Tačiau yra ir tokių, kurie apie savo homoseksualumą prabilti net ir tokiose šalyse, kur tai gresia kalėjimu. Vilniuje vykstančiame festivalyje „Baltic Pride 2016“ savo asmeninėmis istorijomis dalijosi buvusi Islandijos ministrė pirmininkė su žmona, Europos Parlamento vicepirmininkė, aktyvistas iš Ugandos ir tėvai, kurių sūnus nužudytas dėl to, kad buvo homoseksualus.
Šalies lyderės orientacija islandams nerūpėjo
2009 m. Johannai Sigurdardottir tapus Islandijos ministre pirmininke, faktas, kad ji – pirmoji pasaulyje šalies vadovė, kuri yra ir atvira lesbietė, Islandijoje didelio susidomėjimo nekėlė. Priešingai – dėmesys atsirado tik tada, kai pasaulio žiniasklaida susidomėjo šalies lydere ir jos asmeniniu gyvenimu: „Islandams buvo svarbiau, kad jų naujoji ministrė pirmininkė būtų pajėgi išvesti šalį iš tuometinės ekonominės krizės. Aišku, kai užsienio žiniasklaida pradėjo domėtis mūsų asmeniniu gyvenimu, susidomėjo ir vietinė“.
Pasakodama savo istoriją Rusų dramos teatro svenoje, J.Sigurdardottir pabrėžė, kad pasiekti tokį tolerancijos lygmenį visuomenėje, kai viešo asmens seksualinė orientacija islandams nebesvarbi, užtruko kelis dešimtmečius: „Islandija nuėjo ilgą kelią: pirmosiose LGBT teisių eitynėse dalyvavo 100 žmonių, dabar jose dalyvauja apie šimtas tūkstančių – tai trečdalis šalies populiacijos“. 2010 m., J.Sigurdardottir einant ministrės pirmininkės pareigas, buvo priimtas įstatymas, leidžiantis tuoktis tos pačios lyties poroms. Šalies vadovė sutuoktuves šventė jau kitą dieną, o šiemet mini šeštąsias jų metines.
Per savo ketverių metų kadenciją J.Sigurdardottir su savo žmona vyko oficialių vizitų į užsienio šalis, o Kinijoje raudoną kilimą joms tiesė tuometinis šalies ministras pirmininkas Li Keqiang. Vienintelis per kadenciją pasitaikęs nemalonus įvykis – poros vizitas Farerų salose, kurio metu vietinio parlamento narys atsisakė vakarieniauti su Islandijos lydere dėl jos seksualinės orientacijos.
Tapusi salos vadove, J.Sigurdardottir rado šalį, kurioje vyko protestai, neretai pasibaigdavę vyriausybės pastato niokojimu. 2013 m. šalies lyderei baigiant paskutinę daro dieną ministrės pirmininkės pareigose, prie to paties pastato susirinko 1000 žmonių su raudonomis rožėmis rankose – padėkoti J. Sigurdardottir už ketverius sunkius, tačiau atsigauti padėjusius metus.
Penkiolika metų „spintoje“
J.Sigurdardottir žmona – žurnalistė ir daugiau nei dešimties knygų autorė Jonina Leosdottir, prieš dvejus metus parašė knygą „Aš ir Johana“. Joje rašytoja papasakojo daugiau nei tris dešimtmečius besitęsiančią savo meilės istoriją. „Kai dar slėpėme savo santykius, man būdavo labai sunku: žmonės dažnai dalindavosi tuo, ką jie veikė savaitgalį ar į kokį renginį nuėjo su savo partneriu. Todėl sakinys, kuris prasidėtų „Aš ir Johana“ buvo tai, ką aš ilgą laiką norėjau ištarti, tačiau negalėjau“, – scenoje savo istorija dalijosi J.Leosdottir.
J.Leosdottir ir J.Sigurdardottir susipažino 1983 m., tuo metu abu buvo susituokusios ir jau buvo spėjusios susilaukti vaikų. Su politika tuo metu mažai ką bendro turėjusi žurnalistė netikėtai atsidūrė vienoje darbo grupėje su būsimąja šalies vadove. „Nieko anksčiau nebuvau girdėjusi apie vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą, bet sudalyvavusi keliuose posėdžiuose, pajutau, kad tiesiog veržiuosi į juos. Vėliau supratau, kad to priežastis – Johanna“.
Po dviejų metų J.Leosdottir apie savo jausmus papasakojo J.Sigurdardottir. Būsimoji šalies vadovė atsakė „Tavo paslaptis saugi su manimi“. Vis dėlto romantinis ryšys tarp moterų pradėjo megztis, pora kartu pora apsigyveno tik po penkiolikos metų: „Šioje istorijoje buvo visko, įskaitant daug ašarų ir durų trankymo. Gyvenimas „spintoje“, neatsiskleidžiant – sunkus. Tuo metu manėme, kad atsiskleidimas gali pakenkti Johannos karjerai“.
Po atsiskleidimo šeimoje tapo nebelaukiamas
LGBT teisių aktyvistas Dennis Wamala į „Baltic Pride 2016“ atvyko iš Ugandos, pasaulyje liūdnai pagarsėjusios dėl bandymo priimti teisės aktą, kuriuo buvo rengiamasi įteisinti leidimą žudyti gėjus už intymius santykius, sunkinančiomis aplinkybėmis (su nepilnamečiais, užsikrėtus ŽIV ar tiesiog per dažnai). Kilus triukšmui Vakaruose, kur dokumentas buvo pavadintas „gėjų žudymo įstatymu“, bausmė už homoseksualumą buvo sušvelninta iki įkalinimo.
