Diskusijoje apie laisvę reikšti savo įsitikinimus, valdžios atsakomybę ir galių ribojimą, kurią vedė 15min žurnalistė Aistė Čiučiurkaitė, dalyvavo Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis, žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir komunikacijos specialistas Aistis Zabarauskas.
„Atėjo laikas apie tai ne tik kalbėtis, bet ir imtis veiksmų. Auklėjame jaunąją kartą, kad patyčios mokyklose yra labai didelis blogis, bet kas vyksta vėliau suaugusiųjų gyvenime? Tarp laisvės reikšti savo įsitikinimus ir atsakomybės yra labai plona linija. Kai valdžios institucijos pradeda riboti laisvę ir naudoja tam tikrą jėgą, priartėja prie cenzūros“, – sakė Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis.
Pasak M.Kukaičio, nuo politinės valios, valdžios elgesio su visuomene priklauso, kiek žmogus jaučiasi laisvas savo šalyje. Žodžio laisvė yra lygiai tokia svarbi kaip ir neapykantos kitai nuomonei draudimas: „Kita nuomonė turėtų būti skatinama, nesvarbu, patinka ji ar nepatinka, bet jeigu mes bandom uždrausti reikšti kitą nuomonę, mes einame nedemokratinio valdymo link. Valdžios atstovai turi priimti kritiką kaip duotybę.“
Valdžios institucijos negali persekioti piliečių už kritiką
15min žurnalistė Aistė Čiučiurkaitė priminė žurnalisto, kultūros antropologo Virginijaus Savukyno istoriją, kai jis kritikavo Teisingumo ministrę ir LRT etikos kontrolierė pripažino, kad V.Savukynas pažeidė etikos kodeksą. Vėliau teismas etikos kontrolierės sprendimą pripažino nepagrįstu.
„Džiaugiuosi, kad Lietuvoje veikia Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje yra labai aiškiai pasakyta, kad visi piliečiai, ne tik žurnalistai, gali kritikuoti valdžią ir valdžios institucijos negali persekioti už kritiką. Kita vertus, teisminiai procesai iš manęs pareikalavo daug jėgų ir privertė susimąstyti apie savicentūrą – o tai nėra sveikos demokratinės visuomenės požymis“, – apgailestavo Virginijus Savukynas.
Pasak V.Savukyno, žodžio laisvė kartu reiškia ir minčių laisvę. Jeigu įsigali cenzūra, tai kartu įsigali ir minčių cenzūra, o tai veda į stagnaciją: „Prisiminkime Sovietų sąjunga, kuri stagnavo, kol sugriuvo iš vidaus, nereikėjo jokių išorės priešų.“
V.Savukynas prisiminė įdomų Pilietinės visuomenės instituto tyrimą, atliktą 2023 metais. Remiantis apklausa, 48 proc. respondentų mano, kad pilietines teises inicijuojantys ar jose aktyviai dalyvaujantys visuomenės nariai galėtų būti viešai užsipuolami, šmeižiami, sulaukti grupinių patyčių. Lyginant su 2022 metais situacija pagerėjo, nes tada buvo net 58 proc. taip manančiųjų. „Šita baimės atmosfera nėra normali“, – komentavo žurnalistas.
Šita baimės atmosfera nėra normali.
M.Kukaitis papildo, kad vienas mokslinis tyrimas atskleidė, kuo skiriasi prancūzo ir lietuvio supratimas apie laisvę? Lietuvis kalba apie laisvę nuo kažko, o prancūzas sako, kad yra laisvas savo viduje: „Galvokime panašiai, nes einame ne į Rytus, o į Vakarus. Jeigu uždrausime kitą nuomonę, atsiras tam tikri socialiniai burbulai, kurie pradės radikalėti. Mes kaip teisininkai pasisakome už tai, kad reikia leisti reikšti savo nuomonę, jei peržengs tam tikras ribas, kurstis neapykantą, bus teisinė atsakomybė, o draudimas kalbėti, persekiojimas už kitą nuomonę rodo tam tikrą kultūros lygį, tai būtų žingsnis atgal, mes jau ten buvom.“
Valdžia turi tartis su visuomene
A.Čiučiurkaitė citavo Lietuvos advokatūra pranešimą, kuriame teigiama, kad jei dėl asmens išsakytos nuomonės, sąmoningai imamasi tiesiogiai prieš jį ir jo socialinę aplinką nukreiptų veiksmų, ne kritikos, tokie veiksmai iš esmės turėtų būti vertinami kaip neapykantos kalba, ir už tai turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė. Ar įmanoma tai sureguliuoti?
M.Kukaičio manymu, jeigu sprendimas priimtas be analizės, be poveikio vertinimo, arba jaučiame, kad pasekmės bus blogos, turime teisę drąsiai kritikuoti, kad neatlikti namų darbai: „Valdžia turi tartis su visuomene. Jei matome tam tikrų kritinių taškų, sprendimą galbūt reikia atšaukti ar pakeisti, kad visuomenė galėtų tobulėti. Jeigu žmogus priverstas gintis teisme, jis patiria ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą, pakertamas pasitikėjimas savimi, ir už tai turi būti taikoma atsakomybė. Blogiausia tai, kad jei biurokratinė sistema yra didelė, ji verda savo „sultyse“ ir pradeda negirdėti visuomenės.“
Blogiausia tai, kad jei biurokratinė sistema yra didelė, ji verda savo „sultyse“ ir pradeda negirdėti visuomenės.
