„Kas lieka, kai siekiama atimti žmogaus vardą, žemę, tautybę, pilietybę, kultūrą, religiją? Lieka skambi tuščiavidurė sąvoka „pasaulio žmogus“. Kas tai yra, kai mes negalime turėti savo Kalėdų eglės, kai dėl religinio pakantumo ar kitų dalykų mes atsisakome savęs ir kitų dalykų? Protingas, mąstantis žmogus niekada nesipiktins kitą tikėjimą išpažįstančiu žmogumi.
Išsityčiojančių iš savo tikėjimo ar jį išduodančių žmonių buvo visais žmogaus istorijos egzistavimo tarpsniais. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo: yra trys tūkstančiai durnelių pasaulyje, tai – tik viena rūšių“, – teigia R.Doveika, reaguodamas į praeities atvejus, kai Europos miestai per Kalėdas vietoj eglutės sugebėjo pastatyti butaforines šviesų instaliacijas, o maisto užkandinės savo reklamose Jėzų Kristų pateikia „be smurto, be kraujo, linksmą, laimingą žmogų, kuris savo noru pasikabino ant kryžiaus“.
Tačiau, kaip pastebi R.Doveika, išbandymų patiria ne tik krikščionybė, bet ir Lietuvos valstybė.
„Kas yra autoritetas mūsų visuomenėje? Prezidentė? Ne. Vyriausybė, Seimas? Ne. Net Bažnyčia, kunigas, vyskupas, darbdavys, tėvas ar motina žmonėms nebėra autoritetai. Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, vietą užima viešoji nuomonė. Kas tai yra? Apkalbos. Dabar man reikia bet ką padaryti, kad tik viešoji nuomonė apie mane būtų pozityvi“, – tęsė R.Doveika.
Pasak kunigo, mūsų seneliai ir proseneliai, palaidoti Sibiro žemėje ir į mus žvelgiantys iš amžinybės, tikriausiai giliai atsidūsta, matydami, iki ko mes priėjome, kad Vytis tapo problema Lukiškių aikštėje.
– Kunige, kitų metų rudenį į Lietuvą atvyks popiežius Pranciškus. Ką tai reiškia mūsų šaliai?
– Popiežiaus atvažiavimas pirmiausia yra tikėjimo ženklas, nes jis atvažiuoja susitikti su savo tikinčiaisiais. Pranciškus atvažiuoja tarp pakrikštytų ieškoti tikinčiųjų. Jis ne kartą yra kalbėjęs, kad bažnyčia nėra futbolo komanda, kuriai reikia turėti labai daug ja susižavėjusių fanų, bažnyčia nėra viena iš valstybėje socialines paslaugas teikiančių organizacijų.
Popiežiaus vizitas turbūt bus ir valstybinio lygmens įvykis, įvyks susitikimai su valstybės vadovais, bus vienokie ar kitokie nepatogumai mieste besilankantiems žmonėms. Bet protingam žmogui tai bus labai šviesus išgyvenimas, kuris dar kartą primins, kad mes esame neatsiejama pasaulio, istorijos ir Dievo dalis. Taigi tikinčiam žmogui bus dovana, mąstančiam žmogui – vertybė, o pilietiniam žmogui, kuris nori jaustis pasaulio dalimi, bus padrąsinimas.
Taip, bus žmonių, kuriems tai bus proga išreikšti savo nepasitenkinimą, proga paspjaudyti, pažeminti ar pašiepti. Tikrai tikiu, kad dabartinio popiežiaus atvykimas į mūsų kraštą nebus sutiktas vien tik su aukščiausios pagarbos nata. Abejoju ir tokių minių susitelkimu ar viso miesto uždarymu, kaip buvo per Jono Pauliaus II atvykimą prieš 25 metus.
– Kalbama, kad kitąmet planuojamo popiežiaus Pranciškaus vizito akcentais greičiausiai taps ne tik religiniai, bet ir kiti svarbūs klausimai. Kai kurių asmenų manymu, vizitas greičiausiai nebus proginis, jo taip pat nereikėtų sieti su šimtmečio minėjimu. Vizitas esą turėtų paliesti svarbius ir skaudžius klausimus: emigraciją, labai didelę socialinę atskirtį, išorės grėsmes.
