„Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo. Ji iškentėjo daugiau, negu įmanoma įsivaizduoti. Nenorėjau netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės. Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau“, – rašo R.Vanagaitė.
Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną.
„Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai, nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano klaida. Ji kainavo man labai brangiai. Klausimai, kuriuos neapdairiai ir ne laiku iškėliau dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktų, nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui, ir tai sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – tikina R.Vanagaitė.
Nors teigdama, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas, o suimtas jis nebuvo kankinamas, išdavė savo bendražygius bei sakydamas paskutinį žodį teisme šlovino Sovietų Sąjungą ir pripažino savo klaidas, taip pat, keldama abejones, ar jis nebuvo prisidėjęs prie Holokausto, R.Vanagaitė teigė rėmusis archyviniais duomenimis ir A.Ramanausko-Vanago byla, dabar ji sako esanti sukrėsta faktų, kuriuos iškėlė istorikas D.Juodis.
Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus.
„Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus. Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus. Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje“, – rašo ji.
„Tikiuosi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD bei KGB bylos, su kuriomis susipažinti negalėjau, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.
Ir vis dėlto šio skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesi ir atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai.
Garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas, paklaustas, ko lietuvių tautai reikia išmokti, ko atsikratyti, atsakė: „Išmokti kritiškai į save pažvelgti ir, kas svarbiausia, tą savo paties kritišką žvilgsnį atlaikyti.“
Šiuo laišku aš asmeniškai darau būtent tokį veiksmą“, – rašo R.Vanagaitė.
Supratimui prireikė daug laiko
Penktadienį atsiprašymą išplatinusi ir klaidas pripažinusi R.Vanagaitė ilgai delsė. Ji pripažino klydusi tik po penktadienį delfi.lt paskelbto istoriko D.Juodžio interviu, kuriame jis dar kartą primena, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo kankinamas, o partizanauti išėjo tuomet, kai KGB jį ėmė spausti išdavinėti jo mokinius.
Tačiau R.Vanagaitė argumentus, kad klysta, išgirdo jau spalio 25 d., kai viešai interviu lrt.lt išdėstė savo skandalingus teiginius. Tame pačiame interviu jos teiginius argumentais paneigė KGB veiklą ir partizaninį karą tyręs istorikas Seimo narys Arvydas Anušauskas bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Tačiau R.Vanagaitė nesustojo, priešingai – apkaltino A.Anušauską melu.
Po to, kai, augant skandalui, leidykla „Alma littera“ paskelbė, kad išima iš prekybos visas jos knygas ir nutraukia bendradarbiavimą, R.Vanagaitė spalio 29 d. išplatino viešą laišką, kuriame tikino neketinusi kaltinti „tragiškos asmenybės“ Adolfo Ramanausko-Vanago – esą jai tiesiog kilo tam tikrų su juo susijusių klausimų.
„Aš neturiu atsakymo į visus man kilusius klausimus: teatsako objektyviai tą laikotarpį tyrinėjantys Lietuvos istorikai. Bet teatsako jie, atsižvelgdami į archyvuose esančios medžiagos visumą, neatrinkdami tik to, kas naudinga ir kas ne kuriai nors politinei jėgai ar pripažintam naratyvui“, – tuomet rašė ji.
Nepaisant to, po poros dienų Izraelio televizijai duotame interviu R.Vanagaitė vėl vadino A.Ramanauską-Vanagą KGB agentu bei kartojo savo kaltinimus.
Seimas skelbs partizano metus
R.Vanagaitė apie partizanų vadą ėmė kalbėti, reaguodama į Seimo iniciatyvą paskelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais, minint šimtąsias jo gimimo metines.
R.Vanagaitė interviu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai teigė, kad A.Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas ir galėjo bendradarbiauti su KGB. Ji sakė, kad rėmėsi KGB dokumentais.
Jos gyvenimo partneris, nacių medžiotoju prisistatantis Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro savo ruožtu pareiškė, kad A.Ramanauskas-Vanagas galėjo būti susijęs su Holokaustu, bet jokių įrodymų nepateikė.
Lietuvos istorikai vieningai sutaria, kad A.Ramanauskas-Vanagas dėl kovos už Lietuvos laisvę buvo žiauriai nukankintas sovietų pareigūnų, ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie Holokausto. Lietuvos žydų bendruomenė taip pat nurodė neturinti jokios informacijos, kurie patvirtintų E.Zuroffo kaltinimus. Viešai skelbiamos pažymos rodo, kad A.Ramanauskas-Vanagas per kankinimus buvo iškastruotas, išdurta jo akis, kankinimų metu jis buvo patekęs į komą.
1957 metais partizanų vadas sovietų teismo sprendimu buvo sušaudytas, jo palaidojimo vieta nežinoma iki šiol. Tačiau manoma, kad A.Ramanauskas-Vanagas gali būti palaidotas šalia Vilniaus Antakalnio kapinių esančiose Našlaičių kapinėse. Šiuo metu ten atliekami archeologiniai tyrimai.
Lietuvoje partizaninis karas prieš sovietų okupaciją vyko 1944–1953 metais.
