Ar Rusija, kurios visuomenė demonstruoja, regis, besąlygišką palaikymą karui Ukrainoje, agresijai kitų kaimynių atžvilgiu, gali pasikeisti?
A.Švedas, kaip istorikas, imdamas domėn Vidurio Rytų Europos įgytą patirtį, pabrėžia, kad čia ilgiausiai išgyvena pesimistai.
„Deja, Rusija pati pasikeisti negali. Eurazistinė despotinė matrica nuolat save perkrauna ir atkuria. Tam, kad įvyktų fundamentalūs, nuolat atsikartojantį Rusijos istorijos ratą sulaužantys pokyčiai, reikėtų šios valstybės pralaimėjimo kare.
O po to turėtų sekti tokie žingsniai: totalinė ideologinė liustracija, dekomunizacija, cerkvės atskyrimas nuo valstybės ir daugelis kitų dalykų. Tačiau nieko panašaus, deja, neįvyks“, – interviu 15min sakė kultūros istorikas, doc. dr. Aurimas Švedas.
Suprasti akimirksniu
- Rusijos Federacijos prezidentas pradėjo antrąjį karo prieš Ukrainą etapą, siekdamas šios valstybės ir visuomenės fizinio sunaikinimo.
- Rusija pasirinko vienintelę iš galimų savo raidos krypčių – sugrįžo į eurazistinės despotinės civilizacijos raidos kelią.
- Europos Sąjunga šiame kare turi iš naujo atrasti savo geopolitinį svorį, išspręsti lyderystės problemą, taip pat – imtis taisyti mechanizmus, kurie lemia svarbių užsienio ir saugumo politikos klausimų Bendrijoje priėmimą.
- V.Putino pasaulėžiūrą ir putinizmą suformavo daugybė dedamųjų: Nikolajaus Berdiajevo, Vladimiro Solovjovo ir Ivano Iljino idėjos, imperinis resentimentas, sovietinės ideologijos bei istoriografijos postulatai, čekizmo kultas, fašistinės ideologijos bei praktikos elementai.
- Tiek carinė Rusijos imperija, tiek ir Sovietų Sąjunga savuosius karus visada kariaudavo tiek savuosius, tiek ir priešo karius bei civilius gyventojus vertindama kaip pigią biomasę.
- Dabar Rusijoje stebime socialinio transo situaciją, artimą masinei hipnozei.
- Trys karo pabaigos variantai: pato situacija, kuomet nė viena pusė negali pasiekti persilaužimo fronte, Ukrainos arba Rusijos pergalė.
- Ukrainos pergalė galbūt taps unikalia galimybe Vidurio Rytų Europai permąstyti savo vaidmenį ir imtis naujų atsakomybių.
Rusija niekada nebuvo Europoje
– Vasario 24-ąją sąlyginė ramybė Europoje prašapo. Nepaisant Vakarų žvalgybos perspėjimų, tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą, daug kam buvo visiškai netikėta.
Kita vertus, nemažai balsų, sakančių, kad tokia įvykių raida – tiek dėl V.Putino režimo charakteristikos, tiek dėl Rusijos visuomenės būvio, tiek dėl visko in corpore – jau seniai buvo aiškesnė nei aiški. Kas, mąstant konceptualiau, atsitiko?
– Rusijos Federacijos prezidentas pradėjo antrąjį karo prieš Ukrainą etapą, siekdamas šios valstybės ir visuomenės fizinio sunaikinimo.
Antrasis karo etapas kartu buvo ir naujos konfrontacijos prieš Vakarų civilizacijai atstovaujančias bei globalinę tvarką palaikančias struktūras (Europos Sąjungą ir NATO) etapas (nuožmų hibridinį karą prieš Vakarus Rusija kariavo maždaug nuo 2014-ųjų).
Šiam karui ruoštasi nuosekliai: antrosios V.Putino kadencijos metu (2004–2008 metais) Rusijos visuomenėje pradėta nuosekliai skleisti idėją, esą aplink Rusiją yra unikalus istorinis darinys, todėl ji gali nesilaikyti Vakarų sukurtų taisyklių (t.y. turi teisę kurti savo „suverenios demokratijos“ variantą), palei šios valstybės sienas plyti priešiškas ir pavojingas pasaulis, kurį dera tik niekinti ir jo nekęsti, kurio reikia arba šalintis, arba šią tvarką privalu sulaužyti, sunaikinti, pakeisti.
Tokios pasaulėžiūros manifestu galima laikyti siaubingą rusų politiko ir verslininko Michailo Jurjevo knygą „Trečioji imperija. Rusija, kuri turi būti“ (2007).
