Kai kurie Visagino gyventojai iki šiol nesitapatina su Lietuva, na, o jauni žmonės dažnai atsiduria kryžkelėje – ar tikėti tėvais, žiūrinčiais Rusijos televiziją, ar mokytis lietuvių kalbos ir remtis europietiškomis vertybėmis.
Kas aš – lietuvis ar rusas?
„Kai gyveni Visagine, nesijauti pakankamai lietuvis. Nesupranti lietuvių istorijos, nesupranti kultūrinių dalykų, neišmanai filmų ir muzikos. Kai išvažiavau iš Lietuvos, pradėjau jos nebebijoti“, – pasakoja Maksimas Ivanovas. Jis lietuvių kalbos pradėjo mokytis neseniai. Anksčiau nematė poreikio, apie savo ateitį Lietuvoje negalvojo – tėvai sakė, kad važiuos studijuoti kur nors į užsienį. Ir mes su Maksimu kalbame rusiškai, nes jis prisipažįsta iki šiol vengiantis kalbėti lietuviškai: „Manau, kad negaliu taip gerai išreikšti save, perduoti tą pačią charizmą ir jaučiu, kad mane nepakankamai įvertins.“
Maksimas Lietuvą kitomis akimis pamatė, kai išvyko studijuoti į Daniją. „Kai išvažiuoji iš Lietuvos, patenki į terpę, kur einame kartu su kitais lietuviais į Rytų Europos prekių parduotuvę ir visi džiūgaudami perkame tuos pačius lietuviškus varškės sūrelius, – patirtimi dalijasi Maksimas. – Man labai padėjo, kad pabuvau tarp angliškai kalbančių lietuvių. Jie mane iš pradžių galėjo pažinti kaip žmogų ir tuomet prilipinti įvairius stereotipus. Supratau, kad juokiamės iš tų pačių dalykų, panašiai mąstome, tarp mūsų yra solidarumas. Pamačiau, kad turime daugiau bendrumų nei skirtumų.“
Dauguma visaginiečių nelaiko savęs šios šalies dalimi. Jie galvoja apie save kaip apie rusus, nors jie yra vienas iš Kazachstano, kitas iš Ukrainos, Baltarusijos.
Pasak Maksimo, vis dėlto dauguma visaginiečių nelaiko savęs šios šalies dalimi. Jie galvoja apie save kaip apie rusus, nors jie yra vienas iš Kazachstano, kitas iš Ukrainos, Baltarusijos.
Įgijęs istorijos mokytojo kvalifikaciją, savanoriavęs Afrikoje ir užsidirbęs pinigų pragyvenimui Maksimas sugrįžo į Lietuvą, nes suprato, kad ši šalis jam artimesnė, o jis pats labiau supranta vietos jaunimo problemas, dėl to gali jiems padėti. Dabar Maksimas savanoriauja menų rezidencijoje „Taškas“.
Užstrigę savo burbule
„Visaginas yra užstrigęs savo burbule. Ilgą laiką bandė tapti tam tikru Vatikanu, kur kalbama tik savo kalba. Daug žmonių atsivežė koncepciją, jog Lietuva yra tokia maža, kad ją labai sunku gerbti. Žmonės atvažiavo su supratimu, kad TEN yra geriau. Ten yra geresnė literatūra, geresnė teritorija, ekonomika. Tai imperialistiškas požiūris“, – sako menų rezidencijos įkūrėjas ir vadovas Aleksejus Urazovas.
Jo teigimu, tas rusakalbis burbulas tik auga, nes Visagine nereikia lietuvių kalbos, gali puikiausiai gyventi kalbėdamas tik rusiškai. Atėjus nepriklausomybei Europa atsidarė, daug žmonių emigravo, pasiliko tie, kurie nenorėjo važiuoti į Europą, bet ir nusprendė negrįžti į savo šalį. „Dauguma jų taip ir liko savo rusiškame burbule. Jie žiūri Rusijos televiziją ir dėl to iki šiol tapatinasi su ja. Jie nenori būti lietuviais, jie gyvena tam tikram rusiškam gete, elitinėje erdvėje „mūsiškiams“, – dalijasi įžvalgomis Aleksejus.
Jo įsitikinimu, šie žmonės visai kitaip kalbėtų, jei būtų Rusijoje arba Baltarusijoje. „Lietuva yra patogi – graži gamta, nebūna konfliktų, nebūna karų, geri žmonės aplinkui, net policininkai mus gerbia, – svarsto A.Urazovas. – Gali sėdėti ant sofos ir skleisti savo filosofiją, kai esi Europoje, turi ES fondų lėšomis prižiūrėtus kelius, labai gerą europietišką ligoninę, jautiesi saugus, prižiūrimas NATO.“
Visaginas nėra šiuolaikinė Lietuva. Tai yra Lietuva prieš 10–15 metų.
