„Kunigų seminarijoje niekas statybos dalykų nemokė, to reikėjo išmokti pačiam – iš klaidų, pažįstant rūpestingą darbingą ir nesąžiningą įmonę. Reikėjo pažinti žodžio besilaikantį žmogų ir „maklinėtoją“, kuriam atrodo, kad prisilietė prie kažkokios aukso gyslos, mat jei čia statoma bažnyčia, tai esą nenutrūkstamas lėšų šaltinis“, – interviu LRT.lt sako kunigas R.Doveika, kalbintas prie statomos Šv. Juozapo bažnyčios Pilaitės rajone Vilniuje.
20-metį trunkančią kunigystę šiemet minintis kunigas aprodo statomos bažnyčios patalpas. Lygiai prieš metus šioje dar tik statomoje bažnyčioje Kūčių vakarą įvyko pamaldos, sutraukusius bene 3 tūkst. tikinčiųjų. Į šv. Mišas dar nebaigtuose statyti maldos namuose atvyko tiek Pilaitės rajono gyventojai, tiek kitų rajonų ar miestų tikintieji.
– Kunige, praėjusiais metais Kūčių pamaldos vyko kone statybų aikštelėje. Kokios jos bus šiemet, kaip sekasi statyti bažnyčią?
– Šiandien esame visiškai pastatę pastatą ir uždengę stogą. Netrukus per artimiausią mėnesį bus pabaigta varpinės statyba – tikiuosi, kad ją papuoš gražus balto metalo kryžius. Taigi pastatas bus praktiškai pabaigtas statyti. Taip pat esame pasirašę sutartį su viena langus gaminančia įmone dėl pagrindinio lango. Norime, kad, įžengus į bažnyčią ir pakėlus galvą aukštyn, lubose matytųsi atsiveriančios šventovės vaizdas. Bažnyčios viduje ateityje turėtų atsirasti 54 metrų ilgio vitražas dangaus tematika. Tikiuosi, kad iki sausio vidurio bus įstiklinta bažnyčia. Tuomet pradėsime vidaus įrangos darbus. Yra įvestas geoterminis šildymas – 28 gręžiniai po 130 metrų. Pavyko išsaugoti visus medžius, esančius aplink bažnyčią, nepažeistas nė vienas medis. Aplinka atrodys taip, kad nebus jokių tvorų, bus įrengtas parkas, fontanas. Tai bus saugi aplinka šeimoms ir taps kultūriniu židiniu visame Pilaitės mikrorajone. Atsiras 120 naujų automobilių stovėjimo vietų.
Šiandien darbų atlikta už 2 mln. eurų, iš jų 1 mln. eurų lėšų yra surinkusi bendruomenė. Lėšų taip pat paskolino arkivyskupija, kad nesustotų darbai. Šiandien statyti šventovę iš aukų, neturint nuolatinio pajamų šaltinio, yra didelis iššūkis, bet kartu ir labai įdomus darbas, nes reikalauja didelio žmonių solidarumo ir supratimo.
Nuolat turi balansuoti tarp kainos ir kokybės. Kartais darbo spartą tenka aukoti dėl kokybės, nes ji – svarbiausia. Yra įmonių, kurios ateina ir žada padaryti pigiau, galvoja, kad labai lengvai gali turėti pinigėlių. Kartais per mėnesį nepavyksta surinkti reikalingų lėšų tiems darbams, kurie palaiko statybų eigą: apsaugai, tvoros ar krano nuomai, kitiems dalykams. Visa tai juk taip pat kainuoja.
Bažnyčią norime „aprengti“ klinkerio plokštėmis. Aplink rajone daug pilkos sovietinės statybos, tik naujoji turi šiokio tokio kolorito, todėl pastatyta bažnyčia šiek tiek atgaivins šią erdvę. Norime, kad vyrautų smėlio spalva, kontrastuojanti su ta pilkuma. Siekiame, kad bažnyčia būtų pastatyta iš tokių medžiagų, kurios reikalautų kuo mažiau priežiūros.