Joje yra postuluojama neišvengiamo Rusijos karo su Vakarų civilizacija idėja ir fizinio Ukrainos bei Baltijos šalių gyventojų išnaikinimo programa.
Ši knyga labai greitai tapo madinga, ją aptarinėjo tiek ultranacionalistai, tiek Maskvos snobai prabangiose miesto kavinėse.
Apie „Trečiojoje imperijoje“ kuriamą pasibaisėtiną ateities vaizdinį eurazistų ir rusofašistų idėjinis lyderis Aleksandras Duginas yra pasakęs, jog tai yra Rusija „...dėl kurios norisi mirti ir žudyti“.
Sklinda legendos, kad „Trečioji imperija“ padarė V.Putinui ir jo aplinkai didžiulį įspūdį.
Sklinda legendos, kad „Trečioji imperija“ padarė V.Putinui ir jo aplinkai didžiulį įspūdį.
Miesto legendos ir gandai – ne istoriko tyrimo sfera.
Tačiau akivaizdu, kad 2022 04 03 „RIA Novosti“ internetiniame portale pasirodęs ir pasaulį sukrėtęs Timofejaus Sergeicevo tekstas-fašistinis manifestas „Ką Rusija privalo padaryti su Ukraina“ tebuvo nuoseklus M.Jurjevo idėjų kartojimas ir adaptavimas.
Taigi, galima dar sykį grįžti prie pamatinės tezės: Rusijos Federacija siekia sulaužyti po Antrojo pasaulinio karo sukurtą tarptautinių institucijų veikimo modelį, kvestionuodama Vakarų civilizacijos vaidmenį globaliame pasaulyje, taip pat – po 1989-ųjų susiklosčiusią geopolitinę realybę.
Šio karo tikslai „maksimum“ yra šie: karinė ir politinė posovietinės erdvės (ir pagal galimybes) Vidurio Rytų Europos kontrolė; NATO diskreditacija ir demontažas; JAV atribojimas nuo Europos ir izoliavimas.
– Tik santykinai trumpo nepriklausomos Rusijos laikotarpio neženklino, vadinkime, imperializmo, pasaulinės „deržavos“, keisto revanšizmo nuotaikos, prasiverždavusios baisia agresija: nuo Čečėnijos, Sakartvelo, Krymo aneksijos ar pseudo darinių Donecke ir Luhanske, veiksmų Sirijoje iki Vakarų pasaulio niekinimo bei panašiai.
Kas, kaip ir kodėl atsitiko su Rusija? Ar šiuolaikinės Rusijos istorijoje išskirtumėte kažkokį momentą, buvusį savotišku lūžio tašku, pakreipusiu šios šalies trajektoriją?
– Vertinčiau Rusijos istoriją kaip eurazistinės despotinės civilizacijos atmainą.
Kokios sudedamosios dalys sudaro Rusijos „istorijos kodą“?
Tai autokratija, patvaldystė, individualios nuosavybės, laisvo žmogaus nebuvimas, imperializmas užsienio politikoje.
Apie tai, jog Rusijos visuomenė ir jos politinis elitas, deja, neišnaudojo unikalaus šanso pakeisti savo istorijos paradigmą, skausmingai kalbėjo rusų istorikas, profesorius Jurijus Afanasjevas 2011 metų sausio 13 dieną Seime pasakytoje kalboje.
Anot šio istoriko, Rusija civilizacijų tipologijos požiūriu, niekada nebuvo Europoje, todėl dar 1991-ais metais ši šalis, deja, apsisprendė nekeisti savojo istorinio likimo.
Cituoju tai, ką minėtame posėdyje pasakytoje kalboje su liūdesiu konstatavo J.Afanasjevas:
„Dėl vyraujančios istorinės tradicijos nebuvo istorinių ateities perspektyvų. Visada vyravo autokratija ir patvaldystė.“
Taigi, kol Francis Fukyamos metaforos apie „istorijos pabaigą“ sužavėtas Vakarų pasaulis ruošėsi gyventi nuobodžiame postistoriniame rojuje, Rusija pasirinko vienintelę iš galimų savo raidos krypčių – sugrįžo į eurazistinės despotinės civilizacijos raidos kelią.
„Žmogus be veido“
– Pasmerkimas, sankcijos, tarptautinė izoliacija, galiausiai kariniai nuostoliai Rusijos karo mašinos apsukų kol kas nesustabdė.
Kaip sustabdyti Rusiją? Kaip jums čia atrodo Vakarų reakcija ir pastangos?
