansiškai gelbėja stipendija, bet, manau, dauguma mūsų atsisakytų studento stipendijos dėl normalios algos.
Tik vienas pavyzdys, kaip vienos didžiausių ligoninių administracija myli rezidentus: 2015 m. lapkritį visuose skyriuose kabėjo kvietimas personalui nemokamai pasiskiepyti nuo gripo. Tačiau pasirodė, kad rezidentams nemokami skiepai nepriklauso. Panaši situacija ir su vadinamaisiais 13-aisiais atlyginimais. Direktoriaus laišką apie tai, kad bus išmokėtos išmokos, gavo visi – gydytojai, slaugytojos, pagalbiniai darbuotojai, rezidentai, bet rezidentai išmokų negavo“, – pasakojo A.Černauskas.
Naktimis lieka tik rezidentai
Pasak jo, Prancūzijoje, pavyzdžiui, nėra stipendijų rezidentams, bet visas savo pajamas jie gauna civilizuotai, t. y. atlyginimo pavidalu.
Mano darbo diena – nuo 7 iki 15 val. Valandą turiu pervažiavimui į kitą įstaigą, kurioje laukia naktinis budėjimas. Kitą dieną nuo 8 val. vėl turiu būti rezidentūroje ir tik atidirbęs dieną galėsiu numigti.
„Kiekvienam aišku, kad mūsų šalyje stipendija palikta vien tam, kad būtų galima nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą. Tačiau mūsų darbdavys plačiąja prasme yra valstybė. Tuomet kyla klausimas, kodėl, ragindama gyventojus mokėti mokesčius, ji pati vengia mokesčių naštos. Visiems gerai, rezidentas lieka įkaitu, kadangi netenka dalies socialinių garantijų. Visose išsivysčiusiose valstybėse naktinės valandos ir šventinės dienos neįskaičiuojamos į pagrindinį krūvį, vadinasi, už kiekvieną naktinį budėjimą ar šventę sumoka papildomai iš savo lėšų.
Lietuvoje ligoninės nesamdo papildomai gydytojų dirbti naktinėje pamainoje. Visiems žinoma, kad daugybėje skyrių naktimis lieka išskirtinai rezidentai.
Ligoninės, nenorėdamos mokėti jiems atlyginimo, tiesiog sutrumpina kasdienio darbo valandas. Tačiau tu negali išeiti, kol gydytojams nesuklijavai istorijų, neišrašei tyrimų lapelių, neparuošei epikrizių. Taigi nelieka jėgų nei dirbti, nei mokytis“, – dėstė rezidentas.
Pasak jo, ligoninės taip pat nesamdo pagalbinio personalo (sekretorių, referentų), nes vyrauja nuo sovietinių laikų įsišaknijusi nuomonė, kad rezidentai turi atlikti visą nekvalifikuotą, medicininių žinių nereikalaujantį darbą. Kol naudoji kruopščiai įgytus klijavimo lipalu įgūdžius, specialistai be tavęs išoperuoja, išzonduoja, intubuoja ir išventiliuoja. O jei universitetinė ligoninė kurį nors rezidentą nusprendžia pasilikti sau, pasakoma, kad šį žmogų reikia išmokyti, nes jis dirbs ligoninei.
„Vyrauja nuostata, kad mes turime atvergauti nemokamai klijuodami popierius ir gydydami žmones naktimis, o įgūdžius įgysime pradėję dirbti kaip specialistai. Tuomet kyla natūralus klausimas, kam reikalinga rezidentūra?“ – klausia pašnekovas.
Po naktinio budėjimo kitoje ligoninėje norisi tik greičiau pabaigti dieną
Rezidentūros praktika finansuojama iš Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) skiriamų tikslinių valstybės biudžeto asignavimų, kurių 2016 m. skirta 11,526 mln. eurų.
Nuo 2014 m. sausio 1 d. atkurti ekonominio sunkmečio metu 10 proc. sumažinti gydytojo rezidento bazinės pareiginės algos koeficiento dydžiai: jaunesniajam rezidentui bazinės mėnesinės algos koeficientas siekia 11, vyresniajam – 14. Koeficientai dauginami iš 35,5 Eur. Pinigine išraiška jaunesnysis rezidentas gauna 390,5 euro (į rankas – 297 euro), o vyresnysis – 497 euro (į rankas – 378 euro).
