„Nė vienam lietuviui nėra vienodai, kai kalba pasisuka apie pabėgėlius. Grėsmes įžvelgiame, tačiau išliekame tolerantiški. Nesame nusiteikę prieš juos. Futbolo varžybų paraiškose figūruoja ir arabiškos pavardės – du Pabėgėlių priėmimo centro gyventojai treniruojasi kartu su vietiniais.
Pabėgėliai netinkamai pasielgė: turėjo apie incidentą informuoti policiją, o ne mąstyti apie linčo teismą. Prieš mūsų įstatymus „einančius“ asmenis reikia deportuoti iš šalies, – teigė Ruklos seniūnas.
Štai viena 11-kos asmenų šeima iškart gavo net du butus, vieną šalia kito. Stengiamės juos integruoti. Tačiau tai padaryti sunku, nes seniūnija su centru beveik nekomunikuoja. Manau, tai ir galėjo būti vienas iš veiksnių, kodėl kilo neramumai. Padėtume sumažinti trintį, kuri kyla, kai mažame miestelyje susidaro didesnė kitataučių bendruomenė“, – įsitikinęs seniūnas.
Tai, kad nebus išvengta konfliktų, jis esą numatė jau prieš metus.
„Jei būtų centre tik penki sirai, ar jie būtų organizavę kerštą užpuolikams? Ne. Bet jei jų yra šimtas? Pabėgėliai netinkamai pasielgė: turėjo apie incidentą informuoti policiją, o ne mąstyti apie linčo teismą. Prieš mūsų įstatymus „einančius“ asmenis reikia deportuoti iš šalies. Buvai bailys, pabėgai iš karo niokojamos savo šalies, jos negynei, tad sėdėk dabar ramus, ausis suglaudęs. Lietuva tave priėmė, tad vadovaukis jos įstatymais. Juk esi svečias“, – rėžė apie 2500 gyventojų turinčios seniūnijos vadovas.
Jis teigė, jog sunku buvo po čečėnų invazijos Rukloje. Kartą kilo toks konfliktas, kad jam pačiam teko penkis policininkus nuosava mašina iš Jonavos vežti. Alkoholio padauginę pabėgėliai iš Čečėnijos įsisiautėjo Ruklos kavinėje. Ėmė savivaliauti, stovėdami už baro rinkosi alkoholį, kurį norėjo išgerti, grasino darbuotojams susidorojimu. Buvo ir tokių, kurie pateko į psichiatrijos ligoninę – pjaustėsi venas.
„Kurį laiką buvo ramu. Susibendravome su prieš tai čia gyvenusiais pabėgėliais. Jie kalbėjo lietuviškai. Tačiau naujai atvežta grupė – įžūlesni. Vis dažniau sulaukiu gyventojų skundų, kad jie elgiasi agresyviai, vykdo provokacijas.
Atvirai pasakysiu, nenoriu, kad jie pasiliktų gyventi Rukloje. Nereikia didinti židinio. Kai išauga kitataučių populiacija – prasideda trintis. Kaip ir trečiadienio vakarą. Iki šiol nežinome, kas buvo konflikto iniciatorius, nes girdėjome tik vienos pusės pasakojimą. Jei norime užkardyti būsimus neramumus, turime nubausti abi puses“, – teigė G.Jasiulionis.
Negerbiame savų
Seniūnas įsitikinęs, kad suteikdami vis geresnes sąlygas pabėgėliams, rodome nepagarbą vietos gyventojams, iškeliame svetimtaučius aukščiau vietinių. Štai Pabėgėlių priėmimo centro gyventojai pasiprašė spartesnio nemokamo Wi-Fi ryšio.
„Ir gavo. Perlenkiame lazdą. Tai suteikime visiems Ruklos gyventojams tuomet nemokamą internetą. Planuoja dabar apšviesti ruožą nuo „Norfos“ iki Pabėgėlių priėmimo centro. Bet kai baigsis ši pabėgėlių banga, ar reikalingas ten bus apšvietimas? Vienu metu centre gyveno vos 20 gyventojų. Mėtysime pinigus į balą“, – drąsią nuomonę toliau rėžė seniūnas.
