Žemyninės Lietuvos gyventojai ne visada supranta rusniškius. „Kodėl jie nesikelia kitur, kodėl kasmet vis verkia?“ – klausiama po kiekvieno potvynio pamaryje.
„Mes neverkiame dėl potvynio. Mes juo džiaugiamės“, – atremia Rusnės bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys. Šešių vaikų tėvas džiaugiasi, kad savo atžalas gali auginti gamtoje.
Kaimo turizmo verslą puoselėjantis daugiavaikis tėvas didžiuodamasis pasakoja apie jo sodybą supančius vandenis: „Žmonės atvažiuoja ir dar pinigus mums moka, kad galėtų pagyventi gamtoje. Tai ar yra ko verkti?“
Net dangus neužterštas
R.Plikšnys žino, kas yra miesto ritmas: Šilutėje gimęs vyras gyveno ir Vilniuje, ir Kaune, ir Šiauliuose. Vedęs rusniškę nusprendė nebesiblaškyti ir šaknis įleisti saloje.
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Rusnės bendruomenės pirmininkas Raimondas Plikšnys |
„Geresnio gyvenimo kaip čia nėra, net jei prasideda potvynis. Atveri duris ir čia pat – vanduo. O kas mieste? Liftų girgždesys, automobilių triukšmas. Gyventi reikia ne ten, kur papuola, o kur nori“, – moko R.Plikšnys. Didžiausiu salos privalumu jis laiko saugumą. Į Rusnę veda tik vienas kelias – tiltas per Atmatą. Visur kitur plyti vanduo, tad rusniškiai išsyk pastebi įtartinus atvykėlius.
„Miesto ritmas – alinantis, į mirtį varantis. Tai ypač pajunti vyresniame amžiuje. O čia net dangus neužterštas – visas žvaigždynas atsiveria“, – šypsosi leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas K.Demereckas. Jo butas Klaipėdoje, daugiabučio aštuntajame aukšte vis dar tuščias – kraštotyrininkas nebeketina ten sugrįžti.
Į miestą nebesigręžioja ir į Rusnę prieš kelerius metus iš Šilutės su šeima atsikraustęs laivadirbys Simas Knapkis. „Atsikraustėme čia dėl vaikų. Čia gi kaimas – puiki vieta augti. Na, taip, kelias savaites per metus esame užliejami. Bet žmonės gyvena Neringoje – jiems kasdien tenka keltais keltis. Ir nieko“, – aiškino laivalaikiu buriuojantis jaunas vyras.
Jam tik gaila, kad tokių naujakurių kaip jis Rusnėje nedaug. Kur kas daugiau tokių, kurie nekilnojamąjį turtą čia perka tik vasarą.
Susirentė tvirtus trobesius
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Vienintelis kelias į Rusnę - tiltu per Atmatą. |
„Rusnė – tikras stebuklas. Čia nėra tokios prabangos, kaip Kuršių nerijoje. Bet čia – daug geriau“, – įsitikinęs K.Demereckas. Šilutėje gimęs ir augęs vyras iki šiol prisimena, kaip nuo gimtojo miesto pačiūžomis čiuoždavo iki Rusnės.
Kraštotyrininkas atkreipia dėmesį į rusniškių būstus – prieš šimtmetį statyti namai beveik nepakitę. Pro Rusnę Nemunu buvo plukdomi sieliai iki Klaipėdos uosto, iš kurio gabenti į Angliją. Sunkesniais metais, kai nebuvo paklausos, mediena likdavo saloje, kur veikė kelios lentpjūvės. Vietos gyventojai iš tos medienos ir susirentė tvirtus trobesius.
„Rusnėje iki šiol išliko unikalus žibintas, grindinio akmenys. Šilutėjė gyventojai po akmenį grindinį išsinešiojo, o čia išliko nepakitęs, kaip ir prieš šimtą metų“, – pasakojo R.Demereckas.
Siekia tapti kurortu
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė |
Rusnė XX a. pradžioje buvo kurortas. Prieš kelerius metus rusniškiai apsisprendė vėl siekti kurortinės teritorijos statuso.
Rusnėje gimusi ir augusi, čia šeimą sukūrusi miestelio seniūnė Dalia Drobnienė įsitikinusi, kad toks statusas padėtų pritraukti turistų, bet nesuvaržytų ir vietinių gyvenimo.
