Seime vykusioje konferencijoje „Informacinis karas prieš Lietuvą“ Vilnius universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas, doc. dr. Mantas Martišius atkreipė dėmesį, kad Rusijoje informacinis karas yra suvokiamas kitaip nei Vakaruose.
Pasak jo, Vakarų pasaulyje dažniausiai manoma, kad informacinis karas – tai pagalbinė priemonė, naudotina vykstant tikram kariniam konfliktui ar pan. Tuo metu Rusijoje informacinis karas suvokiamas kaip vidaus ir užsienio politikos pratęsimo dalis.
„Tai, kad informacinio karo technologijų Rusijoje lygis yra labai aukštas, rodo, jog šiai sričiai skiriami didžiuliai resursai, taikomos priemonės yra be galo rimtos. Jų poveikio objektais galime tapti mes visi“, – įspėjo konferencijos pranešėjas.
Rusijoje vadovaujamasi tokia logika: pirmiausia reikia apsisaugoti nuo poveikio iš išorės, o tada plėsti įtaką už Rusijos federacijos ribų.
Jis pažymėjo, kad, kalbant apie informaciją, pirmiausia ji labai kruopščiai filtruojama pačioje Rusijoje: „Žiniasklaida iš esmės kontroliuojama, veikia vos pora liberalių kanalų, kurie negali sukurti kritinės masės. Neapsiribojama vien spaudos, televizijos ar radijo kontrole – einama ir prie internetinio turinio kontrolės. Tarkime, pasaulyje didžiausias socialinis tinklas yra „Facebook“, tačiau Rusijoje yra sukurtas jo klonas. Rusijoje vadovaujamasi tokia logika: pirmiausia reikia apsisaugoti nuo poveikio iš išorės, o tada plėsti įtaką už Rusijos federacijos ribų.“
Šiuo atveju pagrindiniu taikiniu tampa buvusios Sovietų Sąjungos respublikos. Ne išimtis – ir Lietuva. „Galime savęs klausti, kodėl būtent Lietuvai skiriamas toks didelis dėmesys, juk čia didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai, o didžiausia tautinė mažuma yra lenkų? Didelės reikšmės turi mūsų geopolitinė padėtis: atkirtus Lietuvą ir ją pavertus satelitine, Latvija ir Estija atkristų automatiškai. Norime to ar ne, garvežys esame mes“, – iš Seimo „Konstitucijos“ salės tribūnos kalbėjo M.Martišius.
 |
Informaciniame kare svarbiausia poveikis žmonių protams, idėjoms, kad juos būtų galima palenkti į savo pusę. O tai galima padaryti, valdant informaciją ir jos pateikimą į viešumą.
„Tai daroma sąmoningai, kuriant specifines žiniakslaidos priemones, skirtas rusakalbiams, gyvenanties už Rusijos ribų. Ir ne tik rusakalbiams – dabar jau netgi taikomasi ir į nacionalines kalbas. Sąmonės valdymo machanizmas naudojamas kaip politinės įtakos įrankis“, – konstatavo komunikacijos specialistas.
Skaitydamas komentarus jūs patenkate į tokios informacijos lauką, kuriame ryškus nepasitikėjimo individu ir valstybės ateitimi fonas.
Jis atkreipė dėmesį, kad informacinį lauką sudaro trys lygiai: fizinė, informacinė, ir pagrindinė – suvokimo – realybė.
„Dalis faktų iš fizinės realybės patenka į informacinę ir tampa žiniasklaidos turiniu. Pagal gautą informaciją žmonės priima vienokius ar kitokius sprendimus. Vadinasi, nuo to, kokį informacinį lauką sukursi, priklauso, kokią įtaką galėsi daryti auditorijos suvokimui ir sprendimams. Kitaip tariant, priklausomai nuo faktų atrankos galima sukurti visiškai skirtingą realybės paveikslą. Panašu, kad tokia informacinė aplinka, deja, prisidengianti įvairiais aspektais, pradeda užkariauti ir mūsų erdvę“, – susirūpinimo neslėpė M.Martišius.
Priešiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių valstybių skleidžiama informacija dažniausiai slepiama po nuomonių įvairovės ir idėjų kovos šydu.
Tos nuomonės neretai sufleruoja, kaip Lietuvai derėtų plėtoti energetiką, ką daryti su ekonominėmis problemomis, kaip formuoti užsienio politiką, kuria kryptimi brėžti ilgalaikę valstybės perspektyvą ir pan.
„Tendencingus komentarus interneto portaluose rašo tam tikra žmonių grupė, kuri seka pasirodžiusią informaciją, ją komentuoja ir sukuria tam tikrą susidomėjimo srautą. Tarkime, jei straipsnyje aprašomi teigiami dalykai, tai komentaruose sakoma, kad tai – viso labo valdžios propaganda, o iš tikrųjų valstybėje viskas labai blogai. Skaitydamas komentarus jūs patenkate į tokios informacijos lauką, kuriame ryškus nepasitikėjimo individu ir valstybės ateitimi fonas“, – pasakojo M.Martišius.
 |
| Televizija |
Jis išreiškė nerimą, kad televizijoje irgi justi tolydžio auganti rusiškų kanalų skverbtis.
„Televizijos rinkoje atsiduriame gana keistoje padėtyje. Trijų rusiškų kanalų auditorija tuoj lenks nacionalinį transliuotoją. Neretai tie rusiški kanalai net nėra komerciškai rentabilūs, tačiau pasitelkiant juos sukuriamas toks informacinis laukas, kuris neturi sąsajų su iš tikrųjų esančia realybe. Siekiama sukurti įspūdį, kad mūsų Nepriklausomybė nepasisekė, palaužti mūsų pasitikėjimą savimi ir valstybe iš esmės. Kai kas sako, kad tokios kalbos yra paranojiškos, tačiau tai jau – ne atsitiktinumas, tai – sistemiškas darbas, vykdomas ne vienus metus“, – apibendrino M.Martišius.