2014 m. Vyriausybės patvirtintas bazinės mėnesinės algos dydis – 35,5 euro. Nuo jo ir priklauso gydytojų rezidentų atlygis. Rezidentūros bazės gali rezidentams papildomai mokėti iš įstaigos lėšų.
Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2015 m. valstybės finansuojamai rezidentūros studijų vietai per metus buvo skirti 5253 eurai medicinai ir veterinarijai, 5825 eurai odontologijai. 2016 m. priėmimui numatytos sumos: 5276 eurai – medicinai ir veterinarijai, 5847 eurai – odontologijai. Šias lėšas rezidentų rengimui gauna aukštosios mokyklos. Taigi šie pinigai nusėda jose. Į valstybės finansuojamą studijų vietą įstoję rezidentai papildomai dar gauna stipendiją, kuri šiuo metu sudaro 364,8 euro per mėnesį.
„Akivaizdu, kad niekas nenori, jau mokęsis 6 metus ir dabar tęsiantis savo 7-tus ar net 12-tus mokymosi metus, gyventi už tokius pinigus. Todėl dauguma rezidentų aukoja savo laiką papildomam darbui, užuot jį skyrę mokslams, pomėgiams, šeimai, draugams, atostogoms.
Kas įsidarbina kraujo centre, kas – rajono ligoninių priimamuosiuose, kas – miesto ligoninėse, kai kam pavyksta rasti darbą privačiose įstaigose, kiti ieško dar kitokių pajamų šaltinių. Asmeniškai pažįstu ne vieną, dirbantį net trijuose darbuose.
Aš pats taip pat dirbu kitame darbe. Rezidentūros bazėje mano darbo diena – nuo 7 iki 15 val. Valandą turiu pervažiavimui į kitą įstaigą, kurioje laukia naktinis budėjimas. Kitą dieną nuo 8 val. vėl turiu būti rezidentūroje ir tik atidirbęs dieną galėsiu numigti. Natūralu, kad jau nelabai jaučiuosi darbingas. Atlieku tai, ką reikia, bet didžiulės iniciatyvos nerodau, nes svajoju, kaip grįšiu namo ir krisiu į lovą. Tai įprasta rezidento dienotvarkė – o kaip kitaip išgyventi?“ – tikino A.Černauskas.
Dauguma rezidentų kuria planus išvykti iš Lietuvos
Pasak jo, 10 proc. jo kurso draugų po studijų iškart išvyko į rezidentūrą užsienyje. Kiti įstojo Lietuvoje, bet jiems taip pat pasisekė išvykti. Dar apie 10 proc. jau atlikdami rezidentūrą Lietuvoje susirado vietą užsienyje. Nemaža dalis likusių kuria planus išvykti dirbti į užsienį po rezidentūros.
„Rezidentai yra 24-35 metų amžiaus žmonės, kurie, jei yra nusprendę likti Lietuvoje, planuoja savo gyvenimą, nori įsigyti gyvenamąją vietą, susituokti, auginti vaikus. Už ką visa tai daryti. Jie net buto paskolos negali paimti, jų pajamos per mažos. O visą gyvenimą dirbti dviem etatais niekas nenori. Norisi ir šeimai skirti laiko, ir savo pomėgiams.
Be to, užsienyje kitokios galimybės. Neretai Vokietijos kaime dirbti geriau netgi negu Santariškėse. Mat pacientų srautai pakankami, kad nedegraduotum, ir nėra tokios konkurencijos. Rezidentūra trunka 3–6 metus. Galima būtų iškęsti, jei žinotum kad vėliau alga didės. Tačiau mano draugas, jau baigęs chirurginės specialybės rezidentūrą, dirba vienoje iš Vilniaus ligoninių. Operacijų ir darbo tikrai daug, o atlyginimas už etatą (su budėjimais) – 630 eurų į rankas. Kiti gydytojai, ten jau dirbantis per 20 metų, gauna tuos pačius 630 eurų!“ – teigė pašnekovas.
