D.Karagodinas rado savo motinos kilmę įrodančius dokumentus ir pasinaudojo galimybe tapti Lietuvos piliečiu. Dėl to jam teko atsisakyti Rusijos pilietybės. Naujasis Lietuvos pilietis interviu 15min.lt tikina, kad situacija Rusijoje per pastaruosius keletą metų pasikeitė radikaliai. Tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip radikalių politikų kliedesiai, tapo realybe.
– Denisai, kokie jūsų ryšiai su Lietuva?
Esu kilęs iš Vakarų Sibiro – Tomsko. Tai regionas, kuriame gyvena daug tremtinių.
– Esu kilęs iš Vakarų Sibiro – Tomsko. Tai regionas, kuriame gyvena daug tremtinių. Ne tik sovietinių laikų, bet ir carinės Rusijos. Mano tėvo linija rusiška, o motinos – lietuviška.
Prieš ketverius metus visiškai atsitiktinai užėjau į „Echo Moskvy“ internetinį puslapį, ten paspaudęs reklamjuostę patekau į „Radio Svoboda“ tinklalapį, kuriame radau straipsnį apie lietuviško paso dvidešimtmetį.
Mane tai sudomino ir aš susiradau LR Pilietybės įstatymą. Jame buvo punktas, kad tremtinių vaikai gali gauti Lietuvos pilietybę.
– O kodėl iš viso kilo mintis pasidomėti pilietybe?
Mano tėvo protėviai po baudžiavos panaikinimo persikėlė į Kaukazą – Kubanę ir vėliau prie Amūro. Jie apsigyveno Blagoveščenske. Tuo metu vyko ten gyvenusių kinų etniniai valymai.
– Dar mokykloje labai domėjausi istorija. Mokiausi eksperimentinėje klasėje, kurioje dėstė universiteto dėstytojai. Universitete mokiausi Filosofijos fakultete. Europinė kultūros tradicija mane domino visada ir noras pasidomėti savo šaknimis buvo labai natūralus.
Iki manęs giminės tuo visai nesidomėjo. Mano artimieji augo sovietinėje terpėje ir jokių klausimų nekilo. Vienintelis dalykas iš lietuviškų tradicijų, kuris liko šeimoje, buvo du kartus švenčiamos Velykos – stačiatikių ir katalikų.
Ėjau į archyvą ieškoti išlikusių dokumentų. Man pavyko nusikasti net iki Rusijos imperijos archyvų, kuriuose radau per stebuklą išlikusius dar XIX a. dokumentus. Mano artimieji į Sibirą ištremti buvo ne sovietiniais, o carinės Rusijos laikais. Į Sibirą atkeliavę žmonės buvo įtraukiami į „lietuvių sąrašą“.
Tomsko sritis driekėsi iki Irkutsko ir Baikalo. Tai buvo milžiniška teritorija. Joje buvo tik vienas kunigas, kuris sėsdavo ant arklio ir kelis tūkstančius kilometrų keliaudavo krikštyti, tuokti ir atlikti kitų apeigų.
Mano tėvo protėviai po baudžiavos panaikinimo persikėlė į Kaukazą – Kubanę ir vėliau prie Amūro. Jie apsigyveno Blagoveščenske. Tuo metu vyko ten gyvenusių kinų etniniai valymai.
Tuomet viskas sparčiai augo. Susikūrė stipri valstiečių klasė. Kai Rusijoje prasidėjo pilietinis karas, vietos gyventojai aktyviai dalyvavo Baltosios armijos pusėje.
– Istorija labai turtinga. Ar jums pavyko sužinoti, ką jūsų mamos protėviai veikė Lietuvoje?
Lietuva nėra Rusijos kolonijos dalis. Tai europinės kultūros atstovė, kuri susikūrė anksčiau nei Rusija.
– Sunku kažką aiškintis, kai paskutinis mano šeimos atstovas Lietuvoje buvo XIX a. Tuo pat metu, pradėjęs domėtis Lietuvos dabartimi, aš pastebėjau, kad man ši šalis labai patinka. Ėmiau domėtis politika ir supratau, kad valdžios sprendimai, įstatymai neprieštarauja mano įsitikinimams.
Lietuva nėra Rusijos kolonija. Tai europinės kultūros atstovė, kuri susikūrė anksčiau nei Rusija.
– Du amžius jūsų artimieji su Lietuva neturėjo jokių ryšių, o jūs nusprendėte gauti mūsų šalies pilietybę ir net atsisakyti Rusijos pilietybės?
Mes gyvename epochų lūžyje. Žlugus Sovietų Sąjungai mes turime pripažinti naująją realybę.
– Mes gyvename epochų lūžyje. Žlugus Sovietų Sąjungai mes turime pripažinti naująją realybę. Romos imperija arba Didžiosios Britanijos imperija subyrėjo, o Sovietų Sąjunga tik šiek tiek aptrupėjo. Viskas liko įšaldyta. Mes matome, kad ji byra toliau ir tas procesas tęsis, norim mes to, ar nenorim.
Kartu atsiveria naujos galimybės rinktis. Juk galima klausti, o kodėl mes visi Sovietų Sąjungoje nelikome. Tiesiog yra kiti vidiniai poreikiai, kitas pasaulio suvokimas.
