Apie jas ir kalbėjomės 15min studijoje su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotoju Janu Maciejevskiu, šeimos psichologe Rūta Klišyte, Vaikų gerovės centro „Pastogė“ vadovu Ričardu Kukausku.
Sistema – suskaidyta
Kelis dešimtmečius su vaikais besidarbuojantis Vaikų gerovės centro „Pastogė“ vadovas R.Kukauskas sako, kad nuo liepos mėnesio įvyko labai daug pokyčių: „Sistema, kuri buvo Kauno mieste, dabar labai išderinta. Reforma vykdoma skubotai ir nepasiruošus. Kai institucija suskaidyta į atskirus padalinius, einama į atskirų sričių profesionalizaciją – kažkas ima vaikus, kažkas pildo dokumentus, atsiranda daug painiavos. Kaune, mano akimis, labai skausminga situacija, nes buvome sukūrę gana darnią, veikiančią sistemą, kuri dėl reformos dabar labai išderinta.“
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotojas J.Maciejevskis, paklaustas apie informaciją, kurią sužinojo 15min portalas, kad tėvai, iš kurių paimami vaikai, yra įpareigoti pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimus, jei ne – grasinama, kad susigrąžinti vaikų nepavyks, teigė negalintis komentuoti tokių reikalavimų, nes procesą organizuoja atvejo vadybininkas.
Paklaustas apie tokių vadybininkų kompetencijas J.Maciejevskis sakė: „Atvejų vadyba susijusi su vaiku, jo interesais ir visais atvejais informacijos, susijusios su vaiku, paviešinimas gali pažeisti jo interesus. Nesu girdėjęs apie atvejus, kad tėvai būtų nubausti, jei paviešino tokią informaciją. Nežinau, ar teisės aktuose yra įtvirtintas toks pasižadėjimas.“
Paprašytas pakomentuoti socialinių darbuotojų įgaliojimus lankytis privačiose erdvėse, rinkti informaciją apie šeimą, aiškino: „Lankytis šeimoje vaiko teisės apsaugos specialistai turi teisę. Ji numatyta Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatyme ir ji atsiranda gavus pranešimą apie galimą smurtą. Specialistai turi teisę susitikti su vaiku, išklausyti jo ir tėvų nuomones, įvertinti socialinę aplinką, įvertinti ryšius tarp tėvų ir vaikų, taip pat rizikos veiksnius“
Valstybė gina teises, bet neprisiima pareigų?
Bet kokios teisės neatsiejamos nuo pareigų. Visų vaikų teises užtikrina tėvų arba valstybės pareigos jiems. Šiandien visi vaikai turi teisę į mokslą, gydymą, o valstybė užtikrindama teises prisiima ir pareigas teikti reikiamas paslaugas.
Tačiau paslaugų, kurios padėtų užtikrinti vaikų teises, trūksta ar beveik nėra.
Psichologė R.Klišytė dalijosi savo patirtimi: „Norėčiau įžvelgti kuo daugiau žmogiškumo, nes teisės yra tik terminas, kuriam mes suteikiame prasmę, ir labai svarbu, kaip ją suteikiame. Šiandien nematau, kad vaiko teisės, kaip jos apibrėžiamos, atitiktų vaiko ir šeimos bazinius poreikius. Nes teisės ir kyla iš labai svarbių, žmogiškų vaikų ir tėvų poreikių: turėti tėtį ir mamą, ypač mamą, nes tai užtikrina vaiko saugumą. Dabar kalbant apie vaiko saugumą šeima ir tėvai lieka kažkur už borto.“
Pašnekovė teigė, kad psichologinės pagalbos šeimai šiandien beveik nėra: „Ji epizodinė, brangi ir nepritaikyta šeimai. Paslaugų šeimai beveik nėra. Nesiginčysiu, reforma buvo reikalinga. Tačiau jei mes kaip mantrą kartosime teiginį, kad negalima mušti vaikų, bet neplėsime paslaugų šeimai, tai ir toliau vaikai bus vieni namuose. Pavyzdžiui, net socialinė darbuotoja, kurios darbas iki 7 valandos vakaro, jei yra vieniša ir turi mažą vaiką, bus pati priversta apžaisti įstatymus, jei neturės, kur jo palikti. Akivaizdu, kad iš savo atlyginimo samdyti auklės ji negalės“.