Diskusijoje dalyvaujantis Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius teigė, kad šiomis dienomis Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ketina registruoti Seime pataisą, kuri uždraustų žurnalistams skelbti Lietuvos mokyklų rezultatus, reitingus, švietimo įstaigas lyginti, nes dėl to didėja atskirtis: „Ministerija vienašališkai nusprendė šių metų rezultatų neskelbti žurnalistams. Valdžia norėtų neleisti ne tik kritikuoti, netgi lyginti, reitinguoti, teikti objektyvią informaciją. Tokiai pozicijai nepritariu ir manau, kad reikia ginti žurnalistų teises.“
Vyksta sparčiai progresuojanti bendravimo kultūros erozija
Išsakytoms mintims pritardamas komunikacijos specialistas Aistis Zabarauskas kartu ir oponavo, kad visuomenė savo santykius kuria ne tik įstatymais, bet ir nerašytomis taisyklėmis: „Pastebiu, kad Lietuvoje vyksta sparčiai progresuojanti bendravimo kultūros erozija, žmonės reiškia savo nuomonę, kalba neįsigilinę į situaciją. Ir mes neturime receptų, kaip to išvengti.“
Pasak A.Zabarausko, žodžio laisvės ribos yra aiškios tik dvejuose gyvenimo srityse: akademiniame pasaulyje, kur visa tikrovė yra kategorizuota ir teisėje, kurioje viskas yra surašyta įstatymuose: „Kasdieniniame gyvenime tokias ribas galime nustatyti tik per kultūrą ir atsakomybę, o šito Lietuvoje lieka vis mažiau.“
išrenkami atstovai, kad atstovautų piliečių lūkesčius, o ne atėję į valdžią nustatytų tam tikrus reguliavimus.
V.Savukynas svarstė, kur yra ribos reikšti savo nuomonę? „Pirma, tai šmeižtas, tikrovės neatitinkantys faktai, kurie skleidžiami sąmoningai. Ir antra – neapykantos kurstymas, kai skatinama nužudyti ar suluošinti konkretų žmogų ar grupę“, – sakė kultūros antropologas.
„Kita riba – kai vienas žmogus, turintis didesnę galią pradeda dominuoti prieš kitą. Lygiai taip pat valdžios institucijos dominuoja prieš žmogų ir ta galia naudojasi netinkamai“, – papildė Advokatų tarybos pirmininkas.
Politinė atsakomybė turi būti apibrėžta
Pasak M.Kukaičio, jeigu teisininkas pažeidė savo profesinę veiklą, jis negali tęsti veiklos, o politinė atsakomybė, reguliuojama politikos Etikos kodekso, praktiškai „išplauta“: „Pasiūlėme, kad Etikos komisiją sudarytų visuomenės atstovai, ne tik politikai. Jei Seimo narys pažeidė Konstituciją, nesvarbu, pats pasitraukė iš Seimo ar buvo pašalintas, jis nebegalėtų tam tikrą laiką būti renkamas ar paskirtas į tam tikras pareigas.“
Advokatas kaip pavyzdį nurodo Skandinavijos šalis, kuriose labai aiškiai apibrėžta, kokia yra savivaldybės pareigūno ar politiko atsakomybė už priimtus sprendimus ar neįgyvendintas reformas.
„Politiko atsakomybė yra plati, prisiminkime „čekučių“ skandalą – nustačius tokius pažeidimus politikas negali tam tikrą laiką užimti tarnybinių pareigų. Jei tai ne vagystė, tai yra sukčiavimas, manipuliavimas duomenimis, lėšų pasisavinimas“, – teigė M.Kukaitis ir priduria, kad kaip teismai skirti ne teisėjams ar advokatams, o žmonėms, kurie turi problemų ir ateina į teismą jas spręsti, o teisininkai padeda rasti sprendimą, lygiai taip pat politika nėra tik politikams – išrenkami atstovai, kad atstovautų piliečių lūkesčius, o ne atėję į valdžią nustatytų tam tikrus reguliavimus.
Kurkime valstybę galvodami 100 metų į priekį.