Jis veda ekskursijas ir sako matantis, kad nemažai lietuvių domisi Visaginu ir atvažiuoja čia. Tačiau visaginiečiai į Lietuvą nevažiuoja. Tik tada, kai išvyksta, pavyzdžiui, jaunimas studijuoti, pamato, kur jie yra. Ir pats Aleksejus sakė ilgai nejautęs poreikio kalbėti lietuviškai. Tik kai tapo Seimo nario padėjėju, suprato, kad to reikia.
„Visaginas nėra šiuolaikinė Lietuva. Tai yra Lietuva prieš 10–15 metų. Visa infrastruktūra mes naudojamės, bet pagalvojus, kur mes turėtume būti praėjus 30 metų po nepriklausomybės, turime būti šiek tiek kitur. Čia laikas ėjo kitaip. Aš norėčiau, kad Visaginas grįžtų į Lietuvą“, – sako A.Urazovas.
Jaunimas supranta savo izoliaciją
Pasak A.Urazovo, ypač laike užstrigę yra vyresnio amžiaus visaginiečiai.
„Mes juos mylime, jie nerealiai gražūs žmonės, mūsų senjorai. Jie turi savo butą, savo vasarnamį ir jiems daugiau nieko nereikia. Bet jie negali susišnekėti su visa šalim, jie negali nuvažiuoti į universitetą ir papasakoti, kaip statė miestą. Ir tas burbulas tik auga“, – svarsto Aleksejus. Jo manymu, jei atjungtų rusiškas programas, per 10 metų visi pamirštų tai, tačiau dabar jiems didžiulę įtaką daro iš ten ateinanti informacija. Dėl to atsiranda didelė priešprieša tarp kartų.
Vyresnė karta gyvena savo burbule ir jaučiasi patogiai, o jaunimas supranta savo izoliaciją, jiems reikia daugiau draugų, daugiau pasaulio, jie supranta, kur yra ir kad turi mokytis lietuvių kalbos.
„Vyresnė karta gyvena savo burbule ir jaučiasi patogiai, o jaunimas supranta savo izoliaciją, jiems reikia daugiau draugų, daugiau pasaulio, jie supranta, kur yra ir kad turi mokytis lietuvių kalbos, kad juos geriau priimtų, suprastų, kad būtų lengviau“, – mintimis dalijasi Aleksejus.
Jo teigimu, jauni žmonės yra Ukrainos pusėje, nori būti europiečiais: „Mes, jauni žmonės, patys renkamės, ką žiūrėti, ką klausyti, mes esame už Ukrainos nepriklausomybę ir siunčiame pinigus jai. Aš gimiau Voroneže, į Lietuvą atvažiavau, kai man buvo 3 metai. Dabar aš laikau save lietuviu ir myliu Lietuvą. Aš tikiu, kad kiekvienas savo šeimoje gali kalbėti bet kokia kalba, bet viešai mes turime prisijungti prie Lietuvos, mokytis kalbos ir nesakyti, kad mūsų nesupranta“, – sako A.Urazovas.
-
Visagine akį traukia ypatingas grafitis: jame – „G&G Sindikato“ dainos žodžiai
-
Politikai susirūpino narkotikų vartojimu Visagine: priklausomi žmonės palikti be pagalbos
-
Kaltinimai Visagino slaugytojos byloje: klastojimai, narkotikai, prekyba poveikiu
-
Visaginiečiai gimtinėje įkūrė blyninę ant ratų: „Orientuojamės į turistus – jie labiau linkę pasilepinti“
-
Erlandas Galaguz: Protas kur kas svarbiau nei trinkelės
-
Reketas Visagino krautuvėje: „Duosi po pakuotę alaus kas dieną!“
-
Visagine sužibo gyva, nenukirsta žaliaskarė: „Žmonės pavargo nuo tuščios pompastikos“
Išeitis – pabėgti
Menų rezidencijos „Taškas“ savanorė Vilija Skukauskaitė, bendraudama su jaunais žmonėmis, sako pastebinti, kad dėl įsitikinimų šeimose kyla labai daug priešpriešos: „Neretai vienas šeimos narys palaiko Ukrainą, kitas – Rusiją. Tada kyla daug konfliktų, ir tą pajaučia vaikai. Jaunuoliai nenori šeimoj konflikto ir nenori būti toje aplinkoje. Išeitis – pabėgti.“
„Jie pabėga. Pabėga į telefoną, į kompiuterinius žaidimus, ateina čia, į „Tašką“, menų rezidenciją, kur kiekvienas gali būti tuo, kuo nori būti. „Taškas“ tai yra erdvė, skirta tiems nuo pasaulio bėgantiems jaunuoliams“, – sako A.Urazovas.