Įstatyme neliko socialinės rizikos šeimų
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme neliko socialinės rizikos šeimos apibrėžimo. Dabar visos šeimos vertinamos pagal tuos pačius kriterijus.
Nors akivaizdu, kad šeimai, kurioje, pavyzdžiui, žmonės turi psichikos ligų, priklausomybių, reikėtų specifinių paslaugų.
R.Kukauskas sutinka, kad kriterijus, pagal kuriuos vertinamos grėsmės, reikėjo suvienodinti, tačiau dabar pasitaiko labai įvairių vaikų atėmimų iš šeimos: „Kaune neseniai buvo toks atvejis, kai iš mamos, kuri dalyvavo išgertuvėse, buvo paimtas vaikas. Tačiau tarnybos nuvažiavo pas močiutę, kurios namuose saugiai miegojo kitas, dvimetis tos šeimos vaikas. Jis buvo naktį išverstas iš lovos ir paimtas. Man tai nesuprantama.“
Pašnekovas stebėjosi tokia sistema, nes jo žiniomis daugelyje šalių valstybė įsijungia į šeimos reikalus tada, kai išplėstinė šeima negeba pasirūpinti vaiku.
„Kalbant apie šį konkretų atvejį, kodėl neatsižvelgiama į tai, kad vaikai yra saugūs pas senelę, nors ji ir nėra oficiali globėja. Negaliu to suprasti. Anksčiau į tai būdavo atsižvelgiama, dabar ne. Galbūt todėl, kad įvyko didelė specializacija ir komunikacijos tarp tarnybų labai trūksta“, – svarsto R.Kukauskas.
Kai vaikas atskiriamas nuo tėvų, teismas per tris dienas turi duoti atsakymą, ar teisėtas buvo atskyrimas
Jis apgailestauja, kad anksčiau reikalus tvarkė viena administracija, sprendimai būdavo priimami greitai ir operatyviai, buvo tiksliai žinomi globos resursai, buvo komanda, dirbanti su rizikos šeimomis, tai dabar atsiradus daugybei įvairių tarnybėlių atsiranda ir daug nesusipratimų.
Pirma vaiko atskyrimas – paskui teismo sprendimas
Ar tėvai gali tikėtis teisinės pagalbos panašiais atvejais, jei vaikas paimamas iš saugios aplinkos ar darbuotojams įvykdžius klaidą, piktnaudžiavus tarnybine padėtimi?
J.Maciejevski sako: „Mes pirmiausia ieškome giminaičių, didžioji dauguma paimtų vaikų atsiduria pas juos, nes giminaičiai gali tapti globėjais dar nebaigę mokymų. Ieškome būdų, kad atskyrimo nuo tėvų trauma būtų minimalizuota.“
Jis teigia, kad mobilios komandos darbuotojai paaiškina tėvams, kokioje situacijoje jie atsidūrė, kokios priežastys nulėmė, ką daryti, kad situacija pasikeistų.
„Kai vaikas atskiriamas nuo tėvų, teismas per tris dienas turi duoti atsakymą, ar pagrįstas, ar teisėtas buvo atskyrimas. Tėvai irgi gali kreiptis į tarnybą dėl grėsmės lygio nustatymo pagrįstumo ir tarnybos vadovas turi išnagrinėti tą kreipimąsi. Galima kreiptis į policiją ar teismą, jei darbuotojai viršija įgaliojimus. Gauname tikrai nemažai skundų iš tėvų. Svarstome, nagrinėjame tas situacijas“, – sako J.Maciejevski.
