Švenčių proga R.Doveika su 15min skaitytojais pasidalino mintimis apie skirtingus būdus laukti Kalėdų, apie Kalėdų Senelio išgelbėjimą ir dangų paskutiniais mėnesiais dengiančia masine švenčių psichoze.
Vilniaus Šv.Juozapo parapijos klebonas pastebi – šiais laikais žmonės skirtingai laukia Kalėdų. Vieniems, kaip pats sako, jos ateina, o kitiems – įvyksta. O tai – dvi skirtingos sąvokos.
Neva vieni į Kalėdas žvelgia kaip gražią, grakščią žiemos šventę, kurios centre – iškilmingi kalėdiniai pietūs, Kalėdų Senelis su dovanomis, kiti tuo tarpu advento laikotarpiu išgyvena susikaupimą, vidinį susitaikymą, atveria širdis ir sielas stebuklui.
Kalėdų Senelį reikia gelbėti. Jis turėtų būti vaikščiojantis gerumas, kuris nustebina, kuris pradžiugina, kuris suteikia viltį, tačiau tampa tuo, kuris tik išpildo užsakymų, pageidavimų ir norų sąrašą.
„Kalėdos įvyksta, kai Dievas širdies centre pasistato savo palapinę ir kurdamas sandorį pakviečia žmogų susitikimui. Tuomet visas tas advento šurmulys, spūstys keliuose, net gražių smulkmenų šventėms pirkimas – visa tai gal neišpildo norų, tačiau ima džiuginti. Tikėjimo šventėms tampa nesunku pasiruošti, draugų, šeimos narių ir savo paties širdyje jas norisi išgyventi nusimetant rūpesčius“, – pasakojo R.Doveika.
Kalbėdamas apie šventes kunigas užsiminė ir apie Kalėdų Senelį, kurio samprata metams bėgant esą gerokai nutolo nuo to pirminio, Šv. Mikalojų vaizduojančio geradario, gebėjusio kitą žmogų mylėti be jokios priežasties ir besidalinusio su kitais mažomis dovanomis.
„Krikščioniška bendruomenė suformavo tą Kalėdų Senelio tikrumą. Tačiau šiandien Kalėdų Senelį reikia gelbėti. Jis turėtų būti vaikščiojantis gerumas, kuris nustebina, kuris pradžiugina, kuris suteikia viltį, tačiau tampa tuo, kuris tik išpildo užsakymų, pageidavimų ir norų sąrašą“, – sakė R.Doveika.
Kunigas pateikė realios situacijos pavyzdį: į ketvirtą, penktą klases einantys mokiniai socialiniuose tinkluose kreipiasi į savo draugus rašydami žinutes su prašymu patarti, ko šie galėtų norėtų dovanų Kalėdoms. Nes sugalvoti patiems nebeužtenka fantazijos. Neva mobilų telefoną jau turi, kompiuterį – irgi, o ir su šeima pailsėti į užsienį buvo išvykę – tai ko daugiau norėti?
„Būna, tėvai Kalėdų rytą man sako – taip stengėmės su dovanomis, vaikas parašė laišką Kalėdų Seneliui, užsisakė ten kokią nors barbę-monstrę, o ją gavęs net neskubėjo išpakuoti, net nekreipė didelio dėmesio į pačią dovaną ir toliau sėdėjo įsikniaubęs į planšetinį kompiuterį ar telefoną. Kodėl? Vaikas nebejaučiau džiaugsmo, nes žino – jo užsakymas atvyko, jis žino, ką ten ras, nebėra netikėtumo jausmo, o tuomet nebėra ir pačios emocijos“, – kalbėjo R.Doveika.
Pasak jo, bendrystės santykio žavesys yra pagrindinis Kalėdų Senelio misijos tikrumas. Kai atsiranda prievolė, kai atsiranda konkretūs užsakymai, kai nebelieka netikėtumo faktoriaus ir mokėjimo džiaugtis smulkmenomis, šventės tampa nuovargiu ir užeina masinė psichozė.
Vaikas nebejaučiau džiaugsmo, nes žino – jo užsakymas atvyko, jis žino, ką ten ras, nebėra netikėtumo jausmo, o tuomet nebėra ir pačios emocijos.
„Mes įsitempiame, pavargstame, pradedame konkuruoti – užeina masinė psichozė. Jei viso to nebūtų, jei išmoktume į viską žiūrėti paprasčiau, viskas sustotų į savo vietas“, – sakė jis.
R.Doveika įsitikinęs, kad pirmiausia reikia susigrąžinti tikėjimą, nes tuomet, net jei žmogus pavargs fiziškai – viduje ims jausti šviesą ir ramybę. Reikia neskubėti, rasti laiko sau, laiko pabūti su savimi, pamedituoti, o ir galvoti paprasčiau, nesureikšminti materialių dalykų.
Šventiniu laikotarpiu jam tenka aplankyti daugybę ligonių, vaikų namų auklėtinių, taip pat – įvairias bendruomenes. Tačiau nors veiklos prieš šventes padaugėja, prieškalėdinis laikotarpis neva toks ir turi būti – susikaupimo laikotarpiu ne vienas iš naujo atranda tikėjimą, bažnyčią, ryšį su dvasiniu pasauliu.