Ar Maltos parlamentaras = Vokietijos parlamentarui?
Anglių ir plieno bendrijos Parlamentas (tuomet vadinęsis Asamblėja) turėjo vos 78 narius iš šešių valstybių, o ES plečiantis, didėjo ir parlamentarų skaičius. Vis tik, kad EP netaptų panašus į Kinijos nacionalinį kongresą (su beveik 3000 deputatų), 2009 metais buvo nustatytas maksimalus jo dydis – 751 narys.
Valstybėse renkamų atstovų skaičius atspindi valstybių dydį. Tačiau ši proporcija nėra tiesioginė: vienoje valstybėje turi būti renkami ne mažiau nei 6 ir ne daugiau nei 96 nariai. Taigi vienas narys, rinktas Vokietijoje, atstovauja beveik milijono gyventojų interesams, tuo tarpu rinktas Maltoje – 11 kartų mažiau. Lietuva yra arčiau laimėtojų – vienas atstovas maždaug ketvirčiui milijono gyventojų. Pagal šį rodiklį Europos Parlamentas yra labiausiai fragmentuotas ir neproporcingas pasaulyje.
Jei norėtume tikslios proporcijos ir leistume Maltai turėti bent 1 parlamentarą, tuomet Lietuvoje jų turėtume rinkti 5, Vokietijoje – beveik 180, o visame Europos Parlamente dirbtų kiek daugiau nei 1000. Arba turėtume atsisakyti nacionalinių kvotų ir visų valstybių kandidatai konkuruotų tarpusavyje – tam kol kas prieštarauja mažesnės ES valstybės.
Galvos skausmas dėl „Brexit“
Po „Brexit“ buvo nuspręsta sumažinti EP narių skaičių iki 705. Dėl tokio perdalinimo (Didžioji Britanija turi 73 vietas) atsirado papildomų laisvų kėdžių, kurios buvo padalintos Prancūzijai, Ispanijai, ir dar kelioms valstybėms.
Tačiau jei vis tik britams nepavyktų palikti ES iki naujojo Parlamento kadencijos liepos pradžioje, jiems tektų dirbti jame. Tai reikštų, kad Prancūzijai ir kitoms papildomų vietų gavusioms valstybėms tektų kelis išrinktus parlamentarus palikti ant atsarginių suoliukų, greičiausiai jiems suteikus „stebėtojo“ (galinčio pasisakyti Plenarinėse sesijose, bet negalinčio balsuoti) statusą.
Europiečių, o ne valstybių atstovai
Visose valstybėse rinkimai vyksta tą patį paskutinį gegužės savaitgalį, daugumoje jų (taip pat – ir Lietuvoje) balsuojama už kandidatų sąrašus.
Europos Parlamente atstovaujama ne konkrečių valstybių, o visų europiečių interesams, todėl norint kandidatuoti netaikomas pilietybės kriterijus.
Yra parlamentarų, išrinktų ne savo pilietybės valstybėje: pavyzdžiui, suomis Ari Vatanenas (beje, 1981 m. tapęs Pasaulio ralio čempionu) 1999 metais buvo išrinktas Suomijoje, o 2004 metais – Prancūzijoje. Šiais metais visoje ES bent 20 politikų kandidatuoja ne savo pilietybės valstybėse. Tarp jų – buvęs Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis, kandidatuojantis Vokietijoje, ir buvęs Moldovos premjeras Iurie Leanca, kandidatuojantis Rumunijoje (kaip dauguma moldavų, jis turi dvigubą Moldovos ir Rumunijos pilietybę).
„Keliaujantis cirkas“
Europos Parlamento komitetai ir frakcijos daugiausiai laiko posėdžiauja Briuselyje, tačiau sykį per mėnesį privalo vieną sesiją surengti Strasbūre.
Šis kelių tūkstančių žmonių pasivažinėjimas yra taikliai pramintas „keliaujančiu cirku“. Didžioji dauguma europiečių (bei pačių europarlamentarų) nepritaria tokiam laiko ir lėšų švaistymui, darančiam dar ir poveikį aplinkai. Tačiau norint šio cirko atsisakyti, reikia gauti Prancūzijos pritarimą. Kol kas jo sunku tikėtis, kadangi atvykstančių svečių pinigai ženkliai papildo Strasbūro miesto biudžetą.
Sakoma, jog Europos Parlamente dirba arba „politikos dinozaurai“, arba pradedantys karjerą politikai.
Parlamentarai – kas jie?
Sakoma, jog Europos Parlamente dirba arba „politikos dinozaurai“, arba pradedantys karjerą politikai. Tiesos tokiame pasakyme yra.