Mecenavimas yra dar tik besiformuojantis dalykas mūsų visuomenėje, indėlis į bendrąjį gėrį dar tik skleidžia savo pirmuosius daigus. Štai verslininkai tuokiasi bažnyčiose, krikštija savo vaikus, ateina į mišias ir kartais tai liūdesys veide atsispindi, tai šypsenėlė veide atsiranda, kai iš verslo atstovų gauni atsakymą: mūsų įmonės įstatuose parašyta, kad negalime remti religinės paskirties projektų. Kiti pareiškia, kad remia gyvūnų organizacijas, paramą jau išdaliję, todėl bažnyčios statybų paremti negali. Kai paklausi, ar negalėtų kaip nors prisidėti, atsako: galime pasiūlyti tik prekių už prieinamą kainą. Tai kartais taip ir atsakai: kai parapija turės pinigų, patys išsirinksime įmonę, kuri kokybiškai ir už priimtiną kainą padarys darbus.
– Kada planuojate atverti bažnyčios duris visiems tikintiesiems, baigti statybas?
– Statyboms pabaigti mums reikia iki pusantro milijono eurų. Turint šias lėšas bažnyčią galima baigti statyti per artimiausius metus–pusantrų, pradėti čia gyventi religinį gyvenimą. Jei turėtume šias lėšas, kitas Kalėdas ar dar tolimesnes Velykas galėtume švęsti naujoje pašventintoje bažnyčioje.
– Tiek daug kalbate apie statybos darbus, atrodo, viską išmanote, pats ir projektavote bažnyčią. Bet ar kunigui reikėtų tuo rūpintis, o gal kažkas kitas turėtų užsiimti statybos darbais?
– Kunigų seminarijoje niekas statybos dalykų nemokė, to reikėjo išmokti pačiam – iš klaidų, pažįstant rūpestingą darbingą ir nesąžiningą įmonę. Reikėjo pažinti žodžio besilaikantį žmogų ir maklinėtoją, kuriam atrodo, kad prisilietė prie kažkokios aukso gyslos, mat jei čia statoma bažnyčia, tai esą nenutrūkstamas lėšų šaltinis. Kartais pamatai, kad ne viskas yra tavo rankose, stoja darbai. Pats procesas buvo labai gera mokykla pažinti tokius dalykus. Toks kelias grynina ir dirbančio, ir remiančio žmogaus atsakomybę.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko susitikti su tokiais puikiais architektais, kaip Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, kurie patikėjo ta vizija, ją subrandino. Šiai bažnyčiai, kurios statyboms rūpintis esu paskirtas, ją esu išmąstęs, išsvajojęs, išmeldęs ir išsapnavęs. Ir dabar užsimerkęs galėčiau pasakyti, ką matau kiekviename naujos bažnyčios kampe, įskaitant spalvas, daiktus ir kitus dalykus. Kai įsimyli tą tarnystę ir supranti, kad nepažinta erdvė ar dalykai nėra sąstingio ar apribojimo, bet naujų galimybių ir brandos kelias, daug gali padaryti. Statant bažnyčią gali daug išmokti ir pažinti naujų dalykų.
Taip, nėra lengva atrasti įmonių, kurios darbus padarytų už minimalų pelną ar be jokio pelno, kad tik išmokėtų atlyginimus darbuotojams. Mes net negalime susigrąžinti 21 proc. PVM, kadangi religinės bendruomenės nėra PVM mokėtojai, nesame UAB, negaminame produkcijos.
– Kodėl jums tai svarbu? Kalbu apie bažnyčios statybas. Esate kada savęs klausęs, kam jums visa tai?
– Penkiolika metų kalbėjau, svajojau. Kai sulauki tokios užduoties, nustoji svajoti, pradedi daryti. Gal kažkam tai ir nepatinka, gal kažkas norėjo, kad ir toliau likčiau neįgaliu svajotoju, mokančiu gražiai pašnekėti. Galbūt dabar tie, kurie tiek daug kritikavo, susigūžė, nes po 15 metų kalbų ir projektų, svarstymų ir pasiūlymų yra padaryta tai, ką dabar mes matome. Iš tiesų dažnai sau kėliau klausimą: kodėl man to reikia? Jūs esate teisus.
Bet jei supranti, kad kunigo tarnystė nėra dėl savęs ir sau, kad būti kunigu nėra privalomas dalykas, tiesiog tai galimybė atrasti gyvenimo būdą būti šiame pasaulyje, kai supranti, kad tavo didesni gebėjimai kurti gyvąją bažnyčią, bendruomenės santykių bažnyčią...