– Iš tiesų, valstybės šimtmetis ar 25-eri metai nuo to laiko, kai čia lankėsi Jonas Paulius II, yra ne tie dalykai, dėl kurių atvažiuojama. Jie visi yra integruoti į šitą vizitą. Bet tai nėra atvykimas dėl atvykimo ar mandagus formalumas. Turime šimtmetį – ką tai reiškia, kokie kyla iššūkiai, kokios yra problemos, sprendiniai? Kokia mums kyla dovana iš nepriklausomybės šimtmečio? Mums labai patinka būti europiečiais, patinka Europos Sąjungos (ES) išmokos, paramos ir galimybės, o indėlis? Koks mūsų indėlis?
Būtent šie 25 metai parodė, kad dėl vienų ar kitų dalykų kai kur nusileidome, neatkreipėme dėmesio, ir tai šiandien atsisuka prieš mus, jaučiamės šiek tiek nuskurdinti arba nepilnavertiški kitų valstybių, kurios buvo įžvalgesnės ir sugebėjo atstovėti ES sutartyse ar kitur, atžvilgiu. Yra ko pasimokyti ir ką padaryti. Dėl to popiežiaus vizitas, į kurį labai gražiai įsikomponuos šimtmetis, pasako: ateinu ne progą atšvęsti, bet noriu labai pasikalbėti su jumis. Ką vienas kitam norite pasakyti tokiose sukaktyse? Reikia kalbėti apie emigraciją, atskirtį, savižudybes, socialinę padėtį, psichologinius aspektus. Ar iš tiesų šiandien reikia taip žeminti darbininkus, negerbti vienam kito, ar iš tiesų valstybė jus nuskurdino, o gal valdžia, kurią jūs ir išsirinkote?
Šiandien skaitome antraštes: „Valstybė pažemino darbininką“, „Valstybė neišmokėjo mokesčių“, „Valstybė privertė emigruoti“. Palaukite, valstybė, tėvynė, kalba yra neginčijamos vertybės. Valstybė negali tavęs pažeminti, ji negali iš tavęs išsityčioti, tėvynė negali tavęs išduoti ir negali tau pasakyti, kad tu esi jai nereikalingas. Tai valdžia sudarė sąlygas korupcijai arba ją panaikino, ji ištesėjo pažadus arba ne. [...] Kada mes apskritai paskutinį kartą visi kartu buvome susitikę? Baltijos kelyje, o vėliau niekada.
– Turtingiausi Lietuvoje uždirba jau 7 kartus daugiau nei vargingiausi. Pajamų nelygybė skaldo mūsų visuomenę, kelia įtampą. Ji yra viena didžiausių ES. Ar šiame kontekste piliečiai gali neemigruoti, nesižudyti? Daugelis galbūt net nebenori susitikti, o gal kartais vienas kito net nenori ir matyti, nes jaučiasi apgauti.
– Taip, o jūsų klausime yra ir atsakymas, kiek mes esame pilietiška visuomenė. Matome, ko esame stokojantys – vadų, autoritetų mene, kultūroje, tikėjime. Mes jų turime, bet ar mes pasiryžę paskui juos eiti? Popiežius Pranciškus kalba ne tik apie bažnyčią vargingam, bet ir apie tai, kas atsitiko, kad mes išnaudojame vienas kitą, kodėl šiandien žmogus priverstas emigruoti iš savo krašto.
Pateiksiu jums paprastą pavyzdį. Ar pastebėjote, kaip žmogui buvo suformuota nuolaidinė sąmonė? Žinote, kokia dabar suformuota nuolaidos raiška? 40 proc. Aš niekada nesuprasiu vieno: kai praėjusiais metais Vėlinių žvakutes prekybos centruose pakeitė kalėdinės girliandos, jos iš karto buvo kabinamos su 40 proc. nuolaida. Kaip ji pačią pirmą dieną tapo nuolaidine preke? Nesityčiokime iš lietuvių, kad jiems patinka nuolaidos – jie suformavo nuolaidinį požiūrį, elgseną, būtent tokį vergišką požiūrį. Nereikia žeminti mūsų piliečių. Ir verslas gali formuoti tautinį, pilietinį, valstybinį orumą.