Kur yra „Taškas“, galima pamatyti iš tolo – įėjimas į jį nuspalvintas grafičiais. Antrame aukšte – atvira jaunimo erdvė, kurioje jie gali daryti ką nori: bendrauti, žaisti kompiuterinius ar stalo žaidimus, piešti, klausytis muzikos. Kiti prisideda prie kostiumų kūrimo ir kitų meninių centro veiklų – išpieštos visos centro sienos, lubos, laiptai, kartu su kitais menininkais sukurti grafičiai ant apleistos mokyklos sienų.
„Čia nėra mokytojų, visi jaunuoliai gali išreikšti save taip, kaip nori, ir nesvarbu, ar tai gatvės menas, grafitis, manga (japoniški komiksai – aut. past.). Svarbu, kad žmogus galėtų save išreikšti, ir niekas nepasakytų, kad jis kažką daro klaidingai“, – pasakoja Aleksejus. Centre yra tik kelios taisyklės: nerūkyti, negerti ir gerbti vieniems kitus.
Pats Aleksejus atsisakė alkoholio, kad taptų pavyzdžiu savo jaunuoliams ir savo dukrai: „Jie mato, kad aš esu suaugęs, bet kietas: žaidžia kompiuterinius žaidimus, mėgsta animė ir negeria, nerūko. Ką jie galvoja? Jie galvoja, kad galima būti kietu suaugusiuoju ir negerti.“
Aleksejus neslepia, kad ne kartą teko kalbėtis apie labai sunkius išgyvenimus. „Mes kalbamės kaip draugai. Bet aš esu draugas, kuris yra suaugęs, yra daug praėjęs ir gali daug ką paaiškinti. Didžiausia prasmė viso to, ką darau – išgelbėti nors vieną jaunuolį per metus. Jei tai pavyks, tai jau bus daug“, – sako Aleksejus.
Pavyzdžiui, Ilja nepritapo mokykloje. Jam labai svarbu, kad jį gerbtų tokį, koks jis yra, atrodyti taip, kaip nori. Mokykloje jis sako to nesulaukęs. Čia, „Taške“, jis yra vienas lyderių, prisideda prie kūrybinių instaliacijų kūrimo, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir labai aiškiai suvokia norintis prisidėti prie Lietuvos klestėjimo.
„Aš nelabai mėgstu lietuvių kalbą, bet gerbiu ją, nes ji daug kartų senesnė už mane, bet jei ateitų priešas, kuris grasintų mano laisvei, tai akivaizdu, kad priešinčiausi, net jei tas priešas būtų mano kraštiečiai, rusai, tačiau jie atėjo į žemę, kurioje gimiau, todėl aš pasiruošęs tai ginti“, – sako Ilja.
Pasak „Taško“ savanorės Vilijos, menų rezidencijoje labai dažnai diskutuojama įvairiomis skaudžiomis temomis: „Bandome parodyti, kad į tą pačią situaciją žiūrime iš skirtingų pusių, neprimetame savo nuomonės, bet tikimės, kad jie užkibs ir išmoks turėti savo nuomonę.“
Visaginas labai pasikeitė
Kai lankėmės Visagine, miesto aikštėje buvo įžiebiama eglutė, šurmuliavo mugė. Čia sutikome daug žmonių, skambėjo įvairių tautų muzika, žėrėjo ir slaviškos, ir lietuviškos spalvos. Sutikome ir Visagine nuo karo besiglaudžiančių ukrainiečių. Jie labai dėkingi Lietuvai už priėmimą, tačiau prisipažino nedrąsiai besijaučiantys dėl mieste jaučiamo palaikymo Rusijos politikai.
Visagino sentikių religinės bendruomenės pirmininkas Sergejus Kotovas lietuviškai kalba be akcento.
Jo teigimu, Visagine, kaip ir kitur Lietuvoje, gyvena trijų tipų rusai. Tie, kurie atvažiavo prieš 300 metų, bėgdami nuo Petro I represijų (tuo metu sentikiai pradėjo bėgti į tuometinės carinės Rusijos pakraščius, kad galėtų gyventi su savo papročiais, su savo religija), visi integravosi.
„Mūsų jau šeimos yra sumaišytos, pavardės sulietuvintos ir mes jau nieko bendro neturime su Rusija. Mes integruojamės į Europą. Mums liko tik papročiai, religija ir kalba, kuria mes kalbamės, bendraujame. Sentikystė yra griežta religija, bet mes liberalai pasidarėme, kitaip neišgyvensi. Aš mokiausi lietuviškoje mokykloje, man tėvai iš karto pasakė, kad eisiu į lietuvišką darželį“, – sako jis.
S.Kotovo teigimu, kiek blogiau prisitaikė tie rusai, kurie atvyko po Antrojo pasaulinio karo – jie dar pusiaukelėje, o tie, kurie atvažiavo į Visaginą statyti miesto ir atominės elektrinės, per 45 metus nespėjo tiek sulietuvėti, integruotis į Lietuvą. Tarp jų yra ir tokių, kurie dar svajoja apie Sovietų Sąjungą.