2014 metais išrinktų Europos Parlamento narių vidutinis amžius buvo 54 metai (Lietuvoje rinktų – 58 metai), vyriausiam šiuo metu beveik 90 metų, jauniausiam – 30 (anksčiau yra dirbę ir vos 22 metų sulaukusių parlamentarų). Maždaug pusė parlamentarų yra studijavę teisę, politikos mokslus arba ekonomiką. Du iš trijų EP narių yra vyrai, tačiau čia ir vėl esame pabaigoje: Lietuvoje 2014 m. buvo išrinkta tik 1 moteris – Vilija Blinkevičiūtė (vėliau prie jos prisijungė į Lietuvos politiką iškeliavusį Gabrielių Landsbergį pakeitusi Laima Andrikienė).
Lietuvoje renkamo Europos Parlamento nario paveikslas (skaičiuojant nuo 2004 metų)
Lytis: vyras (74 proc.)
Amžiaus vidurkis rinkimų dieną: 52,5 metų
Išsilavinimo pakopa: aukštasis universitetinis išsilavinimas (2004 m. kadencijoje net 10 parlamentarų turėjo daktaro ar habilituoto daktaro mokslo laipsnį)
Išsilavinimo kryptis: ekonomika (33 proc.) arba techniniai mokslai (inžinerija, radiotechnika – apie 20 proc.)
Užsiėmimas išrinkimo metu: politika (68 proc.)
Įdomu, jog net 4 Lietuvoje išrinktos EP narės jų išrinkimo metu atitiko tokį apibūdinimą: gimusi XX amžiaus 6 dešimtmetyje, ekonomikos mokslų daktarė, neturinti sutuoktinio (netekėjusi, išsituokusi ar našlė): Laima Andrikienė, Danutė Budreikaitė (2004 m.), Ona Juknevičienė (vėliau – Rainytė-Bodard, 2004 m.), Margarita Starkevičiūtė (2004 m.).]
Šaltinis: Vyriausioji rinkimų komisija
2014 metais tik maždaug pusė narių turėjo ankstesnio darbo Europos Parlamente patirties. Tačiau tai nereiškia, jog kiti atvyko be jokios politinės patirties. Europos Parlamente šiuo metu dirba bent keli buvę Europos Komisijos nariai, premjerai, daug buvusių ministrų, regionų ir miestų vadovų. Didelė dalis šių politikos sunkiasvorių užima atsakingus postus Europos Parlamente.
Antra vertus, Europos Parlamentas išties yra ir nacionalinių politikų kalvė. Vien šios kadencijos metu iš Europos Parlamento į pareigas savo valstybėse pasitraukė: Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, Latvijos premjeras Krišjanis Karinšas, Italijos vicepremjeras Matteo Salvini, keletas ministrų bei nacionalinių parlamentų deputatų.
Kadangi EP rinkimai dažnai tampa keršto nacionaliniams valdantiesiems įrankiu, į jį patenka ir spalvingų personažų: B.Musolinio anūkė, žurnalistas, lydimas asmens sargybinių, buvę ralio ir pokerio profesionalai.
Viena iš ES vertybių – kalbų įvairovė. Ji atsispindi ir Europos Parlamente, kurio pagrindiniuose posėdžiuose parlamentarai gali kalbėti (bei dokumentus rengti) savo šalies oficialia kalba, o pasisakymas ar dokumentas bus verčiamas į likusias 23 oficialias kalbas. Vis tik dalis mažesnių posėdžių ir neformalių derybų vyksta darbinėmis ES kalbomis: anglų, prancūzų ir vokiečių.
Taigi politikas, norintis Europos Parlamente geresnių nei vidutiniai rezultatų, turi būti ne tik aktyvus, tačiau ir turėti politinės patirties bei laisvai kalbėti bent viena pagrindinių ES kalbų.
Kokias galimybes tai suteikia EP struktūrose – frakcijose, komitetuose, delegacijose – kitame straipsnyje.
Jonas Urbanavičius šiuo metu kaip nepriklausomas ekspertas Europos Komisijos užsakymu vertina, kaip Lietuva į savo teisę perkėlė kai kurias ES direktyvas. 2014-2018 m. jis dirbo Kauno Technologijos universitete. 2004-2007 m. ir 2009-2014 m. dirbo EP narių nuo TS-LKD V.Landsbergio, R.Morkūnaitės-Mikulėnienės biuruose, taip pat 2007-2009 m. TS-LKD atstovo Seime A.Ažubalio biure.
