Yra visokių siūlymų, ką rudenį galima daryti su savo daržo žeme. Vieni sako, kad jos nereikia judinti, tegul sau ilsisi. Kiti siūlo paknaibyti paviršių ir leisti dirvai kvėpuoti, sulaikyti kuo daugiau lietaus vandens. Treti kasa giliau, nes taip į dirvą įterpia įvairias žalienas, kompostą, kraiką, mėšlą. Nėra atsakymo, kuris iš šių žemės kasimo, ruošimo būdų yra teisingiausias. Matyt, reikia daryti tai, ko reikia jūsų žemei, dirvai. O kad šis darbas būtų malonus, kasant galima atlikti dirvožemio ir jo gyventojų tyrimus.
Ar dirvožemyje yra tokių gyventojų? Jų gausu, įvairovė didelė, tačiau didžiąją dalį sudaro bestuburiai. Kai kurie jų – akimis nematomi, kiti – taip pat labai smulkūs. Kaip juos surasti ir pažinti? Mokslininkai, tirdami dirvos gyventojus, iškastą dirvožemį sijoja per įvairaus tankumo tinklelį, naudoja specialius filtrus. Galime ir mes pabandyti tą padaryti. Tačiau žinokime iš anksto: mūsų atrastus gyvius, o jų bus tūkstančiai, pažinti be specialistų bus labai sunku. Beje, kiek tų gyvių galima rasti kasant savo daržą, o po to bandant „sijoti“?
Tai labai priklauso nuo dirvožemio. Kuo daugiau jame puvenų, tuo jis turtingesnis gyvūnų. Tačiau net Kuršių nerijos ar Dzūkijos smėlynuose, ypač pušų miškuose, viename kvadratiniame metre randama bent 200 rūšių. Mūsų šalies dirvožemiuose, apibendrinant ilgamečius dirvožemio bestuburių tyrimus, buvo suskaičiuota apie 230 rūšių vabzdžių lervų (jos čia vystosi, kai kurios maitinasi, kitos – pereina į ramybę, lėliukės stadiją), apie 100 gamasinių erkių, iki 100 tarsoneminių erkių, apie 400 oribatidinių erkių, virš 100 kolembolų, apie 250 nematodų ir 15 sliekų rūšių. Tiesa, be šių minėtų gyvių, yra ir geriau pastebimų – tai visų nemylimi kurkliai, kurmiai, kai kada – pelėnai, pelės.
Beje, visiems turėtų užkliūti minima erkių gausa. Ar tai ne tos, pavojingosios? Ne, jos neturi nieko bendro su šuninėmis ar pievinėmis erkėmis, tai – dirvos gyventojos ir jos gerintojos.
Ar daug gyvių yra viename dirvos kvadratiniame metre? Atsakyti nelengva, nes smėlingame dirvožemyje bus vienoks skaičius, puveningoje žemėje, pievose, natūraliose ganyklose – kitoks, daug didesnis. Tačiau 5–6 rūšių atstovai sliekai, kurių kvadratiniame metre bus nuo 50 iki 300, gali sverti iki 50 gramų. Kitų gyvių bus nepalyginamai daugiau – nuo 1000 iki 15 000 individų, tik jų biomasė bus skaičiuojama mikrogramais. Tiesa, dirvoje dar rasime ir grybų (jų hifus ar mikroskopinių grybų kolonijas), augalų šaknų, gumbų, šakniastiebių, svogūnėlių. Visi dirvoje gyvenantys bestuburiai panašūs vienu požymių – jie yra pilkšvi, balsvi, blyškūs. Jų kūnas arba labai mažas, arba (stambesniųjų) ištęstas, pritaikytas „brautis“ tarp dirvos grumstelių.
Tirdami savo dirvoje gyvenančius gyvūnus suprasime, kad tokia jų gausa gali atlikti didelį darbą. Iš tikro, taip ir yra: jie skaido organines medžiagas, paverčia jas dirvožemio derlingumą užtikrinančiomis dalelėmis. Mes paprastai žinome sliekų „perdirbtą“ dirvožemį – taip vadinamos per jų virškinimo traktą parėjusių augalinių dalių liekanos. Sliekai, kurių Lietuvoje 15 rūšių, yra didieji dirvos darbininkai. Kokie jie gali būti, liudija kad ir toks faktas – didysis sliekas užauga iki 30 centimetrų ilgio. Tokiam maisto reikia daug, jis į savo urvelį įsitraukia ir praryja net stambius medžių lapus. Sliekai – žieduotųjų kirmėlių būrio atstovai, hermafroditai; nors kiekvienas individas yra dvilytis, tačiau vis tiek reikia 2 individų, kad jie pasikeistų savo lytinėmis ląstelėmis ir užsimegztų nauja gyvybė.
Savo darže niekas nelaukia kurklio – šis vabzdys net jo nemačiusiam kelia siaubą: toks gali suniokoti visą daržą! Iš tikro, šis vabzdys yra unikalus savo sandara, jo priekinės letenos pritaikytos rausti žemę ir šiek tiek primena priekines kurmio kojas. Matyt, ne be reikalo kurklį lotyniškai pavadino taip – Gryllotalpa. Čia „Gryllus“ – svirplys (nes groja, kurkia), o „Talpa“ – kurmis (taigi, rausia).
Kurkliai paprastai gyvena netoli vandens (upelio, ežero, pelkutės, drėgnos pievos) esančiuose dirvožemiuose, rausdami pažeidžia ne tik sėjinukų, daržovių, bet ir medelių šaknis. Kovoti su jais labai sunku, nes kurkliai neblogai skraido, gali sėkmingai pasiekti naujas jiems tinkamas vietas. Ar jie gyvena jūsų darže, nesunku pasakyti vakare pasiklausius ilgai trunkančio, gana garsaus kurkimo – taip prie savo urvelio angos gieda patinėlis.
Ruduo – geriausias metas tokiems stebėjimams. Jeigu į juos sugebėsite įtraukti ir savo vaikus ar anūkus, bus didelis jūsų laimėjimas. Taigi, kasame daržą, ruošiam žemę žiemai, o sykiu mokomės – ar tai ne gražu?