Taip, dabar nėra lengva, nes reikia rūpintis bažnyčios statybomis, bet kartu negali apleisti sielovados, kuruoti šeimų klausimų, skaityti paskaitų Šeimos centre... Bet vis tiek atradau savyje jėgų, manau, kad šiandien nėra žmonių, kurie pasijustų atstumti, kuriems neradau laiko. Gal tik reikia prašyti labai didelės kantrybės, kol randi galimybę susitikti, nes tuo pačiu statai ir bažnyčią. Taip, pražilau per kelerius metus, dažnai lieki nepavalgęs, jautiesi pavargęs ir svyra rankos, kai pasibeldi į 20–30 verslo pasaulio durų ir gauni vienodus, standartinius atsakymus: ne; ne tas regionas; mes remiame tik savo ir pan.
– Žmonės ir net žiniasklaida pavadina, kad tai – Doveikos bažnyčia. Kaip reaguojate į tokius pasakymus?
– Tikrai ne. Labai džiaugiuosi, kad galiu būti tuo telkiančiu, ieškančiu darbininku, kuris tiesiog suorganizuoja šitą procesą. Rodžiau jums, kur yra erdvė, skirta aukotojams – bus parašyti vardai ir pavardės. Tol, kol čia tarnausiu ir, jei Dievas leis čia būti dieną, kai bažnyčia bus pašventinta, gal dar truputį ilgiau, niekur nebus įrašyta mano pavardė, nes man to visiškai nereikia. Niekada nenorėčiau būti net palaidotas prie bažnyčios, kurią stačiau, nes bažnyčia pastatyta žmonėms. Didelį džiaugsmą man suteiktų nebent sakinys, kad aš kartu su žmonėmis ją pastačiau.
– Septyniolika metų praleidote Arkikatedroje, buvote ten nuo jos atidarymo dienos. Vėliau – Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Ką jums reiškia darbas Pilaitėje? Skaudu nuolat palikti bažnyčią, kai susigyveni su bendruomene.
– Bet juk tai kiekvieno kunigo tarnystė, piligrimystė. Tai – kunigo kelias, kuris būtent ir paženklintas tuo, kad būtum ten, kur tave mato reikalingą. Niekada nė vienas iš mūsų nepatenkame ten, kur mūsų nereikėtų. Kartais patenkame į vietas, kur turime suprasti, ko nereikia daryti ir ką daryti reikia. Manau, kad šie 20 kunigystės metų išmokė neprisirišti, paleisti, nesuasmeninti savo erdvės, nes niekada negalėsiu pasakyti, kad štai – tai yra mano bažnyčia. Ne, tai yra ta, kurioje aš tarnauju žmonėms. Kiekvienas žmogus yra gyvoji bažnyčia, kuri susirenka į pastatą, ir tai tampa visuotine katalikiška apaštalinės bažnyčios bendruomene. Tuomet, kol tarnauji bendruomenei, turi būti įsimylėjęs ją iki ausų. Turi įsimylėti įsipareigojimą. Tik tada, kai buvo visiškai įsimylėtas statybų procesas, pajudėjo daugelis darbų. Kai atsiribojau nuo visų nuomonių.
– Ar norėtumėte dirbti ne Vilniuje, o regione? Atrodo, galėtumėte prisiimti ir tokią misiją. Jūsų klausytis atvyktų daugybė žmonių iš aplinkinių regionų.
– Manau, kad taip. Būsiu ten, kur reikės. Ir dabar į Pilaitę atvažiuoja nemažai žmonių iš kitų Vilniaus rajonų, kitų miestų, krikštija čia vaikus, tuokiasi. Bet ne dėl pavardės atvažiuoja. Čia ir yra tas kunigiškas unikalumas, kurį mes visi kunigai turime turėti: užsitarnautas pasitikėjimas, žmogiškumo ryšys. Visi kartais esame be nuotaikos, padarome klaidų, einame išpažinties, sprendžiame savo gyvenimo problemas, iššūkius, turėjimą ir netektis. Esame lygiai tokia pati keliaujanti bažnyčia.
Tas, kuris skelbia vertybinį kelią, ir pats tame kelyje auga, kažkur suklumpa, nusibrozdina, ir vėl keliasi. Bet tai yra buvimas su bendruomene, tam ir esame gyvoji bažnyčia. Blogiausia, kai sumistifikuojami dvasininkai, jog jie tobuli, šventi, o vėliau pamatome, kad realybėje dar kartais toli iki to eiti.
