A.Grušas 15min papasakojo, kaip ruonių jaunikliai atsiranda jūrų muziejuje, – juos išsekina badas ir ligos. Muziejuje ruoniukai stiprėja pergrūstame baseine, tačiau kitąmet bus baigtos Jūros gyvūnų reabilitacijos centro statybos – čia bus galima priimti dar daugiau išmestų ruoniukų, gydyti jūros paukščius.
– Kaip atsitinka, kad ruoniukai atsiduria pas jus?
– Šiemet mes turėjome 22 ruoniukus, deja, vienas neišgyveno. Visi jie buvo sergantys, prisigaudę įvairiausių ligų, labai daug buvo infekcinių ir pūlingų. Priežastys yra dvi, o faktiškai – viena. Tai yra žmonių pridarytos klaidos.
Pirma klaida yra globalinis atšilimas, viena iš didžiausių klaidų. Didelė dalis ruonių motinų vaikus atvesdavo ant ledo, dabar ledo nebėra, ir ruonės plaukia gimdyti ten, kur gimdo ir kitos ruonės, į nedideles salas. Ir jų šiemet ten buvo per daug – buvo didžiulė koncentracija. O kur didelės koncentracijos, ten ir didžiuliai konfliktai, plinta infekcinės ligos. Automatiškai nuo to daugiau nukenčia ruoniukai, nes jie buvo nustumti į vandenį arba neišmaitinti.
Ir antra priežastis – žuvies trūkumas Baltijos jūroje. Žuvis yra tiek išgaudyta, kad skaičiuojama, jog 80 proc. Baltijos jūros žuvų resurso yra sunaikinta. Tad ruoniams nebėra kuo maitintis.
Ruonė motina vaikus prižiūri tik 15, na, daugiausia 20 dienų, ir per tas dienas ruoniukai turi užaugti nuo 14–15 kilogramų iki 50–60 kilogramų svorio. Bent jau 40 kg. O tada motina juos palieka likimo valiai.
Jeigu šio svorio ruoniukai neprisiaugina, viskas, jiems nebeužtenka riebalų sluoksnio, energijos, kad jie galėtų patys išmokti savarankiškai plaukioti ir maitintis. Juos jūra išsekusius išmeta į krantą. Ir taip jie pas mus patenka.
– Jūs juos čia maitinate, stiprinate, ar jie taip įgyja išgyvenimo įgūdžių?
– Taip, jei viskas gerai. Pradžioje, kai jie čia atvažiuoja, jie būna merdintys. Mes juos zonduojame, gaminame specialią tyrelę ir per zondą ją pilam į skrandukus. Kai pamatome, kad skrandukas pradeda po truputį dirbti, pradedame duoti smulkią kietą žuvytę. Ne po daug, po vieną, dvi, tris kiekvieną dieną. Ir įsivažiuoja.
Kai ruoniukas būna maždaug 20 kilogramų svorio, pradedame maitinti vien žuvimi ir tada juos vėl pratiname prie vandens, mokiname. Nes jie vandens bijo. Kai jūra juos išmeta į krantą, jie būna tiek iškankinti, kad pradeda bijoti vandens. Turime juos pripratinti iš naujo.
Kai jau išmoksta plaukti, pradedame mokyti maitintis savarankiškai. Pavasarį prigaudome gyvų grundalų, primetame į baseinėlius, kad jie žaisdami išmoktų juos gaudyti. Ir jie tikrai pradeda gaudyti grundalus, pradeda maitintis gana greitai, grundalai lyg panacėja. Kai juos pradeda valgyti, tada ir žuvį valgo. Kai įsivažiuoja, pradedame juos maitinti ir silke, ir stambesne žuvimi, maždaug po 3 kg per dieną.
Tada laukiame, kol jų svoris pasieks bent 40 kilogramų, kai jie moka patys savarankiškai žuvį pasigauti, rudeniop, o šiemet gal jau ir rugpjūčio mėnesį, paleisime kokius 5–6 ruoniukus, kurie yra virš 40 kg.
– Kaip atrodo pats paleidimas? Ar ruoniai noriai pasitraukia nuo jį maitinusio žmogaus?
