-
Rinkimai į EP (I): Europos Parlamentas – ką jis veikia?
-
Rinkimai į EP (II): Ar gali buvęs Moldovos premjeras tapti Europos Parlamento nariu?
-
Rinkimai į EP (III): Lietuvos atstovas niekada nevadovaus Europos Parlamentui
-
Rinkimai į EP (IV): Neapsigaukite – „pasisakymas raštu dėl balsavimo motyvų“ nėra tas pats, kas kalba
Prognozuojama, jog naujame EP bus didesnė euroskeptikų dalis nei dabartiniame, tačiau jų fragmentacija jiems vis dar neleis sudaryti daugumos.
Remiantis dabartinėmis prognozėmis, realiausia, jog valdančiąją daugumą vėl sudarys Europos liaudies partijos (krikdemų-konservatorių), socialdemokratų ir liberalų (ypač prie jos prisijungus E.Macrono judėjimo atstovams) frakcijos. Atskirais klausimais daugumą galėtų lemti (kaip ir dabar) žaliųjų arba euroskeptiškųjų konservatorių balsai.
Šios prognozės paremtos naujausiomis Europos Parlamento rinkimų projekcijomis. Vis tik galutiniai rezultatai priklausys nuo daugelio faktorių. Taigi atsižvelgiant į galimas paklaidas, čia apžvelgiamos Lietuvos partijų ir sąrašų, kurie turi kiek didesnį visuomenės palaikymą, ir pagrindinių jų lyderių galimybės naujajame Europos Parlamente.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Gali gauti tarp 2 ir 4 mandatų. Oficialiai yra paskelbę, jog jungtųsi prie Žaliųjų Aljanso, nors pagal Lietuvoje vykdomą politiką jiems turbūt artimesnė būtų ECR (frakcija, kurioje dirba V.Tomaševskis). Taigi Lietuvos valstiečiai greičiausiai Europos Parlamente dirbtų opozicijoje. Sąrašo lyderis Bronis Ropė, jei dirbs su tokiu pat užsidegimu kaip šioje kadencijoje, jau įgijęs patirties ES politikoje ir įtakos tarp kolegų, galėtų pretenduoti į postą kurioje nors delegacijoje ar net frakcijos vadovybėje (ypač jei patobulino savo užsienio kalbų žinias). Kiti šio sąrašo lyderiai, patekę į EP, neturėdami politinės patirties, liktų tik B.Ropės palydovais, ir už didelį atlyginimą užsiiminėtų įvairiomis improvizacijomis.
Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Gali gauti tarp 2 ir 4 mandatų. Jungsis prie Europos liaudies partijos frakcijos, kuri, nors sumažėjusi, turėtų išlikti didžiausia Europos Parlamente ir dalyvauti valdančiojoje koalicijoje bei įtakos dalybose.
Frakcijos viduje vyks atkakli kova dėl postų ir lietuviai dėl mažo delegacijos dydžio čia nebus stipriausi. Daugiausiai galimybių turi Andrius Kubilius, kuris galėtų gauti komiteto vicepirmininko ar delegacijos (tarkim, ryšių su Ukraina) pirmininko postą. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, būtų galima tikėtis dar vienos delegacijos vicepirmininko posto – į jį greičiausiai pretenduotų Rasa Juknevičienė (tikėtina, jog ji pateks į EP). Sąrašo lyderiui Liudui Mažyliui bei ES politikos patirties turintiems Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei, Audroniui Ažubaliui ar Laimai Andrikienei (jei kuris nors patektų į Europos Parlamentą) naudingumo balus teliktų rinkti pranešimais ir kalbomis.
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis. Gali gauti 1-2 mandatus. Jungsis prie liberalų frakcijos, kuri gali dalyvauti valdančiojoje koalicijoje.
Paradoksalu, tačiau Petrui Auštrevičiui išlaikyti kokį nors postą galimybių suteiktų ne vien geras liberalų pasirodymas Lietuvoje, tačiau ir Viktoro Uspaskicho bei Aušros Maldeikienės geras pasirodymas rinkimuose (mat šie politikai galimai jungtųsi prie liberalų frakcijos). Dėl padidėjusio liberalų svorio Parlamente, P.Auštrevičius galėtų ir vėl tikėtis delegacijos pirmininko posto, o dėl savo aktyvumo – ir posto frakcijoje. Tiesa, jo šansus užimti postus mažina E.Macrono judėjimas – jungdamiesi prie liberalų, reikalautų sau įvairių postų. Jei Liberalų sąjūdžiui pavyktų gauti antrą mandatą Parlamente, pagrindiniai pretendentai į jį – Viktorija Čmilytė-Nielsen (tarptautinėje politikoje nepatyrusi, tačiau kupina entuziazmo) ir Eugenijus Gentvilas (jau buvęs EP nariu 2004-2009, tačiau pastaruoju metu tarsi demonstruojantis politinę apatiją) būtų stiprūs vidutiniokai.
Lietuvos socialdemokratų partija. Gali gauti 1-2 mandatus. Jungsis prie socialdemokratų frakcijos, kuri gali dalyvauti valdančiojoje koalicijoje ir pretenduoti į postus.