Stengiuosi vadovautis tokiu dalyku: visų pirma pasakyti pamokslą sau, o tik tada – kitiems žmonėms. Kad pamokslas turi būti išmelstas ir kiek tik leidžia galimybės – gyventi tarp žmonių. Kasdien einu į parduotuvę, nors parapijoje yra šeimininkė, kuri galėtų supirkti maisto produktus ir atvežti. Aš turiu matyti, kuo gyvena mano žmonės, man tai patinka. Taip, visuomet išeinant į viešumą, parduotuvę, pastebi žmonių žvilgsnius – ką dediesi į krepšelį. Smagu, kai žmogus pamato kunigą, jį atpažįsta, gali prie jo prieiti net ir atostogų metu. Nuvažiuoji, pavyzdžiui, į Turkiją pailsėti, ir priėjęs žmogus sako: garbė Jėzui Kristui, kaip smagu, kunige, jus čia matyti. Žmogus šypsosi. Tai kodėl reikia nuo to bėgti? Juk aš tapau kunigu ne sau – kitiems. Ir jei yra žmonių, kurie mano tapimą kunigu pripažįsta ir mato iš to vertę, iš to kyla pasitikėjimas. Tada džiaugiuosi, kad tapau kunigu.
– Kasmet esate išrenkamas tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių, jūsų balsas tūkstančiams yra labai svarbus. Ką jums tai pačiam reiškia?
– Man tai yra mistika. Nežinau, kuo gali būti įtakingas, kai nepriimi jokių sprendimų, kai neturi jokių lėšų, kuriomis gali išspręsti socialines problemas, kai turi tik širdį, žodį ir veidą, tiesiog išgyveni tarnystės artumą žmonėms. Pasirodo, tai irgi kelias, kuriuo turi būti, kad kažkas eitų. Žmonės turi šiame kelyje atrasti einančius. Kuo daugiau mūsų – dvasininkų, mokytojų, menininkų, kultūrininkų, tuo bus geriau.
Didžioji dalis mūsų inteligentijos sušaldyta, iššaudyta ir pažeminta Sibire. Mes esame tik želmenys tos inteligentijos. Bet įsivaizduokite, koks unikalumas: Lietuvos inteligentija buvo išžudyta, 50 metų žmonėms skiepytas supratimas, kad yra tavo priešai, kad tarp mokslo ir tikėjimo niekada nebuvo suderinamumo, po šitiek metų įšalo mes statome miestus, keliaujame po pasaulį, esame patikimi partneriai įvairiose organizacijose. Mes esame lygiaverčiai, dalyvaujantis ir kuriantys ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.
Galbūt jūsų vaikai, kitos kartos turės tą tvirtesnę žemę formuotis tikrajai inteligentijai? Nežinau, kas šiandien užimtų, sudarytų svarbiausią inteligentijos dalį. Ką mes turime didžiausią pavyzdį iš meno, kultūros, žiniasklaidos, dvasininkijos? Dabar aš matau želmens reiškinį. Kažkokiu kapiliariniu būdu, per atsiminimus, mes atsigauname. Popiežius Pranciškus taip pat minėjo – drąsa grįžti prie savo šaknų. Laikas nusipurtyti sovietinio supriešinimo tamsą, pažiūrėti, kokia mes esame vertybė. Bet ne su nuvalkiotu patosu, sovietiniu raugu, kad nacionalinė vertybė – tai pažeminimas, o jei esi autoritetas – turi būti sunaikintas, jei esi lyderis – tave reikia pastatyti į vietą, nes lyderis negali būti žmogus, tai turi būti nuomonė, pletkai.
Dabar vėl kalbame apie grėsmes, krizes. Šiandien matome, kad ryte gali nubusti nebeturėdamas savo namo, nes nesumokėjai įmokos. Šiandien gali turėti pilnas parduotuves maisto produktų ir daiktų, bet negali daug nusipirkti, nes esi verslo sustatytų sąlygų įkaitas, mat visą gyvenimą turi dirbi tik už minimumą. Gali eiti po visas parduotuves ir jaustis antrarūšis savame krašte. Kokie kartais mūsų tarpusavio santykiai, giminių santykiai? Karo būsena dėl palikimo, kitų dalykų?