Denis Wamala, šiuo metu vadovaujantis LGBT teisių organizacijai „Icebrakers“ pasakojo savo šeimai atsiskleidęs prieš penkerius metus ir nuo tada santykiai su ja nutrūkę: „Per tuo penkerius metus nedalyvavau nė vienose giminės laidotuvėse ar šventėse. Mano homoseksualumas laikomas šeimos gėda“.
Nors Ugandoje šiais metais organizuojamas jau ketvirtasis LGBT bendruomenės festivalis, tačiau, anot D.Wamalos, šventė ten niekuo neprimenanti Lietuvos: „Mes išsinuomojame patalpas ir renkamės uždaroje erdvėje. Žygiuoti gatvėmis negalime, tačiau tokie renginiai stiprina mūsų dvasią, jausmą, kad gyvenimu reikia džiaugtis, nepaisant to, kad dažnai jie būna sudėtingesni aplinkinių žmonių“.
Pirmoji atvira lesbietė Austrijos parlamente
Europos Parlamento vicepirmininkė austrė Ulrike Lunacek – bene geriausiai žinoma Europos politikė-lesbietė, kuri niekada nebandė spėti, kad yra homoseksuali. Politikė, augusi konservatyvioje, katalikiškoje šeimoje, pasakojo ilgą laiką net nežinojusi, kad homoseksualūs santykiai egzistuoja: „Kai man buvo maždaug dvidešimt metų, tuo metu buvo ir feministinių judėjimų pradžią Austrijoje. Viename iš vakarėlių pamačiau dvi besibučiuojančias moteris ir susimąsčiau – kodėl apie tai anksčiau nepagalvojau? Po to vakaro man po truputėlį man pasidarė aišku, kad tai bus ir mano gyvenimo dalis“.
Ilgą laiką aktyviai dalyvavusi įvairiuose socialiniuose judėjimuose, 1995 m. U.Luncek nusprendė kandidatuoti į Austrijos parlamentą ir tapti politike – tada, kai homoseksualius asmenims vienijančios organizacijos Austrijoje dar buvo nelegalios, o šalyje veikė įstatymas, draudžiantis pozityviai kalbėti apie homoseksualumą. U.Lunacek, iki tol niekada neslėpusi savo seksualinės orientacijos, to daryti neketino ir rinkimų metu: „Tačiau norėjau pranešti savo tėvams, kad rinkimuose dalyvausiu kaip atvira lesbietė, kad jie nesužinotų iš kieno nors kito. Tuo metu Australijoje keliavusiems tėvams parašiau telegramą telegramą. Kitą rytą tėtis paskambino ir pasakė, kad džiaugiasi, jog aš tai darau atvirai ir kad negaliu leisti niekam manęs šantažuoti“.
1995 m. U. Lunacke tapo pirmąją atvira lesbiete, išrinkta į Austrijos parlamentą.
Sūnaus neteko, nes jis buvo homoseksualus
Prieš aštuoniolika metų amerikiečiai kartu su Shepardų šeima gedėjo Matthew Shepardo – homoseksualaus Vajomingo universiteto studento, brutaliai nužudyto dėl to, kad jis buvo gėjus.
Dalindamiesi istorija, į Vilnių atvykę Matthew tėvai, pasakojo, kad jie į sūnaus atsiskleidimą reagavę skirtingai – vienam tai buvusi staigmena, kitam – tai, ko laukė jau kurį laiką: „Mattui buvo aštuoniolika. Mes su vyru tuo metu gyvenome Saudo Arabijoje ir, kaip buvo tipiška, jis, nekreipdamas dėmesio į laiko skirtumą tarp šalių, paskambino vidury nakties ir pasakė man, kad yra gėjus. Paklausiau, kodėl taip ilgai užtruko, kol suprato tai. Kaip mama jaučiau tai, manęs skambutis nenustebino“.
Nors moteris pasakojo tada pažadėjusi apie atsiskleidimą nieko nesakyti savo vyrui, Matthew tėvui, kol sūnus pats to nepadarys, tačiau J.Shepard žodžio netesėjo: „Kai kurių dalykų nesuprantame ne todėl, kad jiems nepritariame, bet todėl, kad nesidomime jais, neturime pakankamai išsilavinimo. Norėjau užbėgti tam už akių, kad Dennis, besimokydamas ir bandydamas geriau suprasti, nepasakytų Mattui kažko, kas gali žeisti, kaip pavyzdžiui „tu tiesiog nesutikai tinkamos merginos dar“.
„Pradžioje liūdėjau, nes galvojau, kad negalėsiu džiaugtis anūkais. Tačiau po kurio laiko supratau, kad tas akimirkas ir meilę, kurią norėjau skirti anūkams, galiu atiduoti savo sūnui, man juk labai pasisekė – jis gyvas, su manimi, kai kurie išeina į karą ir iš ten nebegrįžta, kiti žūsta avarijose“, – apie savo susitaikymą su sūnaus homoseksualumu pasakojo D.Shepardas.
Tačiau sūnumi Shepardai džiaugtis galėjo dar trejus metus – vaikinas nužudytas būdamas dvidešimt vienerių metų. Po šeimos tragedijos Shepardai įkūrė Matthew vardo fondą ir pradėjo aktyviai už LGBTI teises. „Mūsų kaip tėvų, kaip jūsų sąjungininkų istorija yra kitokia nei jūsų. Viską, ką mes galime padaryti, tai palaikyti jus. Kai kur lygybė ateina greičiau, kitur lėčiau, tačiau pasaulis keičiasi dėl jūsų drąsos ir pasiryžimo“.
