Vilniuje pirmadienį viešintis istorikas ir liberalios Liaudies laisvės partijos PARNAS vicepirmininkas priminė, kad tokios autonomijos, kokios šiuo metu siekia Lietuvos stačiatikių bažnyčia, statusą šiuo metu turi Latvijos, Estijos ir Moldovos stačiatikiai, kai išlaikomi ryšiai su Maskvos patriarchatu, bet bažnyčia veikia daugiau partnerystės principu ir „patriarchas čia negali įsakinėti“.
„Autonominės bažnyčios vyskupai dalyvauja Rusijos bažnyčios gyvenime, ir labai svarbu, kad jie skleis šias antikarines, europines idėjas kitiems Rusijos bažnyčios vyskupams. Bet vidiniame gyvenime, paskiriant dvasininkus, kuriant vyskupijas, įšventinant naujus vyskupus – jie visiškai nepriklausomi. Manau, kad tai – teisingas kelias“, – žurnalistams sakė Vilniuje pirmadienį viešintis opozicionierius.
Susitikimą su Maskvoje šiuo metu gyvenančiu rusų opozicionieriumi organizavo Lietuvos stačiatikių bažnyčia.
Tikisi daugiau įtakos rusams
Anot A.Zubovo, nors Lietuvoje yra gerokai mažiau praktikuojančių stačiatikių, nei Latvijoje ar Estijoje, Lietuvos bendruomenė turėtų turėti autonomiją.
„Labai gerai, kad tai bus būtent autonomijos statusas, kad bažnyčia ir toliau stiprintų įtaką bendram Rusijos nusiteikimui. Tai bus tas mažas indėlis, kurį rusų stačiatikių bažnyčia Lietuvoje įneš į permainas pagal vokiškąjį scenarijų“, – teigė opozicionierius, turėdamas omenyje Vokietijos įsiliejimą į Vakarų bendruomenę po nacių pralaimėto Antrojo pasaulinio karo.
Dalis Lietuvos ortodoksų dvasininkų prašo Konstantinopolio patriarcho leisti stačiatikiams Lietuvoje atkurti kanoninį pavaldumą Konstantinopolio patriarchatui. Dabar jie pavaldūs Maskvos patriarchatui, kurio patriarchas Kirilas atvirai remia Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.
Kilus konfliktui su šiuo metu pareigų netekusiais dvasininkais, Vilniaus stačiatikių vyskupija kreipėsi į Maskvos patriarchatą prašydama suteikti jai savivaldos Bažnyčios statusą. Apie derybų rezultatus bažnyčios atstovai žada informuoti artimiausiomis dienomis.
A.Zubovas sako nepalaikantis atsiskyrusių dvasininkų pozicijos, vadindamas ją „maištu“, nes dvasininkai nepakluso Vilniaus metropolitui Inokentijui, nors šis aiškiai išsakė savo poziciją prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, taip paprieštaraudamas Maskvos patriarcho Kirilo pozicijai.
„Esmė ta, kad bažnyčiai yra prasmė atsiskirti nuo vyskupo, jei jis eretikas, jei jis moko kažko, kas prieštarauja krikščioniškai dvasiai. Nieko panašaus čia nėra: vyskupas ne tik ne eretikas, jis ir savo teologijoje vadovaujasi stačiatikybe, Konstantinopolis neturi jam jokių pretenzijų. Ir politiniame plane, jis visiškai atitinka, sakyčiau, europietiškas žmogiškąsias vertybes“, – tvirtino politikas.
Kai kurie ekspertai teigia, kad naujas statusas Lietuvos stačiatikių bažnyčiai negarantuotų tikro savarankiškumo ir būtų tik simbolinis.
Rusijai – du scenarijai
Kalbėdamas apie karą, A.Zubovas patikino, kad nė kiek neabejoja Ukrainos sėkme kariaujant prieš Rusija, jei Vakarai ir toliau išlaikys savo karinę ir politinę paramą, ir šalis atkurs savo nuo 1991-ųjų apibrėžtą teritoriją.
A.Zubovas paaiškino, kad įsivaizduoja du galimus tolesnius scenarijus Rusijai: vokiškąjį, kuomet šaliai po Antrojo pasaulinio karo su tam tikrais reikalavimais paliktos jos ankstesnės teritorijos ir ji tapo esmine Vakarų partnere kuriant Europos Sąjungą, NATO, bei tarptautinės bendruomenės izoliuoto Irano scenarijų.
Pastarasis, anot jo, yra mažiau tikėtinas, bet labiau pesimistinis, nes tokiu atveju Rusijos, kaip visiškai izoliuotos branduolinės valstybės, grėsmė tik išaugtų.
„Dėkui Dievui, Iranas kol kas neturi branduolinio ginklo, todėl jis ne toks pavojingas. Rusija turi branduolinį ginklą. Ir jei ji užsidarys į kapsulę, kaip Iranas, ji taps neįtikėtinai pavojinga pasauliui, kiekvieną minutę grasinanti Trečiuoju pasauliniu karu“, – sakė politikas.
Lietuvos ir Rusijos diplomatija, jo nuomone, taip pat visiškai priklausys nuo to, kuris scenarijus išsipildys, o Rusijai tapus europinės bendruomenės dalimi, santykiai ilgainiui taps draugiški.
Jis taip pat pripažino, kad nors Stačiatikių bažnyčios, palaikančios karą ir net rengiančios pamaldas už Rusijos sėkmę jame, balsas eiliniams rusams yra labai svarbus, bet jis yra prislopintas.
Be to, anot jo, pati Rusijos bažnyčia nėra monolitinė, atsiranda vis daugiau dvasininkų, kurie išdrįsta pasisakyti prieš agresiją Ukrainoje.