Turime laisvą kapitalą, o kur atsakomybė? Kur ta tautinė lietuviška charakterio savybė? Šiandien galime registruoti įmonę užsienyje ir ten mokėti mažesnius mokesčius, savo tautiečius darbe laikyti už minimumą. Tai labai socialiai sąžininga? Ne viską, ką galiu, privalau padaryti. Pažįstu ūkininką, kuris giriasi, jog jo produkcija tiek vertinga, kad visa eksportuojama. Jis augina kelias braškių rūšis, kurių nė vienos nenusipirksi Lietuvoje, nes lietuvis neįpirks, bet už jas labai gerai moka užsieniečiai. Įsivaizduokite: ūkininkas augina produkciją, kurios mes, lietuviai, net nematome. Atsitinka stichinė gamtos nelaimė, sausra, ir jokio paradokso – tas ūkininkas ant ausų stato visą vyriausybę, reikalaudamas išmokų iš valstybės biudžeto, žmonių mokesčių, nepardavęs nė vieno gramo užaugintos produkcijos šiame krašte. Ir dar atranda galimybių gauti išmokas iš Europos Sąjungos savo nuostoliams padengti. Čia taip sąžininga, lietuviška? Taip kuriama atsakinga pilietinė ir demokratinė visuomenė? Mes galime taip elgtis, bet kokią aplinką kuriame?
– Iš ko, jūsų manymu, tai kyla?
– Iš laisvės pasirinkti. Visą laiką žmogus turi laisvę pasirinkti – savanaudiškai arba vardan kito. Ir tada, kai pasirenkama savanaudiškai, turime vergus, dirbančius už minimalų atlyginimą, bet metų pabaigoje labai puikiai tie verslininkai pristato milijoninius pelnus. Viskas yra požiūryje, ir visa tai turime pergyventi. Nereikia tuo nei piktintis, nei dejuoti. Tai – neišvengiamas etapas. Gaila, kad mūsų kartai tenka tai patirti, bet mūsų vaikų kartos galės matyti šviesią ateitį šiame krašte.
Dabar formuojama sąmonė, kad visur gerai už Lietuvos ribų, kad Lietuvoje negali būti laimingų žmonių. Tik kitur galima dirbti viršvalandžius ir turėti tris darbus, Lietuvoje esą to negalima daryti. Kitur galima vergauti, išskyrus čia. Kai diegiama tokia sąmonė, kai mokykloje mokinys sako, jog savo ateitį mato ne Lietuvoje, tai kokie jam pakloti valstybiniai, tautiniai, pilietiniai, vertybiniai pamatai? Jei jis, būdamas mokykloje, žino, kad ateities Lietuvoje neturi? Bet juk jam kažkas taip pasakė, kažkas formavo tokį supratimą, kad Lietuvoje negali būti gerai? Dėl to reikalinga inteligentija – ne tik pilietinė visuomenė, ne tik vidurinė klasė, kuri tampa tuo amortizatoriumi tarp skurdžiausiai gyvenančių ir turtingiausių. Niekas apskritai nenori turėti vidurinės klasės, nes su ja reikės diskutuoti. Jai nenumesi centukų prieš rinkimus, nepažadėsi svajonių, negalėsi jos apgauti. Kol kiekvienas menininkas, mokytojas, dvasininkas, gydytojas, išeidamas į darbą, negalvos, kad yra tautos vertybė, tol toliau murkdysimės vienas kito nepasitikėjime.
– Ilgus dešimtmečius ankstesnių laikų Lietuvoje elitu bei inteligentija ir buvo laikomi mokytojai, medikai, dvasininkai, dėstytojai. O dabar jais laikomi valdžios atstovai, kortežuose vežiojami ministrai, Seimo nariai. Tuo metu tikrasis elitas pasitraukė arba buvo patrauktas į užribį. Štai ir į interviu pas jus atvažiavau taksi, kurį vairavo buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, dar net ne pensinio amžiaus, o jaunesnis. Kas nutiko, kad tikroji inteligentija – nematoma?