Būtent šie 25 metai parodė, kad dėl vienų ar kitų dalykų kai kur nusileidome, neatkreipėme dėmesio, ir tai šiandien atsisuka prieš mus, jaučiamės šiek tiek nuskurdinti arba nepilnavertiški kitų valstybių, kurios buvo įžvalgesnės ir sugebėjo atstovėti ES sutartyse ar kitur, atžvilgiu.
– Kaip jūs manote, kas nutiko per tuos visus nepriklausomybės metus, kad šalyje yra tokia situacija, negalime baigti kalbėti apie emigraciją? Kaip iki to priėjome?
– Ir šiandien pasisakyčiau už ES, dalyvavimą transatlantinėje bendrijoje, už galimybę kvėpuoti pasaulio ritmu. Bet, manau, kad žmoguje yra labai stipriai pažeista savigarba ir savivertė. Antra – mes niekaip neišsivaduojame iš pagundos sudėti visas savo viltis į žemiškus mesijus, patiems nejudinant nė piršto, nes mums visada valdžia reikalinga kaip mesijas. Žvelgdamas į tą švytuoklę kairė-dešinė, su nedidelėmis išimtimis, paklausiu, kokia komunikuojama žinia valstybės piliečiams? Šitoje valstybėje tvarka galioja tik iki kitų rinkimų.
Ar bent vienas reiškinys Lietuvoje buvo nekintantis per tuos visus nepriklausomybės metus, išskyrus ES, eurą, NATO? Kiek girdime kalbų apie nuolatinius pokyčius ir reformas švietime, medicinoje ir kitur? Prieš kiekvienus rinkimus ateinama su žinia: šitie tai jau tokie neprotingi, o mes imsim ir padarysim...Nežinau, nuo ko tai priklauso – ar nuo mūsų būdo ir charakterio, ar kokių kitų priežasčių, bet mes nesame vieningi. O ir mes patys esame visuomenė, gyvenanti lange: mes viską žinome apie kaimynus, savo viršininkus, bendradarbius ar draugus. Bet domimės jais tol, kol neatsitinka tam žmogui nelaimė. Tuo metu mūsų lange nebūna – gal kavą gėrėme, gal dar kažką veikėme. Mes patys nenorime prisiimti atsakomybės už kitą, skirti laiko.
Neseniai popiežiaus Pranciškaus iniciatyva buvo minima Pasaulinė vargstančiųjų diena. Žmonėms sakiau – vargstančiųjų, bet ne verkšlenančių. Šitame krašte mes turime savybę verkšlenti, o juk turime rankas ir kojas. Net ir tikrai kuklią pensiją gaunantis senolis Kalėdų, Velykų proga gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti 100 gramų lašišos ar ikrų. Lietuvoje niekada nė viena karta taip gerai negyveno, kaip dabar gyvename mes. Bet net ir tai pasakyti yra rizikinga būti apspjautam, pažemintam, išsityčiotam. Taip kalbėdamas rizikuoju net nukentėti už šitą pasakymą. Kaip galima šitame krašte gyventi galvojant, kad čia neturiu ateities, net nepabandžius tos ateities sukurti? Tas persiduodantis verkšlenimas apnuodija jauno žmogaus sąmonę, kai jis mato visus verkšlenančius aplinkui.
Kiek šiandien turime garbingo amžiaus žmonių, gyvenančių 2–3 kambarių butuose 5 ar 7 aukšte? Ką jie sakė, kai buvo jauni? Kad reikia dirbti, taupyti, kažką įsigyti – gal senatvėje prireiks. Pabandykite dabar pasiūlyti tam senoliui parduoti tokį butą ir įsigyti 1 kambario pirmame aukšte. Nebaigsite šito sakinio, ir jums užtrenks prieš nosį duris arba iškeiks. Sakys: aš visą gyvenimą dirbau, kad viską parduočiau? Palauk, bet ar tu save supranti? Jaunystėje sakei, kad reikia stengtis, nes senatvėje tai gali praversti. Tokie žmonės visą visuomenę laiko ant blakstienų – jūs privalote. Aš privalau viena – netapti priežastimi kitam stokoti.