Atskiriamas vaikas patiria siaubą
Kaip žinia, naujasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas įpareigoja visus pranešti tarnyboms, jei įtaria, kad prieš vaiką yra ar gali būti smurtaujama.
Ar psichologai irgi privalo tai daryti, jei pas juos besilankantys prasitaria, kad turi tokių problemų?
R.Klišytė sako, kad tai neaptartas ir neišdiskutuotas klausimas, teisiškai labai slidus: „Nesu vaiko teisių apsaugos darbuotoja, kuri privalo vadovautis lentelėmis, nustatyti grėsmės lygius ir pranešti tarnyboms. Kiekvienas psichologas elgiasi, kaip jis supranta. Susiduriu su dilema, ar kreiptis ir pranešti, kai įtariu, kad vaikas auklėjamas diržu. Bet aš dirbu su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Jie labai sunkiai auklėjami. Tėvai griebiasi diržo, kepšteli iš nevilties. Aš esu už pagalbą šeimai, nes atėmus vaiką pirmiausia jis ir baudžiamas. Net alkoholikų šeimų vaikai myli savo tėvus, nori, kad jie pasveiktų, o ne būti paimti. Bet suprantu ir socialinius darbuotojus. Jų atsakomybė milžiniška. Todėl jie verčiau paima vaikus ir tais atvejais, kai to galbūt ir nereikia. O dabar įsivaizduokite, ką patiria toks iš šeimos plėšiamas vaikas. Jis patiria sunkiai suvokiamą siaubą. O mes aiškiname, kad rūpinamės jo saugumu.“
Skurdas yra didelė grėsmė, jis slapstosi po priklausomybių kaukėmis.
R.Kukauskas sutinka, kad vaikų purtymas nemaža problema visur, kai netekę kantrybės tėvai pratrūksta. „Bet, pavyzdžiui, Vokietijoje, šeimoms teikiama pagalba. Esančioms rizikos grupėje – dar iki vaiko gimimo, jiems yra įvairūs mokymai. Pas mus dabar nebeliko prevencijos, tik vaiko apsauga. Bet vaiko apsauga nėra tik jo paėmimas iš šeimos. Kasdien matome, kaip vaikai išgyvena, kaip jie traumuojami, kaip veržiasi namo, net ir pas smurtaujančius tėvus. Dabar sukurta visa sistema, kaip paimti vaiką iš tos aplinkos, tačiau reikėtų dėmesio ir pagalbos šeimai.“
J.Maciejevski sutinka, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų yra didžiulė trauma, gal net visam gyvenimui. Bet ne mažesnis stresas ir vaiko gyvenimas disfunkcinėje šeimoje.
Vaikų problemos – valstybės bėdų atspindys
Psichologė R.Klišytė pastebėjo, kad šiandien vaiko teisių problemos parodo viską, kas buvo apleista mūsų valstybėje: „Kiek Lietuvoje vaikų skursta. Skurdas yra didelė grėsmė, jis slapstosi po priklausomybių kaukėmis. Ir šiandien mes visi – psichologai, socialiniai darbuotojai – sprendžiame valstybinės reikšmės problemas, tarsi tai būtų vaiko teisių problemos.“
R.Kukauskas pritardamas pašnekovei pasidalijo asmenine patirtimi: „Prieš daug metų esu dirbęs auklėtoju vaikų globos namuose. Tie, kurie liko Lietuvoje, dabar daugelis yra rizikos šeimos. Tie, kurie išvyko, sukūrė gražias šeimas. Jiems pavyko, nes jie išsprendė skurdo problemą. Matau, kokie geri tėvai jie dabar yra ir, prisipažinsiu, net netikėjau, kad taip gražiai galės susiklostyti jų gyvenimai. Deja, tai įvyko ne Lietuvoje. Dabar vėl kalbama apie vaikų apsaugą, bet ne prevenciją. Viename renginyje suomiai yra sakę, kad jie ne tokie turtingi, kad kurtų apsaugos, o ne prevencijos sistemą. Bet mes kuriame“ .