Paklaustas, ar per 20 darbo metų nors vienas pabėgėlis atėjo pas jį asmeniškai ir paprašė surasti darbą, G.Jasiulionis patikino, jog taip nėra nutikę. Pasak jo, pasiteiravus, kokį darbą norėtų dirbti, čečėnų jaunimas atsakydavo – apsaugininko. Kodėl? Nes duodamas ginklas.
A.Šešelgis: „Tai jiems – didžiausias įžeidimas“
Ketvirtadienį Rukloje apsilankė ir socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis. Paklaustas, kaip vertina spontaniškai kilusį pabėgėlių vyrų norą surasti chuliganus ir atkeršyti už jų moterų įžeidimą, jis patikino, jog tai – visiškai normali reakcija.
Normalu, jog vyrai sureagavo, jog jų moterys buvo skriaudžiamos. Nesvarbu, ar lietuvis, ar užsienietis – visi taip sureaguotų, jei jų artimą kas skriaustų, – teigė A.Šešelgis.
„Pabėgėlių vyrų reakciją vertinu kaip natūralią. Normalu, kad vyrai sureagavo, jog jų moterys buvo skriaudžiamos. Nesvarbu, ar lietuvis, ar užsienietis – visi taip sureaguotų, jei jų artimą kas skriaustų. Tiek jūs, tiek ir jūsų draugai sureaguotų. Net klausimo nekyla: ginti ar neginti kitą žmogų, ypač jei jis artimas. Šiuo atveju niekas juk iš teritorijos neišėjo, viskas buvo suvaldyta“, – teigė A.Šešelgis.
Jis patikino, jog šiuo metu Pabėgėlių centras yra užpildytas. Kai kurie jo gyventojai yra pasiruošę tolimesnei integracijai į kitas savivaldybes. Per šį ir kitą mėnesį apie 60 proc. vietų bus atlaisvinta. Galima bus priimti naujus pabėgėlius.
Prie centro apie pietus ketvirtadienį būriavosi ir gausios policijos pajėgos. 16 policininkų ruošėsi taikyti policinę priemonę – stabdyti ir tikrinti automobilius prie įvažiavimų ir išvažiavimų iš Ruklos. Patruliavo miestelyje ir vienas mobilus ekipažas.
Būtų gynę ir lietuves moteris
O štai Pabėgėlių priėmimo centro direktorius Robertas Mikulėnas tikino, jog aistros po incidento Rukloje jau aprimo, gyvenimas toliau teka sava vaga. Užpultos 30-40 metų amžiaus moterys nebuvo sužalotos – tik patyrė išgąstį. Vienai bandyta nutraukti skarą, kitai – sulaužyti akiniai. Paklaustas, ar neramumų galima tikėtis ir ateityje, jis pabrėžė, jog daug kas priklausys nuo to, ar nusikaltimas bus išaiškintas.
„Kokie buvo jaunuolių kėslai – neaišku: ar jie siekė užvaldyti daiktus, ar šiaip vaikiškai pakibinti moteris. Kodėl jos ėjo neapšviestu nesaugiu taku – taip pat neaišku. Ir dieną ten nejauku vaikščioti. Vienas šaukštas deguto sugadino visą medaus statinę. Centro gyventojai pretenzijų Lietuvai neturi, tik chuliganams. Jie taip gražiai paaiškino, jog būtų taip pat gynę ir lietuves moteris. Rukloje didesnė problema yra vietinis jaunimas, o ne pabėgėliai“, – prisipažino direktorius.
Paklaustas, ar anksčiau yra kilę incidentų tarp vietinių ir pabėgėlių, jis tik įvardijo apsižodžiavimus mokykloje tarp vaikų. Tačiau konfliktai tarp jų kyla ne tautiniu pagrindu.
„Centro gyventojai bet kada gali palikti teritoriją. Jie net gali išvažiuoti mėnesiui iš Ruklos, jei parašo prašymą administracijai. Tai neuždara teritorija. Ne Užsieniečių registracijos centras. Ir dabar, po incidento, jie nieko nesibaimina, vaikšto po miestelį“, – teigė direktorius, sutikęs 15min žurnalistams surengti ekskursiją po centrą.