– Kaip jūs manote, ar Katalikų Bažnyčia turėtų atlikti kokį nors politinį vaidmenį? Ar kunigas ir tikintysis turi turėti kažkokias politines nuostatas, kurios lemtų jo tikėjimą?
– Labai gerai, kad visada laimėjo ir religinė bendruomenė, ir valstybė, kai jos būdavo visuomet viena kitą papildančios. Tragedijos visada kildavo ten, kur atsirasdavo valstybinė religija. Šiandien daug kas šneka, kad Bažnyčią reikia atskirti nuo valstybės. Bet juk negalima atskirti to, kas niekada nebuvo sujungta. Paskaitykite Konstituciją – ten parašyta, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Nuo Mindaugo laikų, karūnos, gautos iš popiežiaus, šitoje teritorijoje niekada nebuvo valstybinės religijos, ir aš meldžiu Dievą, kad niekada to nebūtų. Pusę šimto metų mes buvome politinės religijos gniaužtuose ir žinome, kuo tai baigėsi. Kas yra „krikščioniškoji politika“? Vertybinė evangelizacija. Šiame politikos lygyje turi būti angažuotas kiekvienas iš mūsų.
– Ar popiežius Pranciškus ne per daug orientuojasi į savo populiarumą? Ar nenukenčia tikėjimo mokymo turinys dėl tokio jo liberalaus noro patikti auditorijai?
– Bet ar tas tariamas „liberalumas“ nėra normaliai karta iš kartos per bažnyčios gyvenimą istorijoje evoliucionuojantis ir transformuojantis, atsakant į vieną dalyką – „Ecclesia semper reformanda“ (Bažnyčia visuomet yra atsinaujinanti, – LRT.lt)? Tai, kad šiandien turime evangelinės katalikybės arba evangelinės iki skilimo krikščionybės liberalumą bendruomenėse, tai buvo kasdienybė. Ar šiandienis liberalumas nėra sugrįžimas prie šaknų krikščioniškos bendruomenės, tos pirmosios evangelinės bendruomenės, kurioje būtent ir buvo pradžia, nuo ko viskas formavosi?
Bet ir kalbant apie Pranciškų, kur jo liberalumas? Iš tiesų, Jonas Paulius II galbūt labiau tais aktoriaus turinčio talento gebėjimais mokėjo bendrauti su didžiule auditorija, bet ir jis per mišias prašydavo nesinaudoti fotoaparatais. Tą patį prašė Benediktas XVI: dabar yra Dievo garbinimas, nesvarbu, kad aš popiežius, jūs mane pamatysite po mišių ir nusifotografuosime. Prieš kelias savaites popiežius Pranciškus prašė net vyskupų: būkit geri, broliai vyskupai, per mišias manęs nefotografuokite, nes dabar yra mišios, jūs jas irgi aukojate tuo pačiu metu. Per visus šiuos tris popiežius, kuriuos mes abu žinome, ar yra pasikeitęs esminis bažnyčios evangelijos skelbimo stuburas, pamatas? Ar liberalumui užtenka tik pakeisti formą? Jei pakeitėm formą, kodėl neatkreipiam dėmesio į turinį? Ar liberalus požiūris tik požiūris į formos pakeitimą, o turinys yra nebereikalingas?
– Kaip paaiškintumėt fenomeną, kad dar prieš keliasdešimt metų kunigai daugiau kalbėjo apie Dievo baimę, o ne tik apie Dievo meilę? Pastaruoju metu žodis „dievobaimingas“ dingo iš apyvartos – nebereikia bijoti, svarbi tik meilė, vienas kito palaikymas ir supratimas? Ar neatrodo, kad Dievo baimės sąvoka per pastaruosius dešimtmečius gerokai nuvertinta ir išstumta į Katalikų bažnyčios mokymo užribį?
