„Mes grįšime. Tai mūsų užduotis: sugrįžti. Tačiau suprantame, kad nesugrįšime greitai. Mums reikės kelerių metų atsistatyti“, – interviu BNS pirmadienį sakė M.Trofymenko.
Savo istoriją Mariupolio universitetas skaičiuoja nuo 1991 metų. Rusijai siekiant užimti miestą, ši aukštoji mokykla pernai buvo subombarduota.
„Mūsų studentams svarbu, kad jie gali būti dalimi kažko didingo. Mūsų vadinamoji Mariupolio misija ir yra šis tas didingo. Manau, kad prie mūsų norės prisijungti ir daug užsienio studentų: tai lyg prisiliesti prie svarbaus istorinio momento. Juk mes dabar turime savo legendą!“ – kalbėjo rektorius.
Kaune M.Trofymenko susitiko su čia besimokančiais moksleiviais iš Ukrainos, vėliau dalyvavo atidarant Mariupolio valstybinio universiteto centrą Vytauto Didžiojo universitete.
Pasak rektoriaus, Ukrainoje nerimaujama, jog pabėgėliai, pritapę Vakarų šalyse, nebenorės grįžti į savo šalį, todėl tai svarbus žingsnis siekiant puoselėti jų ryšį su gimtine.
– Pradėkime nuo pradžių: buvote universitetas kaip visi, tada vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis ir virto tragedija. Tad kas ištiko jūsų bendruomenę, universitetą ir kaip jūs gyvuojate dabar?
– Buvome universitetas Mariupolyje ir turėjome daug planų: norėjome pastatyti naują pastatą universiteto teritorijoje, sukurti šiuolaikišką universiteto miestelį Mariupolyje. Tada atėjo vasario 24-oji.
Ruošėmės, kad kažkas gali įvykti, todėl pasirengėme išgabenti serverius su duomenų bazėmis. Reikėjo išsaugoti informaciją, tačiau evakuoti archyvo buvo neįmanoma – tam būtų reikėję ištisų mėnesių ir traukinių su krovininiais vagonais. Tad išsirinkome, kas svarbiausia: penkiolika serverių, 30 naujų nešiojamųjų kompiuterių, dalis dokumentų, pavyzdžiui, registracijos žurnalai, kuriuose nuo 1991-ųjų pasirašydavo diplomus gavę studentai, kad galėtume juos atkurti, jeigu jie kreiptųsi.
Atėję į darbą vasario 24-ąją nusprendėme realizuoti planą, sukurtą prieš kelias dienas: surinkome šiuos daiktus į autobusą ir išsiuntėme į Dniprą. Kitus svarbius dokumentus surinkome į mano, rektoriaus pavaduotojo bei vyriausiojo buhalterio automobilius ir taip pat išvykome į Dniprą. Vis dėlto vasario 26-ąją sugrįžome, kad būtume su savo kolegomis, studentais ir jų šeimomis. Išmokėjome darbuotojams atlyginimus, o studentams – stipendijas, tada nusifilmavau priešais universiteto pastatą, kad jie žinotų, kad esu kartu. Tai jiems buvo labai svarbu psichologiškai.
Ateinančios savaitės buvo pragaras.
Leidome jas slėptuvėje. Mano didžiausia klaida buvo nusileisti žmonai: ji paėmė mane už gerklės ir privertė pasiimti ją ir mūsų penkerių metų sūnų atgal į Mariupolį. Sunkiausia man buvo matyti... štai ir dabar imu verkti, kai galvoju, kaip pavojinga tai buvo. Kaip sunku buvo žiūrėti sūnui į akis, kai nežinojau, ką jis valgys. 21-ajame amžiuje. Europoje. Turiu rusams labai daug ką pasakyti...
Yra daugybė istorijų, pavyzdžiui, kai pėsčiomis vaikščiojau po Mariupolį, mums ieškant, kaip pamaitinti užsieniečius studentus. Šimtas jų liko universiteto bendrabutyje. Galėčiau iš tokių istorijų parašyti scenarijų įtempto siužeto veiksmo filmui – „Terminatoriui“ ar panašiam.