– Įvairiai būna, bet šiaip tai jie visi išeidavo. Vos tik prie jūros prieina, iškart sulaukėja ir nuo mūsų bėga. Todėl stengiamės prie kranto juos paleisti ir patys atsitraukiame. Vieni iškart nueina į vandenį, kiti ilgiau, 15–20 min., krante pabūna, pasižvalgo. Stengiamės suderinti, kad oras būtų geras, kad nekiltų didelių bangų. Kai jie įpranta, tada išplaukia ir daugiau jų nebematome.
– Ar ruoniams kaip rūšiai Baltijos jūroje kyla grėsmė?
– Taip, net didelė grėsmė yra. Anksčiau jie buvo tiek išnaikinti, kad jų Baltijos jūroje buvo belikę tik apie 3–5 tūkstančius. Dabar jau jų yra apie 30 tūkst., bet tas 30 tūkstančių skaičius jau dvidešimt metų stovi vietoje, daugiau populiacija nebeauga. Na, priežastis aiški – klimato atšilimas, o svarbiausia tai, kad trūksta maisto ir jie daugiau nebesidaugina.
Tai yra pavojinga riba, nes pakanka trupučio, kokio nors kataklizmo, ir gatava – jų populiacija vėl gali kristi žemyn, gali jie greitai ir išnykti.
– Kokios paskutinės tendencijos, ar daugėja jūros išmestų ruoniukų?
– Taip, daugėja. Ruonių populiacija nedidėja, o išmestų ruoniukų skaičius didėja. O daugėja todėl, kad yra dvi priežastys – nėra ledo, nėra maisto.
– Kiek jūsų veiksmai prisideda prie ruonių populiacijos stiprinimo?
– Iš 20 šiemet paleistų ruonių išgyvens gal kokie 10, gal daugiau, sunku pasakyti, mes juos pažymime.
Esame išleidę jau per 100 ruonių ir gavome tik 5 pranešimus, kad mūsų ruoniai yra žuvę. Jei išgyvena, kiekviena patelė po 6 metų atsives po vaiką, tai populiacijai tikrai paspirtis didelė.
Blogiausia, kad tai tėra pasekmės sušvelninimas, bet ne priežasties likvidavimas. Štai kur yra problema.
Reikia pradžioje sutvarkyti priežastį – atgaivinti Baltijos jūrą, bent jau tą dalyką padaryti. Tai yra nustoti taip intensyviai gaudyti žuvį. Užteks tos žuvies ir mums, žmonėms, ir jiems, reikia protingai elgtis.
– Ar ruonis yra socialus gyvūnas? Ar jis bendrauja su žmogumi?
– Sunkiai. Baltijos jūroje jis tikrai nebendrauja, vengia žmonių, nes žmogus jiems yra didžiausias priešas. Pas juos jau kraujyje yra tai įaugę, kad žmogus yra priešas. Ir nors mažiukas, nors ir merdintis, ruoniukas vis tiek kanda, vis tiek ginasi, jis mūsų bijo. Pamatęs žmogų jis tikrai stengiasi pasitraukti nuo jo.
– Bet čia, muziejuje, jie atrodo taip, lyg norėtų pabendrauti ar pažaisti, rodo dėmesį.
– Jie dabar mato mane ir nori ėsti, tik tiek. O kai mums reikia juos pasverti, jie iškart suagresyvėja. Apžiūrėti jie nesileidžia. Ir kai tik mes juos paleidžiame į jūrą, jie iškart bėga nuo mūsų lauk, kuo toliau, kad tik nebūtų su mumis.
– Dažnos istorijos apie žvejų tinkluose pagaunamus ruonius, kas atsitinka su tokiais ruoniais?
– Žūva. Anksčiau, kai žvejai, ypač priekrantės, statydavo pasyviuosius tinklus, tai buvo metų, kai mes suskaičiuodavome iki 60–70 lavonų vien tik mūsų pakrantėje. Tai kiek dar per visą Baltijos jūrą jų žūva. Daug.
Bandome išaiškinti žvejams, kad reikia keisti žvejybos būdus, kad ir jie turėtų žuvies, ir kad ruoniai būtų sveiki. Jie jau pradeda po truputį ieškotis gaudyklių ir su gaudyklėmis gaudyti.