– Iš tiesų, šiandien būti evangelinės krikščionybės kunigu ar nariu yra didelis iššūkis. Seku pasaulio bažnyčios vedančiųjų teologų, filosofų, mistikų raštus, tai ateities bažnyčia postmodernistiniame pasaulyje vėl matoma kaip maža bendruomenė, savanorių bendruomenė, kuri turi savo kunigą. Ką kalba ir Pranciškus – ne masės ir minios reikia, o gelmės.
Evangelijoje parašyta nuostabi Kristaus sakinio gelmė: „Nebijok, mažoji kaimene [...]“. Visada, kai tik bažnyčia pasiduodavo pagundai būti didžiąja, skaudžiai už tai sumokėdavo. Bažnyčia šiandien nėra socialinis partneris socialines paslaugas teikiančių organizacijų sąraše, visas socialinis bažnyčios mokslas kyla ne iš priežasties, kad esame socialiai atsakingi vienas kitam, bet iš asmeninio santykio su Kristumi. Pagrindinė bažnyčios esmė – kalbėti apie kūrėją, kalbėti apie žmogų kaip kūrinį, ir visuomet išlikti gyvybės evangelija. Mes šiandien norime būti amžinai gyvi, bet kodėl netikime, kad Dievas dovanoja žmogui amžiną gyvenimą? Norime prasmingai nugyventi savo gyvenimą, bet kodėl esame užsidarę vienas nuo kito ir esame pavertę vienas kitą savo įgeidžių įkaitais? [...]
Iš tiesų, šiandien būti evangelinės krikščionybės kunigu ar nariu yra didelis iššūkis.
Taip, bažnyčioje yra konservatyvesnė, liberalesnė, moderniškesnė srovė. Matome, kad tam bangų blaškomam laivui reikalingas vairininkas, katalikai turi popiežių, kuris, išklausydamas ir priimdamas tas visas galimybes duoda laivui kryptį ir tas laivas juda. Koks yra bažnyčios unikalumas? Kad niekada nėra masinės štampuotės, nė vienas Katalikų bažnyčios narys nėra štampuotė, nė vienas istorinis laikotarpis nėra štampuotė. Bažnyčios rūpestis turi būti pirmauti ten, kur labiausiai skauda, kur kažkas kažką pažemino ar atstūmė. Ten turime būti kaip bažnyčia.
– Tas laivas yra nuolat siūbuojamas. To pavyzdžių galime toli neieškoti – štai prekybos tinklas „Lidl“ pristatė reklamą, kurioje pristatoma nauja parduotuvė su Kauno vaizdu, kur nuo bažnyčių nuimti kryžiai. 2012 m. Briuselio centre vietoj Kalėdų eglutės buvo įrengta abstrakti šviesų instaliacija. Kodėl Europa atsisako savo vertybių?
– Pragaro vartai to nenugalės. Yra kai kurie dalykai, kurie neverti nė penkių sekundžių dėmesio. Kas lieka, kai siekiama atimti žmogaus vardą, žemę, tautybę, pilietybę, kultūrą, religiją? Lieka „pasaulio žmogus“. Skambi tuščiavidurė sąvoka. Kas tai yra, kai mes negalime turėti savo Kalėdų eglės, kai dėl religinio pakantumo ar kitų dalykų mes atsisakome savęs ir kitų dalykų? Protingas, mąstantis žmogus niekada nesipiktins kitą tikėjimą išpažįstančiu žmogumi.
Išsityčiojančių iš savo tikėjimą ar jį išduodančių žmonių buvo visais žmogaus istorijos egzistavimo tarpsniais. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo: yra trys tūkstančiai durnelių pasaulyje, tai – tik viena rūšių.
Ar mane, kaip giliai tikintį krikščionį, gali įžeisti minaretas, ten besimeldžiantis žmogus, tikintis musulmonas? Turiu gerų draugų tarp žydų dvasininkų, tenka būti Jeruzalėje. Vienas pokalbis su žydu yra giliai įstrigęs. Jis pasakė: žinote, jūs laukiate antrojo Kristaus atėjimo, o gal tai bus mums pirmasis mesijo atėjimas? Jei šiandien sutinku Dievą tikintį ir garbinantį žydą, gyvenantį pagal 10 Dievo įsakymų, ar jis mane pastums ir įžeis?