Pasak S.Kotovo, integruotis neskatina ir tai, kad Visagine, ir dabar, jei nemoki lietuvių kalbos, išgyvensi – įstaigose, parduotuvėse yra dvikalbystė.
Jis prisimena situaciją prieš kelis dešimtmečius, kai mokykloje būdavo 6 lietuviškai kalbantys vaikai, o rusiškai kalbančių – 3 klasės po 30. Tie vaikai bijodavo išeiti į kiemą, būdavo visokių konfliktų.
Jo teigimu, dabar Visaginas yra labai pasikeitęs: „Tos istorijos, kurios buvo pasakotos, kad čia gyvena rusai, narkomanai... viskas pasikeitė. Puikus miestas gyventi. Infrastruktūra pritaikyta jaunoms šeimoms – mokyklos, darželiai, baseinai, sporto centrai, muzikos mokykla, viskas šalia.“ Ir daugumoje vietų galima susikalbėti lietuviškai.
Lietuviškoje mokykloje mokinių daugėja
Visagino „Verdenės“ gimnazijoje aplankome lietuviškosios mokyklos muziejų. Pasak direktoriaus pavaduotojos ugdymui Aldonos Mikštienės, muziejaus eksponatai surinkti per daug metų. Čia – ir atkurtas aukštaitiškos pirkios interjeras, ir audimo staklės, buities rakandai, darbo įrankiai, net mokykliniai reikmenys ir prirašyti sąsiuviniai. Kitoje patalpoje – mokyklos istoriją liudijančios fotografijos.
Pasak A.Mikštienės, Visaginas įsikūręs Aukštaitijoje, todėl labai svarbu perduoti ir puoselėti šio krašto tradicijas. Tiesa, esama dalykų, kuriuos vietos gyventojai perėmė iš gretimų šalių. „Esame paribio regionas, kai kurie dalykai būdingi ir už sienos gyvenantiems žmonėms“, – sako pavaduotoja.
Jos teigimu, pirmoji lietuviška mokykla Visagine buvo įkurta dar 1978 metais, iš viso joje buvo 26 mokiniai (šiuo metu – 493). Paskui, 1989-aisiais, prasidėjus Atgimimui, mokykla pakėlė galvą ir paprašė atskirų patalpų. „Pradėjome kurti lietuviškas tradicijas, mokyklos jėgomis organizavome tarptautinį vaikų folkloro festivalį „Martynas“, – prisimena A. Mikštienė.
Pasak pavaduotojos, dirbti lietuviškoje mokykloje yra nemažas iššūkis: gimnazijoje mokosi apie 40 procentų vaikų iš mišrių šeimų ir apie 30 – iš kitakalbių. „Sunkoka palaikyti lietuvišką dvasią dėl kalbos. Jau dabar įpratome, o įsivaizduokite, kad atvažiuoja vaikas ir visai negali susikalbėti. Kiek mes galime, tiek darome. Bet nepasakyčiau, kad jaučiame atskirtį. Juk gyvename Lietuvoje.“
Jos teigimu, judėjimas į lietuvišką mokyklą pastaraisiais metais gerokai padidėjo.
Turime potencialą būti labai solidarūs
„Taške“ savanoriaujantis Maksimas įsitikinęs – Lietuvos istorija yra susijusi su dideliu solidarumu: „Stipriausias Lietuvos laikas buvo tuomet, kai ji buvo atvira – Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale, čia puikiai integravosi karaimai, totoriai. Abiejų Tautų Respublikos laikais visoje Europoje buvo didelis antisemitizmas, bet Lietuva priėmė žydus, davė jiems autonomiją.“
Jo teigimu, sovietmetis lėmė didelį uždarumą, nes tai padėjo išsaugoti kalbą. Bet dabar esame laisvi. „Skauda širdį, kai mes priimame pabėgėlius iš Ukrainos, bet statome didžiules sienas kitiems nuo panašių situacijų norintiems prisiglausti. Mes turime potencialą būti labai atviri ir labai solidarūs, nepraraskime to“, – pokalbio pabaigoje palinki Maksimas.
Tiesa, pakalbinti Rusijos politiką palaikančių žmonių Visagine nepavyko. Pasak A.Urazovo, tokių viešų pasisakymų šiemet labai sumažėjo. Tikėtina, kad nuo viešų pareiškimų juos sulaiko gresianti atsakomybė – Baudžiamajame kodekse numatyta, kad tam, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar ES teisės aktais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, gresia laisvės atėmimo iki 2 metų bausmė. Seimas šių metų vasario 24 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, kurioje konstatavo, kad Lietuva smerkia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią.
Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.