Butų nuomotojai pabėgėlių nepageidauja
Mums bevaikštant koridoriais, R.Mikulėnas paaiškino, kad gyvenimo laikas centre pabėgėliams sutrumpėjo nuo 8 mėn. iki 3 mėn. Kaita didžiulė. Tačiau gyventojai spėja pamilti savo vadovą – ant direktoriaus darbo stalo puikuojasi Boso dienos proga dovanotos rožės. Gyventojai dažnai jį pasikviečia ir pietums. Kaip juokauja R.Mikulėnas, jau turi sudaręs afganistanietiškų receptų knygą. Gardus plovas ir guliašą primenanti šurva.
„Lietuvių požiūris į pabėgėlius išryškėja tuomet, kai bandome ieškoti jiems butų. Nuomotojas, išgirdęs, kad norime apgyventi pabėgėlį, iškart numeta telefono ragelį. Ir su darbais sunku. Daugelis jų baigę 4-6 klases. Kai kurie turi batsiuvio, programuotojo, inžinieriaus, veterinaro specialybes“, – kasdienius vargus įvardijo direktorius.
Svarbiausia pabėgėliams – gauti socialinį būstą ir pinigų.
Svarbiausia pabėgėliams – gauti socialinį būstą ir pinigų. Kol gyvena centre, mokama po 71 eurą per mėnesį. Integravusis pusmetį jie gauna 204 eurus kas mėnesį, vėliau – po 102 eurus.
Centro darbuotojai musulmonams pabėgėliams parūpina ne tik drabužių, bet ir arabiškų knygų, kurias itin sunku gauti – siunčiamasi iš JAV, halal mėsos, specialios duonos. Jos atrasti Kaune nėra sunku. Kartais sutariama su Jonavos ūkininkais, kad šie paskerstų kokį aviną.
Pasak jo, pabėgėliai greitai išmoksta žodį „alus“. Geria jį po 17 val., nes tuomet Alachas miega ir to nemato.
„Jų mobilieji telefonai net geresni už mano. Turi kompiuterius, Wi-Fi. Dažnai kalbasi su namiškiais „Skype“ programa. Štai, skundėsi, kad šalta, naujas antklodes nupirkome. Rūpinamės. Juokas tik ėmė, kai bandėm vieno politiko nurodymu jiems pilis mūsų aprodyti – paprašė greičiau į turgų geriau nuvežti“, – šyptelėjo direktorius.
Užsukame ir į vaikų žaidimų kambarį. Šiuo metu centre gyvena apie trisdešimt nepilnamečių pabėgėlių. Kaip patikino juos prižiūrinti moteris, ne visi moka žaisti. Kai matai, jog trylikametė mergaitė sūpuoja lėlę, supranti, jog žaislų savo gimtuosiuose namuose turėjo ne visi. Mėgiamiausias pabėgėlių vaikų žaidimas – maisto gamyba žaislinėje virtuvėje.
Kiekvieną rytą pasisveikina lietuviškai
O ką gi apie pabėgėlius mąsto paprasti Ruklos gyventojai?
„Gyvenu kitoje upės pusėje – Vanagiškėse. Kiekvieną dieną į darbą Rukloje keliuosi valtimi per upę. Kasryt pabėgėliai praeina pro mane, pasisveikina lietuviškai, paklausia, kaip gyvenu. Nieko prieš juos neturiu“, – teigė pakalbinta gatvės šlavėja Jadvyga.
Nieko prieš kitataučius patikino neturintis ir jaunas vaikinas Andrijanas. Jis nekreipia į šalia gyvenančius pabėgėlius dėmesio.
Kasryt pabėgėliai praeina pro mane, pasisveikina lietuviškai, paklausia, kaip gyvenu. Nieko prieš juos neturiu“, – teigė pakalbinta gatvės šlavėja Jadvyga
„Žinoma, keista, jog valstybė nesirūpina pačiais lietuviais, o padeda svetimtaučiams. Juk kiek žmonių emigruoja. Štai ir pats su draugais išvažiuoju į Airiją. Vargstam, o kitiems norim padėti. Gal nereikia Lietuvoje tų pabėgėlių vis dėlto“, – nuomonę išsakė vaikinas.
O štai vienos nedidelės parduotuvėlės pardavėjos Lina ir Daiva pripažino, jog šiandien dienai pabėgėliai grėsmės nekelia, tačiau anksčiau būdavę problemų. Neramumus keldavo čečėnai.
