„Lietuvoje man gera gyventi, nes ją laikau savo gimtine, moku lietuvių kalbą, čia gyvena mano tėvai, seneliai, žmona su vaikais. Žinoma, norėtųsi daugiau supratimo, pakantumo, solidarumo iš visuomenės, darbdavių, nes dauguma jų turi priešišką nuomonę apie mus ir laiko romus svetimais, „nesavais“. Todėl dauguma romų jaučiasi išstumti iš visuomenės ribų, užgauliojami, niekinami, nemaža dalis jų tiesiog emigruoja“, – romų padėtį Lietuvoje piešia romų tautybės R. Beresnevičius.
Statistikos departamento duomenimis, prieš tris dešimtmečius Lietuvoje gyveno beveik 3000 romų, o šiandien jų skaičiuojama jau tik kiek daugiau nei 2000. Net trečdalis visų šalies romų gyvena Vilniuje, Kirtimų mikrorajone, kuris yra daugiausiai romų apgyvendintas rajonas visose Baltijos šalyse.
Tautybė – neigiamas štampas?
26-erių R. Beresnevičius gimė ir augo Panevėžyje. Po 3-ios klasės mokslus tęsė Jungtinėje Karalystėje, kur kartu su savimi jį pasiėmę tėvai nusprendė ieškoti geresnio gyvenimo. Praleidus ten beveik dešimtmetį, šeima, išsiilgusi artimųjų gimtinėje, nusprendė vėl grįžti į Lietuvą.
Į gimtąjį Panevėžį grįžęs Romanas susidūrė su sunkia, lėtai kelią besiskinančia romų padėtimi šalyje. Kai ieškai darbo, štampas ant asmens dokumento, nurodantis romo tautybę, anot jo, ne kartą yra pakišęs koją.
„Man ne kartą teko ieškoti darbo ir visuomet atsimušdavau kaip į sieną, o atsakymas būdavo tas pats – mes jums paskambinsime. Rodos, vos tik būsimas darbdavys pamatydavo „netipinį“ darbuotoją, jo veidas tarsi persikreipdavo, o darbo pokalbio pabaigoje žadėdavo, kad paskambins, bet taip ir nesusisiekdavo. Kartą pasiteiravus man pačiam, darbdavys negalėjo nurodyti konkrečių priežasčių, kodėl nenori manęs įdarbinti, kokių kompetencijų neatitinku, kokių reikiamų darbų neatlikčiau... Belieka suprasti, kad visą tai – dėl tautybės. Jei visi turėtume vienodus kvalifikacinius reikalavimus ir vienodai galėtume atlikti reikiamus darbus, manęs į darbą nepriimtų dėl vieno – dėl to, kad esu romas“, – svarsto jis.
Kartą pasiteiravus man pačiam, darbdavys negalėjo nurodyti konkrečių priežasčių, kodėl nenori manęs įdarbinti, kokių kompetencijų neatitinku, kokių reikiamų darbų neatlikčiau...
Požiūris pasikeis, kai čia pradės gyventi įvairesnių tautybių žmonės
Šiuo metu Romanas dirba Panevėžio Autobusų parko vairuotoju ir, kaip pats sako, įsidarbinti nebuvo lengva, bet pagaliau jam nusišypsojo sėkmė ir darbdavys juo patikėjo, suteikė šansą pabandyti. Pradėjus dirbti, įrodė, kad dirba lygiai taip pat gerai kaip ir kiti jo kolegos, pasiekia tokius pat darbo rezultatus.
„Darbdaviai į kiekvieną tautybę žiūri vis kitaip – jeigu darbintis ateina koks nors tamsesnio gymio žmogus, tai į jį iš karto žiūrima įtariai, iš jo šaipomasi, jis yra stumdomas. Ir pačiam teko tai patirti – padirbau 4 mėnesius ir išėjau iš tos darbovietės, nes kantrybė ilgai neatlaiko, kai su tavimi elgiamasi kaip su gyvuliu, ateini į darbą ir, tiesiogine to žodžio prasme, tave stumdo. Laimei, dabartinėje darbovietėje tokių atvejų nėra pasitaikę, nes mažai tenka bendrauti su kolegomis, beveik visuomet būnu kelyje. Manau, kad nuomonė apie romus ar kitų tautybių žmones pasikeis tik tuomet, kai čia pradės gyventi daugiau skirtingų tautybių žmonių“, – sako jis.
Darbuotojų adaptacija – ne darbdavio reikalas?
Romano teigimu, darbdaviai dažniausiai yra nesuinteresuoti padėti naujiems darbuotojams integruotis į kolektyvą, investuoti savo laiko ir naujo darbuotojo adaptaciją palieka savieigai.
Jis dalijasi, kad iš kitų pažįstamų romų yra tekę girdėti, kad jiems įsidarbinus visi bendradarbiai su savimi nešiojosi pinigines, ėmėsi papildomų saugumo priemonių. Kiti pasakojo, kad bendradarbiai prie jų elgėsi neįprastai, kaltindavo nebūtais dalykais.
Populiariausi mitai, sklandantys apie romų tautybės žmones, anot jo, tokie kaip kad romai – elgetaujantys dykaduoniai, vagys, sukčiai, apgavikai, mažaraščiai, neturintys išsilavinimo, motyvacijos, noro dirbti, todėl yra tinginiai, kai kurie romų „nelaiko žmonėmis“, nes elgiasi nepagarbiai, tyčiojasi.
„Žinoma, romų yra visokių: ir nemokytų, ir kalbančių netaisyklingai, tačiau dirbti gali visi. Štai pramonėje reikalingi darbštūs žmonės, o kalbos mokėjimas jiems ne toks reikalingas. Parduotuvėje ar kitose viešose erdvėse netenka susidurti su piktais žvilgsniais, bet kai reikia tvarkyti kokius nors dokumentus, tuomet iškyla daug problemų. Jeigu paprašau, kad paaiškintų, tuomet žmogus piktinasi. Dėl šių priežasčių nemažai labiau išsilavinusių romų tautybės žmonių neapsikentę tokio požiūrio tiesiog paliko Lietuvą“, – dalijasi Romanas.
Tekstas – socialinės komunikacijos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ dalis. Kampanija siekia atkreipti visuomenės bei darbdavių dėmesį į socialinę atskirtį patiriančius asmenis, į tai, kad žmogaus gabumus reikėtų vertinti ne pagal asmeninę praeitį, o pagal turimus darbinius įgūdžius ir profesines kompetencijas.