Abi sąrašo lyderės – Vilija Blinkevičiūtė ir Rasa Budbergytė turi daug europinės politikos patirties ir gėdos Lietuvai Europos Parlamente tikrai nepadarys. Socialdemokratės galėtų pretenduoti į kokį nors vidutiniškai įtakingą postą komitetuose ar delegacijose ir, tikėtina, būtų aktyvios Europos Parlamento darbe.
Darbo partija. Tradiciškai „darbiečiai“ dirba liberalų frakcijoje, tačiau šįkart Viktoras Uspaskichas galbūt svarstytų ir jungimąsi prie kurių nors euroskeptikų. Bet kuriuo atveju, V.Uspaskichas Europos Parlamente turbūt vėl būtų neaktyviausias parlamentaras.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-krikščioniškųjų šeimų sąjunga. Yra didelė tikimybė gauti 1 mandatą, kurį neabejotinai pasiimtų Valdemaras Tomaševskis. Jei taip nutiktų, vėl daugiau turbūt girdėtume ne apie jo veiklą Europos Parlamente, o apie įsisegtą koloradinę juostelę.
Lietuvos socialdemokratų darbo partija. Jei gautų 1 mandatą, greičiausiai jungtųsi prie socialdemokratų frakcijos. Jei taip įvyktų, frakcijos senbuvė Vilija Blinkevičiūtė turbūt stengtųsi, jog šis parlamentaras (greičiausiai – atskilusios partijos sąrašo lyderis Gediminas Kirkilas) jokio svarbesnio posto negautų. Tiesa, ilgametė patirtis politikoje jam leistų užimti delegacijos vicepirmininko postą.
„Tvarkos ir teisingumo“ partija. Jei rinkėjai, nesusipratę, kad sąraše nėra Rolando Pakso, išsiųs ką nors iš šio sąrašo į Europos Parlamentą, greičiausiai tai bus sąrašo lyderis Remigijus Žemaitaitis. Jis yra dirbęs ES institucijų komisijose, taip pat – EP narių R.Pakso ir Juozo Imbraso padėjėju, todėl Europos Sąjungos politiką turėtų išmanyti. Taigi didelės gėdos Lietuvai, tikėtina, nepadarytų, nors pirmąją kadenciją geresnių rezultatų ir nepasiektų.
Politikai, vedantys atskirus sąrašus
Rolandas Paksas. Pabėgęs nuo „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, bando laimę savarankiškai. Jei ištikimiausių rinkėjų balsų pakaktų vėl iškeliauti į Europos Parlamentą, ten dirbtų be politinės partijos (ir be Nigelo Farage‘o) užnugario. Taigi būtų mažiau įtakingas, nei buvo iki šiol, todėl ir jo darbo rezultatai greičiausiai būtų prastesni.
Aušra Maldeikienė. Jos vedamo sąrašo iškėlimą elektroniniu būdu parėmė didžiausias rinkėjų skaičius.
Ji gali būti matoma kaip alternatyva LRLS, TS-LKD ar net LSDP rinkėjams. Jei patektų į Europos Parlamentą, jos pačios teigimu, jungtųsi prie liberalų arba Žaliųjų frakcijos (priklausomai nuo po rinkimų susiklostysiančios padėties). Patirties Parlamente stoką atsvertų geras europinių klausimų išmanymas. Būtų aktyvi, tačiau vidutiniškai įtakinga politikė – jokių formalių postų greičiausiai negautų dėl savo tiesmukiškumo ir nenoro taikstytis su Parlamente neišvengiamais kompromisais.
Antanas Guoga yra Centro partijos sąrašo lyderis, tačiau dėl skirtingo politinio politiko ir partijos svorio jį galima laikyti individualiu kandidatu.
Jei asmeninė charizma ir pinigai padėtų pritraukti pakankamai rinkėjų, grįžęs į Europos Parlamentą A.Guoga užsiimtų daugiau asmenine reklama nei europiniais reikalais. Be to, visiškai neaišku, ir prie kokios frakcijos jis šlietųsi. Tačiau bet kokiu atveju, jei jis liktų Europos Parlamente, bent surengtų neblogų šou.
Vytautas Radžvilas. Kalba, jog į Europos Parlamentą eina keisti Europos Sąjungos.
Patekęs į šią instituciją, greičiausiai jungtųsi prie kažkurios dešiniųjų euroskeptikų frakcijos. Erudicija ir akademinis ES struktūrų išmanymas jam leistų diskutuoti argumentuotai. Vis tik, būdamas nedidelės opozicinės frakcijos nariu, greičiausiai ne keistų ES, tačiau už nemažas ES lėšas tiesiog filosofuotų apie jos tariamą blogį.
Jonas Urbanavičius šiuo metu kaip nepriklausomas ekspertas Europos Komisijos užsakymu vertina, kaip Lietuva į savo teisę perkėlė kai kurias ES direktyvas. 2014-2018 m. jis dirbo Kauno Technologijos universitete. 2004-2007 m. ir 2009-2014 m. dirbo EP narių nuo TS-LKD V.Landsbergio, R.Morkūnaitės-Mikulėnienės biuruose, taip pat 2007-2009 m. TS-LKD atstovo Seime A.Ažubalio biure.