– Kaip mes turėtume elgtis panašiose situacijose, ar manote, kad reikėtų apskritai nereaguoti?
– Man taip pat neįtikėtina, kad savo vaikams negalime perduoti tradicijų, pasakyti, kad yra Kalėdų Senelis. Mūsų atsakymas į tai turi būti dar vieningiau išgyventas šio ženklo turinys. Kas suvienys bažnyčią? Velnias. Kas suvienys krikščionis? Šėtonas, persekiojimai. Aš iš tiesų džiaugiuosi, kad savo krašte dar galime turėti Kalėdų eglutę, pas mus ateina Kalėdų senelis. Kas pagal politinį korektiškumą ir vertybinį neutralumą dabar atneša dovanas? Kalėdų dvasia. Kaip ji atrodo? Kai visuomenė atima turinį iš sąvokų, kyla tragedija. Kalėdų Senelis nėra mistinė būtybė – tai Šv. Mikalojus, kurio ženklui buvo suteikti tam tikri simboliai. Paklauskit, kiek žmonių žino, kas jis yra ir kada jis gyveno. Nieko nežinome, o jei nežinai – tau neskauda, kad jo nebeliko. Koks skirtumas – Kalėdų Senelis ar Kalėdų dvasia? Pranciškus apie tai ir kalba – kodėl mes pradėjome elgtis be pamato? Tai kaip lėlės kiautas: įkiši pirštus – juda. O kodėl patys nustojome judėti?
– Dar vienas pavyzdys – Vilniuje esanti užkandinė, kuri ginasi šaukdama apie žodžio laisvę, kai pateikia reklamą, kurioje Jėzus Kristus vaizduojamas „be smurto, be kraujo, bet linksmas, laimingas žmogus, savo noru pasikabinęs ant kryžiaus“. Kodėl tai atsiranda, iš ko tai kyla?
– Tai parodo taip besielgiančių žmonių labai žemą lygį, parodo jų visišką vidinį skurdumą, ir būtent tai ir yra tas kiautas be turinio. Kodėl? Aš nežinau. Lygiai tokį patį priekaištą galėčiau pasakyti, kai Prancūzijos laikraščiai išspausdina karikatūrą su Mahometu. Žmogaus gyvenime turi būti kažkas švento ir neliečiamo. Mano pagarba tau kyla tada, kai tu turi kažką intymaus ir sau artimo. Nė vienas iš mūsų nenorėtume, kad būtų pavaizduotas tėtis, mama, mylimas ar mylimoji. Suprantant, kad žmogus, žvelgiantis į Jėzų Kristų, Mahometą ar Budos statulą ir matantis savo ateitį, į jį sudėjęs savo viltį, pasitikėjimą ir egzistencinius dalykus, tų ženklų akivaizdoje priimantis savo asmeninio gyvenimo sprendinius, tie dalykai iki tokio lygio niekada negali būti nuvertinami. Ne viskas, ką aš galiu, yra protinga, ir ne viskas, ką galiu, yra reikalinga. Tai ir neskoninga, ir labai žema. Prisidengti teisėmis ir galimybėmis gali kiekvienas.
Mano supratimas toks, kad toje erdvėje manęs niekada nebus, o jei teks būti – aš labai greitai iš ten išeisiu. Kažkas turi pasakyti, kad taip elgtis paprasčiausiai nepadoru, nes kažkas labai nuoširdžiai tuo tiki. Yra dalykų, kurie šventi savo buvimu – kalbu ne tik apie religinį šventumą, bet prigimtinį, egzistencinį. Tu turi vienintelę teisę – teisę į pareigą. Tavo teisė į pareigą yra niekada nenuliūdinti kito žmogaus. Jei pamiršti teisę į pareigą, atsiranda didelės nesąmonės, kurias mes matome.