Tarkime, JAV, Jungtinė Karalystė, nekalbant apie mūsų regiono šalis, svariai prisideda prie pagalbos. Tuo metu Vokietija tarsi trypčioja, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vis bando ir bando kontaktuoti su Kremliumi.
– Tikriausiai nepasakysiu nieko naujo apmąstydamas pastaruoju metu susiklosčiusią situaciją.
Europos Sąjunga šiame kare turi iš naujo atrasti savo geopolitinį svorį, išspręsti lyderystės problemą ir imtis taisyti mechanizmus, kurie lemia svarbių užsienio ir saugumo politikos klausimų Bendrijoje priėmimą.
Tik tada bus galima efektyviai stabdyti Rusiją.
JAV ir Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos ir Vokietijos (tapusių Europos Sąjungos flagmanais) pareiškimai ir veiksmai išduoda, kad Vašingtonas ir Londonas bei Berlynas ir Paryžius kitaip įsivaizduoja, kokia turėtų būti karo pabaiga ir kaip jos pasiekti.
Ko siekia JAV, aiškiai pasakė šios šalies gynybos sekretorius Lloydas Austinas.
Didžiosios Britanijos poziciją ne sykį bekompromisiškai deklaravo Borisas Johnsonas.
Tuo tarpu Europos Sąjungos politinis elitas išsikėlęs daug sudėtingesnį uždavinį: užbaigti karą kaip įmanoma greičiau ir taip išvengti daugybinės krizės įvairiuose sektoriuose; palaikyti Volodymyrą Zelenskį ir neleisti Ukrainai žlugti; nepažeminti V.Putino arba, pasinaudojant šio žmogaus viename interviu pasakytais žodžiais, „neužspeisti žiurkės į kampą“.
Kaip įgyvendinti šiuos tris, vienas kitam prieštaraujančius uždavinius?
Atrodo, kad vokiečių ir prancūzų politinį elitą tenkintų konflikto užšaldymas paliaubomis, dabartinės padėties fronte užfiksavimas, globalinės maisto krizės bei pabėgėlių bangos kilsmo išvengimas ir... karinių veiksmų atsinaujinimo po keleto metų užprogramavimas (tačiau tai jau, tikėtina, nebūtų Olafo Scholzo arba Emmanuelio Macrono problema).
Kita vertus, nors mes dažnai ironizuojame kalbėdami apie Prancūzijos arba Vokietijos politiką, tačiau Berlynas skiria Kyjivui didžiulę finansinę pagalbą, kurios reikia kaip oro, kad Ukrainos ekonomika atlaikytų karo šoką, o prancūziškos savaeigės haubicos „Caesar“ padeda ukrainiečių artileristams naikinti priešą.
Beje, specialistai sako, kad „Caesar“ yra tikras šedevras tarp savo klasės ginklų. Taigi, viskas yra labai nevienareikšmiška.
– Daug kalbama apie V.Putino mentalitetą, elgesį, užmojus. Tai bandoma aiškinti ir tam tikrais medicininiais terminais ar diagnozėmis.
Koks įspūdis apie šį žmogų susidaro jums? Kas nuginė iki ten, kur dabar esame atsidūrę visi: nuo mūsiškio Europos krašto iki, tarkime, Afrikos šalių, patiriančių dar didesnį badą?
– Ilgą laiką V.Putino veiklą stebėję analitikai kartojo tezę, jog Rusijos Federacijos prezidentas yra lyg veidrodis, skirtingoms auditorijoms atspindintis tai, ką konkreti interesantų grupė siekia išvysti šio asmens akyse.
Kaip čia neprisiminti žurnalistės Mashos Gessen knygos „Žmogus be veido“ pavadinimo.
Kita vertus, kremlinologai daugiau nei dvidešimt metų kalba apie keletą V.Putino nuolat viešai atliekamų vaidmenų.
Šiame vaidmenų ir kaukių baliuje svarbiausia buvo ir yra „jėgos struktūrų atstovo“, „čekisto“ arba „KGB karininko“ tapatybė. Ilgainiui ėmusi dominuoti visų kitų vaidmenų („technokrato“, „tikro vyro“ ir pan.) atžvilgiu.
2014-aisiais, Rusijos Federacijos kariuomenei užėmus Krymą, pasigirdo balsų, jog dauguma analitikų nesugebėjo numatyti V. Putino veiksmų, nes rėmėsi prielaida, esą šis politikas yra pragmatikas, tipiškas postsovietinio elito atstovas, „žmogus be veido“, kuriam svarbu tik – savosios gerovės kaupimas ir gausinimas.
Tai buvo klaidinga prielaida.