D.Radzevičius priduria, kad labai dažnai pastebime smulkius pažeidimus – tokius kaip „čekiukų“ skandalas, ir tai gerai, bet niekas neprisiėmė atsakomybės už tai, kad tokia situacija buvo sukurta: „Žmonės dažnai piktinasi ir dėl neefektyvaus pinigų panaudojimo, kai iššvaistomi milijonai ar milijardai.“
Pasak A.Zabarausko individuali atsakomybė turėtų būti keliama visose srityse – ir politikoje, ir versle: „Kai žmogus jaučia, kad yra atsakingas už savo veiklos rezultatą, jo veikimo kultūra ir principai yra kitokie. Tai yra nepaprastai sunku įgyvendinti, nes mūsų visuomenėje trūksta ryžto ir drąsos. Bet apie tai kalbėti reikia, diskusijos padės rasti sprendimus. Jeigu visuomenėje įdiegtume tokią kultūrą, kad esi atsakingas už tai, ką darai ir ką kalbi, tai nuo to mūsų anūkams gyventi tikrai bus geriau. Mąstykime kaip kinai – kurkime valstybę galvodami 100 metų į priekį.“
Dažnai keičiami teisės aktai kelia nepasitikėjimą
„Nesakome, kad advokatūra turi raktus nuo visų durų, sprendimus galbūt rasime diskutuodami. Lauksime ir iš būsimų Seimo narių, kad jie lygiai taip pat norėtų kalbėti apie savo atsakomybę. Atsakomybė – tai teisingumas, visuomenės įsitraukimas į procesą, valdžios atsiskaitymas prieš visuomenę, atsakomybės neišvengiamumas. Tokią valstybę ir valdžią norėsime ginti, jeigu jai kils pavojus. Reikia pradėti nuo dialogo su visuomene“, – pabrėžia M.Kukaitis.
Taip pat advokatūra pažymi, kad daug priimtų įstatymų rodo atsakomybės nebuvimą. „Mes keičiame teisės aktus greitai ir dažnai, be jokios atsakomybės, todėl atsiranda žmonių nepasitikėjimas ir net nusivylimas. Neseniai šios kadencijos Seimas paskelbė, kad liko dirbti 27 posėdžiai, per kuriuos ruošiamasi pakeisti 309 teisės aktus. Lenkija per visus metus planuoja pakeisti 200 teisės aktų“, – komentuoja M.Kukaitis.
Mes keičiame teisės aktus greitai ir dažnai, be jokios atsakomybės, todėl atsiranda žmonių nepasitikėjimas ir net nusivylimas.
Dažniausiai keičiami kasdieniniai teisiniai santykiai – rinkliavų, kompensuojamų vaistų ar kasos aparatų taisyklių įstatymai. Pasak M.Kukaičio, tikri paradoksai vyksta dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso: „Posovietiniu laikotarpiu jį pakeitėme daugiau negu 300 kartų ir nutarėme priimti kitą – naują ir modernų kodeksą. Darbo grupės jį paruošė ir po to vėl buvo keistas 300 kartų. Viskas vyksta be atsakomybės, poveikio vertinimo, analizės, ekspertiško požiūrio.“
Advokatas nurodo dar vieną šių metų pavyzdį – keičiamas mokesčių reformos teisinis reguliavimas, kuris palies visus žmones: „Finansų biudžeto komitetas pakviečia bendruomenės atstovus ir duoda dvi minutes pristatyti savo poziciją. Tai vyksta vyriausybės tarpinstituciniuose pasitarimuose, komitete, nėra jokio dialogo – kalbėkit kuo trumpiau, o mes darysim taip, kaip norim. Tai ir yra atskaitomybės, atsakomybės nebuvimas ir neįsiklausymas į bendruomenės lūkesčius, tai kelia nusivylimą.“
M.Kukaitis pabrėžia, kad reforma daroma tam, kad būtų geriau, o ne įgyvendina vienos žmonių grupės norus: „Turi būti dialogas su visuomene ir nebūtina reguliuoti visko teisės aktais. Leiskim žmonėms būti laisviems.“
Svarbu ne tik įstatymai, bet ir nerašytos elgesio normos
Pasak A.Zabarausko, didesnė politikų asmeninės atsakomybė už savo darbą dažnai keičiamus įstatymus natūraliai pristabdytų: „Kita vertus, esu prieš tikrovės supaprastinimą, kad valdžia yra bloga, sudaro blogas dialogo sąlygas, o žmonės geri. Reikia atvirai pasakyti, kad beveik pusė gyventojų iš viso nesidomi politika ar valstybės valdymu, jų horizontas yra asmeninis gyvenimas. Iš tų, kuriems rūpi, dar mažesnė dalis nori įsigilinti. Jie išgirsta nuogirdas arba žiniasklaidoje pateiktą dalį tiesos, ir pagal tai sprendžia, o tai visus veda į klystkelį. Dialogas turi būti kokybiškas.“
Svarbu ne tik įstatymai, bet ir kultūra, elgesio normos, tai kas nerašyta taisyklėse.
Komunikacijos specialisto teigimu, ne tik valdžia, bet ir visuomenė turi padaryti namų darbus, kad mūsų valstybė būtų geresnė ir taisyklės, pagal kurias gyvename, būtų kokybiškesnės.
„Svarbu ne tik įstatymai, bet ir kultūra, elgesio normos, tai kas nerašyta taisyklėse. Visi kaip piliečiai esame kalti, kad politikams leidžiame kalbėti apie tai, kokia svarbi jiems yra kultūra, o po rinkimų greitai pamiršta. Kultūra yra ne tik menas, bet ir elgesio taisyklės, asmenybės, išsilavinimas – į tai turime investuoti ir gyvenimo kokybė pagerės“, – teigė A.Zabarauskas.