Tada atsiranda tokios reklamos. Ištrinkime istorinį atmintį, o paskui atsiprašysime. Pavaizduokime tokį dalyką, o paskui pasakysime: jūs mus ne taip supratote. Tai yra injekciją nuodo į visuomenę – daryk ir elkis, kaip nori, tik turėk tam tikrą žodyną, kurį pavartojęs liksi be pasekmių. Gali pilti pamazgas ant kitų, sugadinti žmogui gyvenimą, tik pridėk žodį „galimai“.
– Netrukus prasidės adventas. Kaip turėtume elgtis šį laiką iki Kalėdų, kad jis būtų prasmingas?
– Aš labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda advento ir gavėnios turinys. Abu laikotarpiai yra rimties, susitelkimo, bet šie du laikotarpiai labai skiriasi. Adventas visuomet yra tas ilgesio, gimties patyrimas. Adventas, kaip ir Kalėdos, kvepia cinamonu, bet visa tai netrukdo susitelkti, pažiūrėti, koks yra turinys – gyvybė, gyvenimas, ateitis.
Tai laikotarpis, kuris leidžia atsigręžti į kitą, dar kartą apsispręsti už save, patikėti šviesa, esančia manyje. Gali daug kas man sakyti, kad aš toks ar kitoks, o ką pats apie save manai? Kokį pats save atrandi, su kokiu savimi nori susidraugauti? Ar tikrai visas sau patinki, o gal kažką reikia padaryti? Tai laikas, skirtas į kokybinį savęs atradimą, supratimą, kokybinę saviraišką šitame gyvenime. Jūs apie mane galite turėti kokią tik norite nuomonę, bet kaip gerai, kad paskutinį žodį pasakys tas, kuriuo aš tikiu.
– Adventas – ramybės ir susikaupimo laikas. Bet ar lengva susikaupti dabartiniame lėkime ir triukšme?
– Ir tą labai gerai jaučia verslas. Ar pastebėjote pagrindinę šių metų kalėdinių reklamų žinią? Neskubėk, ramiai, Kalėdos neturi būti tobulos; jos negali būti idealios, jos turi būti šiek tiek šeimyniškos, buitiškai sujauktos. Kaip puikiai dirba psichologai ir sociologai, kurie jaučia žmogaus nuotaikas, visuomenės poreikius! Kažkada Kalėdos buvo baltos, prabangios, karališkos, mistinės, nepasiekiamos, grakščios... O šiemet jos tokios valiūkiškos, lengvos. Pyragas nebūtinai turi būti tobulas – gali būti ir truputį apdegęs. Jei tai pajuto verslas dėl rinkodaros, tai ką žmogus gali pajausti, įžengęs į savo širdies pasaulį, atradęs laiko sau? Būtent adventas maldauja atrasti laiko sau. Ir nesakykime, kad mes negalime. Mes galime.
– Neseniai perskaičiau berniuko iš Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją, kai vaikas sirgo vėžiu ir prieš pat mirtį turėjo vienintelį prašymą – kad jam anksčiau būtų surengtos Kalėdos, o žmonės jam atsiųstų po atvirutę. Vadinasi, vaikui reikėjo bendravimo, palaikymo žodžių. Ko mes visi taip draskomės dėl visko prieš didžiąsias šventes, o vienintelis galvos skausmas – ką padovanoti?
– Jūs labai gerai pastebėjote – ar tam vaikui reikėjo kalendorinės Kalėdų dienos, ar jam reikėjo Kalėdų dienos turinio? Jis būtent ir ilgėjosi turinio, o toks vaikų ilgesys – pats tyriausias. Vaikai nemoka meluoti, nesakyti netiesos. Tai mes juos išmokome meluoti, nutylėti. Jie tampa mūsų šiandieninio pasaulio aukomis, bet kol jie į tuos spąstus nepatenka, jie yra patys tyriausi. Ką pasakė tas vaikas? Per Kalėdas visi žmonės yra geri, atsiprašo ir susitaiko, atleidžia. Ir tas vaikas siunčia žinutę – ar tai negalėtų tapti kasdienybe? Ar tai – taip sunku? Ar reikia man išeiti iš šito pasaulio, kad pabandytumėte ne kalendorinėje datoje tokiais pabūti?