– Pasakysiu ir kaip kunigas, ir kaip pilietis. Jei nori pradėti tikėti Dievu, pirmiausia turi išmokti tikėti savimi. Keista, kad tai sako kunigas. Pradėti tikėti žmogumi. Kokią žinią siunčiame savo vaikams? Tikėk visais, bet nepasitikėk niekuo. Tai yra pagrindas, kuriuo formuojama vaiko sąmonė. Girdime: mokykloje yra vaikas iš vaikų namų, būk atsargus! Taip formuojama atskirties visuomenė. Mokykloje vaikas rėžia mokytojui: tu žinai, kas mano tėvai? Taip formuojama galios per turėjimą visuomenė. Kai vaikas atsiveda savo tėvus į mokyklą, ir jie tiesiog vaiko akivaizdoje mokytoją kaip autoritetą sunaikina, primindami, kiek jie paaukojo mokyklai, ir kaip drįsta mokytojas atkreipti dėmesį į šį tobuliausią vaiką, duoti pastabą. Juk jų vaikas – šedevras šiame pasaulyje! Jis – vienintelis toks, tiesiog altorius, katedra! Taip formuojama neteisingumo visuomenė. Taigi pirmas atsakymas – tikėti žmogumi.
Tas, kuris pradeda tikėti žmogumi, ir pats bus patikimas. Kiek šiandien galėtume iš savo pažįstamų pavadinti draugais? Kiek galėtume tarp draugų atrasti patikimų draugų, žmonių? Kitas dalykas – ar mes patys esame patikimi? Ar žmogus, kuris ateina į mano erdvę, išsikalba, atsiveria ir paprašo patarimo, konfidencialumo, supratimo, užuojautos, gali to ir tikėtis? Mes juos iškart išduodame. Kiek daug atsiranda pletkų! Tada gimsta paprastas dalykas: šitą paslaptį žinosime mes dviese – aš ir Lietuva, nieko asmeniško.
Šiandienos žmogus neranda patikimo žmogaus arba pats nenori tokiu būti. Šiandien nesunku įskųsti kaimyną, bendradarbį. Svarbiausia – gerai susitvarkyti karjerą, gauti paaukštinimą, būti įvertintam. Tai yra laukinis mąstymas, kuris šiandien egzistuoja. Įskųsk, parduok, išlik anonimiškas, nes tai suteikia galią. Dabar gali apie žmogų sakyti ką tik nori, svarbu – pridėk žodį „galimai“, ir liksi nekaltas. Dabar visas pasaulis kalba apie orumą, jis įvertintas labai brangiai, ginamas teismuose. Trapesnis už Kūčių kalėdaitį. O kas yra tas tavo orumas, kas jį sudaro? Kad tu esi pavalgęs, apsirengęs, tavo automobilio markė? O tas, kuris nueina į „Caritą“ sriubos – mažiau orus?
Su tiesa galime elgtis kaip norime. Bet labai gerai, kad tiesa nepavaldi nuomonių apklausų rezultatams. Didžiausia problema, kurią šiandien turime, yra ta, kad nustojome susišnekėti, pykstamės, terliojamės, tampomės. Mes atsisakėme tiesos. Mes nuomonę apie tiesą pavertėme tiesiomis, kurias žūtbūt reikia įtvirtinti. Bet tai nėra tiesa, tai – nuomonė.
– Visa tai, ką dabar sakote, būdinga socialiniams tinklams: ten vyrauja nuomonės, o laimi tas, kuris turi daugiau gerbėjų/sekėjų tai nuomonei patvirtinti. Tuo metu tie, kurie drįsta oponuoti ir skelbti tiesą, yra užblokuojami, ignoruojami.
– Taip, nes mes atsisakėme tiesos. Mums patinka gyventi šešėlių karalystėje, patinka gyventi mele. Tai yra pasirinkimas. Svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie toje tamsoje uždegtų žvakelę, apšviestų savo veidą ir pasakytų: tamsoje yra mano veidas. Kai tokių atsiranda daug, tuomet kuriasi vertybinės bendruomenės. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, mano mokytojas, sakydavo: taip susikuria gerumo barikados, o jose atsiranda labai daug gerų žmonių. Apšviesk savo veidą ir pasakyk, kad yra viltis. Aš esu tavo vilties tiltas. Šiandien puikiai matome, kaip visame pasaulyje puolama krikščionybė, nes nereikia, kad žmonės tamsoje užsidegtų žvakę, kad žmonės kažkuo pasitikėtų, turėtų viltį. Žmonės dabar turi būti įrankiais, mechanizmais, detalėmis.