„Ateidavo į kavines ir prašydavo „nalogus“ mokėti. Neva, jei nori būti saugus, mokėk. Kartą policijai daviau parodymus, nes prie parduotuvės susimušė čečėnai su lietuviais. Vietiniai užkalbino čečėnes merginas, tad prasidėjo konfliktas. Subėgo gal 20 pabėgėlių. Pavojingiausi anksčiau būdavo jaunuoliai. Jie ir narkotikus vartodavo. Kartą vienam „lomkės“ prasidėjo parduotuvėje man bedirbant. Bet dabar jie jau susodinti kalėjimuose arba į užsienį išvykę“, – patikino pardavėja Lina.
Jai bekalbant, į parduotuvę užsuko dešimtą klasę lankantis jos sūnus. Vaikinas mokosi kartu su trimis pabėgėlių vaikais, kurie, pasak jo, jokių rūpesčių nekelia. Patyčių klasėje nėra. Svetimtaučiai net geriau mokosi už jį.
„Jie greitai lietuvių kalbą perpranta. Kiti apsigauna, kai ima prie jų kalbėtis lietuviškai, galvodami, kad pabėgėliai nesupranta. Kelios šeimos integruotos Rukloje. Viena čečėnė dirba kepykloje, kitas – žuvies fabrike. Ką jie perka parduotuvėje dažniausiai? Stiprias ir pigias cigaretes, vaisius“, – teigė Lina.
Provokuoja pirkėjus
Jos bendradarbė Daiva išsakė nuogąstavimus, kad valdžia mažiau rūpinasi vietos gyventojais nei pabėgėliais. Moteris tikino, jog jau seniai surinkti parašai dėl gatvių apšvietimo, tačiau niekas nesikeičia – kaip tamsu, taip tamsu.
„Daugelis pabėgėlių šiaip labai malonūs, mandagūs. Jie man nemaišo. Kai kurie yra itin pažengę – gali ir mus ko pamokyti“, – patikino Ruklos gyventoja Daiva.
„Išpūstas burbulas čia dėl to užpuolimo. Dvi pabėgėles moteris žinau. Jomis labai nepatenkinti pirkėjai. Visad provokuoja konfliktus, užlaiko eiles prie kasų, yra įkyrios. Pavyzdžiui, pusvalandį perka cigaretes. Bet gal tai ne jos. Ir iš viso, kodėl tos moterys ėjo vienos vakare tuo takeliu? Aš ten bijau vaikščioti. Ar saugu tai daryti su mažamečiu vaiku?“, – spėliojo Daiva.
Ji pasidžiaugė, kad dėl trečiadienio konflikto šiuo metu miestelyje važinėja daug policijos mašinų. Jaučiasi saugesnė. Tiesa, kai Rukloje pasklido žinia, jog du jaunuoliai neva tai užpuolė pabėgėles, jos vyras skubėjo visko išsiaiškinti. Juk šeima taip pat augina paauglius.
„Daugelis pabėgėlių šiaip labai malonūs, mandagūs. Jie man nemaišo. Kai kurie yra itin pažengę – gali ir mus ko pamokyti“, – patikino Daiva.
Tai, kad pabėgėliai joms netrukdo, pripažino ir dar dvi pakalbintos Ruklos gyventojos. Vienos vyras taip pat buvo neseniai užpultas – trenka į galvą. Į policiją šeima nesikreipė, nes nematė užpuoliko.
„Ir mano dukrelė nesiskundžia, kad kokie pabėgėliai ją užkabinėtų“, – teigė moteris.
Tris Pabėgėlių priėmimo centro gyventojus 15min žurnalistė sutiko laukiančius autobuso į, kaip jie įvardijo, „Džonavą“. Ten, kur norėtų įsidarbinti. Iš Sirijos atvykusi trisdešimtmetė Mirihan teigė besijaučianti Rukloje saugi. Incidente dalyvavusių moterų ji nepažįsta.
„Iš Sirijos bėgome per Turkiją. 7 mėnesius gyvenome Graikijoje. Dabar jau dvi savaites esame čia. Norime dirbti, bet nežinome, ką. Aš Sirijoje mokiau mažus vaikus. Štai mano draugas – sunkvežimių mechanikas“, – lipdama į autobusą, gyvenimo istoriją supasakojo dailios išvaizdos besišypsanti Mirihan.