Kritimų kasmet būna, bet šiemet jau tik kokie 7 buvo kritę, tai jau didžiulė pažanga, lyginant su 60–70.
– Gyvūnų reabilitacijai ruošiate naują infrastruktūrą, kas ten bus?
– Mes statome reabilitacinį centrą, nes mūsų muziejus nepritaikytas tokiai veiklai. Matote, čia dabar gyvena 16 ruonių, kai šitame baseine faktiškai turėtų gyventi tik 3–4 ruoniai. Ir mes neturime gydymo, reanimacinių patalpų. Yra dvi vonios, kur mums reikia pastoviai tuos ruoniukus zonduoti, šiltai laikyti.
Naujame centre bus specialios patalpos. Planuojame, kad per sezoną galėsime priimti 30–40 ruoniukų. Jeigu tokia bėda atsitiks, tai jau bus didelė paspirtis. Be to, centras bus skirtas ne tik ruoniukams, bet ir jūriniams paukščiams. Nes būna ir jauniklių pamestinukų, ir naftos produktais išsitepusių, visus juos reikia išvalyti, išslaugyti, pagaliau, paleisti į jūrą. Tai viskas daroma, kad galėtume priimti sergančius gyvūnus.
Čia ruoniukus laikyti yra velniškai pavojinga, o pavojinga dėl to, kad muziejus turi savų gyvūnų. Ruoniai juos gali užkrėsti įvairiausiomis ligomis.
Pvz., visi šitie ruoniukai sirgo „Pox“ virusu. Tai kažkas panašaus į vaikų vėjauraupius, išauga baisiausiomis negražiomis didžiulėmis karpomis. Jei serga vienas, tai automatiškai užsikrečia visi. Mes bijome, kad kada nors užkrės ir mūsų ruonius. Jų čia neturi būti, jie turi būti specialiame centre.
Centro kaina mums išeis apie 3,5 milijono. Dalį finansuos pinigai iš Aplinkos ministerijos, tai ES lėšos, ir dalį, aišku, pridės jūrų muziejus ir mūsų rėmėjai.
– Kaip suprantu, ruonių gelbėjimas nėra tiesioginė muziejaus veikla. Ar tai jūsų asmeninė iniciatyva?
– Taip, tai mūsų asmeninė iniciatyva. Dabar gauname ir finansavimą iš Aplinkos ministerijos. Mes jau 30 metų ruoniukus saugome, bet anksčiau būdavo po 1–2, vėliau 5–6 ruoniukai per metus, na, paimdavome. Bet jau kelinti metai iš eilės, kai jų būna po 20. O juos išmaitinti – tikrai smarkiai trenkia per kišenę.
Pvz., šitiems dvidešimt ruoniukų iki paleidimo mes sušersime maždaug 14 tūkst. eurų. O kur dar vandens keitimas, elektra. Susidarys apie 20 tūkst. šiems ruoniams prižiūrėti. Vienam ruoniui apie 1000 eurų išeina. O mes esame Kultūros ministerijoje, pačioje turtingiausioje ministerijoje (juokiasi – 15min), todėl mes tikrai prašome finansavimo iš Aplinkos ministerijos, ir jie mums skiria pinigų šitam reikalui.
– Kas parodo, kad ruonį galima išleisti į jūrą?
– Geras apetitas ir didelė masė. Jau yra 4–6 ruoniai, kurie sveria 40 kg. Štai šis (rodo) puikiausiai maitinasi, nebeturi žaizdų, tik likę randai nuo viruso ar nuo pūlinių, ir jis jau tikrai rugpjūčio mėnesį gali būti paleistas. Šita ruoniukė, kuri praplaukė, jai ant pilvo yra balta dėmė – tai buvo didžiulė pūlinga giluminė žaizda, kuri dar jai turi užgyti. Tikimės, kad iki spalio užsitrauks.
– Kaip apie išmestus ruonius sužinote? Ar jums praneša gyventojai?