Tuomet suprantu, kodėl jaunas žmogus jau būna pavargęs gyventi, pakelia prieš save ranką. Visuomenėje bendrasis gėris ir ekonominiai dalykai visuomet yra nelygūs. Lietuvoje yra 500 tūkst. vaikų. Paskelbta statistika, kad pernai parduota 300 tūkst. vaikiško šampano butelių, imituojančių alkoholį. Čia viskas gerai? Kai pradedi kalbėti, kad galime to atsisakyti, į tave žiūri kaip į didžiausią tautos priešą. Jie pareiškia: žlugs ekonomika, sustos prekyba, bus pažeisti laisvo prekių judėjimo principai! Šiandien dar esame „bambalio“ visuomenė.
Estai ir latviai tai susitvarkė, ir nesugriuvo ekonomika, neuždėjo Briuselis jokių sankcijų. Aš visiškai suprantu: jei esame alkoholizmo voratinklyje vartotojiškas bastionas, tai kokia pasaulio ekonomika ar verslas norės tai prarasti? Lygiuojamės į Vakarus, esame Europos dalis, o norime likti pasmerktais „bambaliniais“ Rytuose? Mus tai tenkina? Turime kalbėti apie nacionalinį charakterį, kad, jei reikės, susimokėsime ir tas baudas, bet mūsų visuomenė nebus „bambalio“.
Viskas dabar paremta gąsdinimu. Štai buvo pasiūlyta žmonėms nedirbti sekmadieniais. Kiek sulaukta gąsdinimų? Kad bus 4–5 tūkst. bedarbių. Visa Europa sekmadieniais nedirba. Ar sugriuvo jos ekonomika? Mes esame įkaitai suformuotos stoginės mąstysenos. Stoginė mąstysena – kad po vienu stogu yra viskas, ko reikia tavo visaverčiam gyvenimui. Turime po vienu stogu parduotuvę, kino teatrą, pramogas, maitinimą. Bet tai yra koncentracijos stovykla. Bet kokioje pasaulio valstybėje Pilaitė turėtų 4–5 baseinus, 2 kino teatrus, biblioteką, bažnyčią, mokyklą. Nes čia nėra vergų miegamieji rajonai. Mane asmeniškai labai žeidžia, kad mikrorajonus vadina miegamaisiais. Čia ką, yra vergai, kurie grįžta pamiegoti savo narveliuose, kad suvažiuotų į centrą ponams atitarnauti visą dieną? 60 tūkst. gyventojų turintis rajonas yra miegamasis? Kas juos tokius padarė? Vieno stogo gyvenimas. Kodėl tie miegamieji rajonai yra vakarais tušti? Nes žmonėms čia nėra ką veikti. Čia nėra net kur pastatyti automobilį, nors statydami daugiabutį žadėjo, kad bus stovėjimo aikštelė. Bet niekas jos nebeįrengia, nes projektuoja naujus kvartalus, kur bendrasis gėris yra nulinis gėris.
Jei šiuose rajonuose būtų pastatytas kino teatras, bažnyčia, baseinas, parkas – iš kelių asmenų rankų išslystų kapitalas, bet kažkam tai labai nepatinka. Tada tas diktatas diktuoja mūsų elgseną. Kai pradėjome statyti bažnyčią, buvo nuspręsta: jokių tvorų, tai bus vieša erdvė visiems, bus parkas ir fontanas, tai bus kultūrinis centras. Bus įrengta 120 automobilių stovėjimo vietų aikštelė.
Ar prisimenate, kiek skandalų kilo dėl katalikiškos mokyklos? Atrodė, jog baisu, kad vaikai melsis už valstybę, išmoks maldų. Kad neišklausys himno paspaudę mygtuką, o patys išgiedos? Bus blogai, jei netikinčiam įdiegs sąmonės ir sąžinės vertybes? 10 Dievo įsakymų nėra religiniai dalykai, tai yra žmogaus prigimties dalykai. Pamestas supratimas, kad ten, kur stipri religinė bendruomenė, yra sąlyga klestinčiai civilinei pasaulietinei valstybei. Ar bus labai blogai, jei po darbo skubėsi grįžti namo, nes čia yra bažnyčia, restoranėlis, parduotuvės? Kad žmonės toliau skubės gyventi savo aplinkoje, o ne kiekvieną vakarą bus namuose po darbo. Ar bus labai blogai, jei vieniši seneliai, atvežti gyventi į miestus savo vaikų, kol vaikai ir anūkai mokysis ar dirbs, ateis į bažnyčią pasimelsti už juos? Jei tai blogai, pasakykite, kas tuomet gerai.