„Iki šio statuso gavimo reikia dar atlikti nemažai namų darbų. Turime visi kartu tam ruoštis“, – kalbėjo seniūnė.
Rusnėje jau trylika metų veikia kaimo turizmo bendruomenė, vienijanti dešimt sodybų. Vienos sodybos šeimininkai neseniai nutraukė veiklą ir emigravo į Vokietiją. Kitos sukasi kaip kuri – vieni svečius priima tik kai šilta, kiti atviri ištisus metus.
XXI amžiaus gėda
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Rusnės uostelis |
Pastarąjį dešimtmetį rusniškių gretos sparčiai retėjo ir dabar čia gyvena tik apie 1700 žmonių.
„Dalis emigravo, o verslininkai atsitraukė – sudėtinga plėtoti veiklą potvynio zonoje. Didžiausia bėda – kelias į Šilutę. Nieko mums nereikia, tik kad 400 m kelio atkarpa būtų paaukštinta. Nuolat apsemiamas kelias yra XXI amžiaus gėda. Ne mums vieniems to kelio reikia. Reikia ir atvykstantiems į Rusnę žmonėms“, – kalbėjo seniūnė.
Kol kas rusniškiai girdi tik pažadus, kad estakada bus pastatyta. Tačiau potvyniui atėjus vėl tenka stypsoti eilėse prie per apsemtą kelio ruožą keliančių traktorių.
Kuo rusniškiai verčiasi?
Dirba žemės ūkio bendrovėje, pagrindinėje bei specialiojoje mokyklose, stalių ceche, dalis prisiduria žūklaudami, taip pat iš turizmo. Kiti dirbti kasdien važiuoja į už 8 km esančią Šilutę ar beveik už pusšimčio kilometrų esančią Klaipėdą.
„Visus čia vienija viena – rusniškiai myli vandenį. Pati be vandens negaliu nė dienos. Kai išvykstu kur – vis ilgiuosi marių“, – šyptelėjo D.Drobnienė.
Rusnės istorija
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Rusnės istorinis žibintas |
Vorusnės ir Rusnės gyvenvietės minimos jau XIV amžiaus pabaigoje. Rusnės miestelis įsikūręs saloje, Nemuno deltoje tarp Atmatos ir Skirvytės upių, per vidurį teka Pakalnės upelis. Vienintelis kelias į Rusnę – tiltas per Atmatą. Miestelio pavadinimas siejamas su veiksmažodžiu „rusenti“ – t. y. lėtai tekėti.
Rusnė visada turėjo savitą veidą, savo specifiką. Jau XVI a. ji laikyta gražia gyvenviete, taip – „Ein fein Kirchdorf“ – ją pavadino žinomas Prūsijos kartografas K.Hennenbergeris. Kitas vokietis O.Glagau apie Rusnę rašė taip: „Kad būtų miestas, turginiam Rusnės miesteliui betrūksta miesto vardo ir glaudesnio užstatymo: Rusnėje apie 3 000 gyventojų, ji yra nelyginant Klaipėdos priešuostis. Iš jo į Klaipėdą leidžiasi keleivinės valtys, baidokai ir didžiuliai sieliai. Pastarieji atplukdyti iš Minsko ir Volynės gubernijų tik tam sykiui surišti, Rusnėje išardomi ir tvirtai surišami, kad atsilaikytų prieš Kuršių marių bangas.“
Rusnės liuteronų bažnyčia pastatyta apie 1583 m. Bažnyčia tris kartus degė. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1809-aisiais. 1829 m. įsigijo vargonus. Sovietų okupantai bažnyčią uždarė ir joje įrengė sporto salę bei katilinę. 1991 m. pamaldas bažnyčioje atnaujino kunigas diakonas Gintaras Pareigis. 150 tikinčiųjų bendruomenė, rusniškių išeivių remiama, 1994 m. rugpjūčio 28 d. iškilmingai paminėjo 575 metų parapijos įkūrimo jubiliejų. Žmones į jį kvietė naujai įgytas varpas.
Per Antrąjį pasaulinį karą atsitraukdami vokiečiai susprogdino tiltą per Atmatą. Rusnė be jo gyveno iki 1974 metų – kitą krantą pasiekdavo keltais.
Rusnėje galima aplankyti seną liuteronų bažnyčią, senąjį paštą, apžiūrėti unikalų žibintą, etnografinę K.Banio sodybą, Uostadvario švyturį, pirmąją vandens kėlimo stotį.
