Su Rimu susipažinome telefonu, kai teko ieškoti pašnekovo vienai televizijos pokalbių laidai apie skurde gyvenančius žmones. Susisiekti su juo man padėjo Ukmergės rajono Deltuvos seniūnijos socialinė darbuotoja Janina, kiek vėliau tapusi mano ir Rimo bendravimo tiltu.
Mat paaiškėjo, kad Rimui nesiseka su telefonais. Tai pameta, tai sudaužo. Tąsyk į televiziją Rimo nekvietėme, tačiau noras susipažinti su juo buvo keistai svarbus, tad vieną dieną nutariau tiesiog nuvažiuoti.
Laukė jis manęs pasidabinęs baltomis kelnėmis. Pasipuošęs. Janina iš seniūnijos jam pranešė, kad atvažiuosiu.
(„Atvažiuos Jurgita. Žiūrėk, atsigauk“, – pasakė jam. „Jopšikmat, tai reikia trobą aptvarkyt“, – pasakė jis).
Rimui – 64 metai. Gyvena jis netoli Deltuvos, sename pastate. Medinis namas priklauso ne jam, o ūkininkams, kurie šiam leido čia apsigyventi.
Kažkodėl seną ir vėjo perpučiamą namą puošia keistas užrašas. „Gydytojo kabinetas“. Kalbamės lauke, ant pavargusio suoliuko. Suprantu, kodėl nekviečia į vidų.
Ir kalbėjo jis man tądien savo gyvenimą. Nesvarbu, kad šiek tiek meluodamas. Šiek tiek pakeisdamas realybę. Šiek tiek ją suvokdamas savaip.
Rimą išmetė iš Darbo biržos. Kodėl? O kas pasakys tiesą? Gal – per ilgai buvo bedarbių sąrašuose, o gal atsisakė darbo? O gal kitos priežastys? Arba sveikata, mat Rimui reikia operuoti klubo sąnarį.
Jis neteko pašalpos, todėl teko gyventi tik iš to, ką duoda gamta – uogų, obuolių. Per dieną – 5–7 eurai.
„O žinot, dar rūkau“, – sako Rimas.
Kalbėjo, kaip namuose iš aštuoniolikos šunų liko penki. Kitus kažkas nunuodijo. Kalbėjo, kad kaukia kaip šuo. („Kaimynas sako: naują šunį įsigijai, kažkas kaukė. Ne, čia aš kaukiau“, – sako).
Kalbėjo apie bebrus, kurie padeda apsirūpinti malkomis. Apie kaimynę, kuri atneša maisto.
Apie valdžią, kuri nesirūpina tokiais, kaip jis, mat tokios lemties žmonių, sako Rimas, ne vienas.
Kalbėjo apie meilę ir moterį, kuri buvo daug už jį jaunesnė ir kurią labai mylėjo. Maždaug prieš penkerius metus ji mirė.
Tik nepasakojo, kaip jai, gulinčiai ligoninės lovoje, jis dažė plaukus ir darė manikiūrą. Įrankių, žinoma, neturėjo, tad nagų odeles tvarkė su vienkartiniu skutimosi peiliuku.
Kad į ligoninę nešė gėles. Raudonas rožes. Kad galėjo padaryti viską ir dar daugiau, kad ji gyventų. Jos vardas buvo Aistra.
„Retas toks vardas. Aš jos klausdavau: ar jis tavęs neskriaudžia? Ji sakydavo, kad ne. Ir tik tada, kai ji susirgo, aš supratau, kaip jis ją mylėjo. O man niekada žodis „meilė“ net į galvą nešaudavo“, – prisipažino socialinė darbuotoja.
Mylimos moters laidotuvėms Rimas neturėjo pinigų, tad kreipėsi į vieną televizijos laidą ir su visomis TV kameromis atvažiavo į šarvojimo salę.
Mudvi su Janina važiuodamos atgal į Deltuvą kalbamės apie širdį, kurią visi turim tokią pačią, apie viršelį ir turinį, kuris kartais dera kaip virbalas su luptu kiaušiniu. Ir taip keistai jautru: lyg skaudėtų sveiką dantį.
Rimas labai gerbia socialinę darbuotoją Janiną. Sako, ji kone vienintelė iš visos seniūnijos jį supranta ir jam padeda.
„O kada paskutinį kartą lietėt kitą žmogų? Kada buvot apsikabinęs?“ – klausiu.
„Prieš penkerius metus. Bet, žinokit, kai visą laiką būni vienas, gali išprotėt“, – sako ir akyse užsidega ašaros.
Ir taip nesvarbu, kaip ir kiek kaltas jis dėl savo gyvenimo. Gyvenimo, kuriame dažnai šalta ir vėjas.
„O jūs išgeriat?“ – klausiu jau beveik atsisveikindama. Nors juk atsakymą žinau. Matau jį.
„Kartais“, – žvelgia tiesiai į akis.
„Žinokit, Rimai, aš irgi.“
Ir abu pradedam juoktis.