– Taip, žmonės nuolat mus informuoja ir apie kritusius ruonius, ir apie matytus ruonius. Šių ruoniukų mes patys nerinkome, nes pakanka, kad tik vieną ar du atveža, ir mes esame tik 4 vyrai, kurie slaugome tuos ruoniukus. Jų slaugymas – darbas visą parą. Kas tris valandas reikia maitinti, pastoviai gaminti košę, po to nuolat viską plauti. Mums jau nebėra kada važinėti žiūrėti, kur koks ruoniukas yra išmestas. Tada mums žmonės atveža arba pranešame visuomeninėms organizacijoms, pvz., „Nuaras“ mums atveža.
– Ar Lietuva ruoniams kuo nors svarbi, ar jie čia apsistoja?
– Ne, tai yra migruojanti rūšis, kuri keliauja po visą Baltijos jūrą. Jie keliauja paskui žuvį. Ruonių didžiausios gulyklos yra Švedijos salose ir salose prie Estijos. Ten ruoniai veda vaikus, o pas mus nebent išlipa pailsėti arba praplaukia pro šalį paskui žuvų tuntus. Kur yra žuvies, ten yra ir ruoniai.
– Ar ruoniai turi charakterį?
– Taip. Kiekvienas ir žemaitišką vardą turi. Čia Leizius. Kiekvieną ruoniuką pavadiname pagal jo išvaizdą, spalvą, įmitimą, pagal charakterį. Matote, ten du ruoniukai atskirti. Juos vadiname vilkiūkščiais, nes jie tikrai labai gerai maitinasi, o kiti yra žymiai lėtesni. Jeigu juos laikytume kartu, šitie ruoniukai iš karto būtų apėsti.
Aišku, ne visi ruoniai iškeliauja į jūrą. Kai kuriems dar trūksta svorio, ir, nors maitinasi gerai, vis tiek juos norisi daugiau nutukinti, kad jie turėtų riebalų sluoksnį. Jūroje jiems reikia iš naujo viską išmokti ir priprasti. 40 kg riebalų jiems turi užtekti mėnesiui ar dviem, kol jie išmoks savarankiškai maitintis.
– Gal pasidomite, kaip vėliau sekasi jūsų paleistiems ruoniams?
– Šiaip jie gana greitai išmoksta maitintis. Mes praėjusiais metais trims ruoniukams buvome užkabinę siųstuvus. Deja, vienas siųstuvas nesuveikė, o vienas ruoniukas, deja, žuvo – Latvijoje pakliuvo į tinklus.
Bet trečias ruoniukas iškart numovė į Švediją, Gotlando salą. Buvo labai geri siųstuvai, rodė jo maršrutą, kaip jis plaukia, į kokį gylį jis neria. Ir matėme, kad jis po savaitės jau nėrė net į 100 metrų gylį, kur tik 3 laipsniai temperatūros, plaukė vos ne į vidurį jūros. Nes žinojo, kad ten yra menkių. Tik greičiausiai jam tą parodė kas nors iš draugų, kurių jis buvo susiradęs.
– Minėjote, kad ne visi ruoniai paleidžiami.
– Ten yra suaugę ruoniai, jie visi irgi yra rasti jūroje. Jų mes negalėjome paleisti, nes jie nepriaugo svorio, neišmoko maitintis. Tokius mes arba atiduodame į zoologijos sodus, dalis yra išvažiavę ir į Rumuniją, ir į Japoniją, Vokietiją. Dalį esame pas save palikę: Moliūgas, Baltoji, Pilkė, jiems jau po 30 metų.
– Kas jus asmeniškai įkvepia dirbti su ruoniais, saugoti juos?
– Žinai, aš tau pasakysiu – kitame gyvenime šito darbo tikrai nesiimsiu (juokiasi). Nes tai yra velniškai nervingas, įtemptas darbas, esi visiškai už kiekvieną gyvūną atsakingas. O jis – ne žmogus, nepasakys tau, kur jam skauda. Turi viską pamatyti. Turi kiekvieną gyvūną individualiai žinoti, kiekvieną sekti, ir, jei kažkas ne taip, vadinasi, kažkas blogai.
Tai ryte keliesi su maldele ir vakare guliesi irgi su maldele, kad viskas būtų gerai.
– Ačiū už pokalbį.