Kai bėgome iš Mariupolio, kirtome patikros postus, minų laukus, teko apvažiuoti kelyje įsirėžusias raketas. Zaporižioje, kai kirtome sugriuvusį tiltą per minų lauką, sustojome automobilių eilėje. Visi automobiliai buvo pažymėti baltomis juostomis, su užrašais „vaikai“, bet rusai pradėjo apšaudymą. Jie pataikė į mašiną, stovėjusią per dešimt automobilių nuo manosios, visa šeima žuvo. Ir ką tuomet daryti? Pasiimti vaiką ir bėgti? Bet irgi gali pataikyti. Tad sėdi ir lauki, koks bus tavo likimas.
Kai degalinėje galėjau naudodamasis banko kortele nupirkti sūnui „Kinder Surprise“, tai buvo laimingiausias momentas mano gyvenime.
Pabėgome į Lvivo regioną, ten kurį laiką bandėme atsigauti. Buvome sulysę, pamiršę, kas yra vanduo: rinkdavome ir tirpdydavome sniegą. Mums pasisekė, kad kovą snigo. Mariupolyje nebuvo vandens, elektros, jokio ryšio.
– Kiek laiko taip gyvenote, kol galėjote pasitraukti iš Mariupolio?
– Išvykome kovo 15-ąją. Ten buvo sunku likti psichologiškai, nes jie šaudė be jokių pertraukų iš pačių įvairiausių ginklų. Baisiausios buvo lėktuvų atakos, nes negalėjai nuo jų pabėgti. Jie bombardavo gyvenamuosius rajonus be jokios karinės infrastruktūros – tyčia griovė miestą.
Pabėgę ėmėme rinkti informaciją apie savo personalą, kolegas, studentus, sukūrėme „Telegram“ kanalus, mėginome jiems padėti. Daugybė mūsų kolegų prarado viską, pabėgo iš Mariupolio pėsčiomis, geriausiu atveju turėdami vieną krepšį su daiktais.
Vėliau ėmėme galvoti, kur perkelti savo universitetą, ir nusprendėme, kad turėtume keltis į Kyjivą, nes sostinėje būsime matomesni ir galėsime padėti Ukrainai kovoti informaciniame fronte, pasakodami tiesą apie Mariupolio tragediją.
Šiuo metu remontuojame pastatą, kuriame įsikūrėme, turime ateičiai keturis pastatus Kyjivo centre, kurie yra Mariupolio universiteto nuosavybė. Renkame paramą, kad galėtume sukurti ateities universitetą.
– Ar nebuvo apnikusios abejonės? Kad viskas prarasta, galbūt reikėtų skirstytis, prisijungti prie kitų universitetų...
– Ne. Per Mariupolio apgultį mūsų bepročiai – gerąja prasme bepročiai – pilotai sugebėjo atskristi per okupuotas teritorijas iki „Azovstal“ gamyklos, atgabenti maisto, vaistų, ginkluotės, pakeisti dalį žmonių. Taip, kai kurie sraigtasparniai buvo pašauti. Tačiau mes atsimename ir labai didžiuojamės šia Mariupolio misija. Dabar mūsų universitetas, kiekvienas iš mūsų, aš asmeniškai irgi turime savo Mariupolio misiją: atgaivinti šį universitetą, nes jis yra nepalaužiamumo simbolis, Ukrainos Mariupolio simbolis. Mums tai itin svarbu.
Tad nebuvo nė minties eiti kažkur kitur: mes tvirtai tikime, kad Mariupolio universitetas turėtų būti atkurtas ir išsaugotas.
– Šiandien Kaune susitikote su moksleiviais. Kuo jums svarbūs tokie susitikimai – ar tikitės, kad jie atvyks studijuoti į jūsų universitetą?
– Žinoma, tai buvo proga papasakoti apie mūsų universitetą, tačiau man kaip rektoriui ir kaip žmogui tiesiog svarbu pajusti žmonių nuotaikas. Valstybės lygiu esame susirūpinę, kaip išsaugoti ryšius su ukrainiečiais užsienyje. Nerimaujame, kad jie negrįš: integruosis į visuomenę, išmoks lietuvių kalbos. Pirmokai į mokyklas jau eina lietuviškose mokyklose. Žmonės ras darbus, išspręs gyvenamosios vietos problemas, atlyginimai čia aukštesni nei Ukrainoje – ir jie nebegrįš.
Dėl to nerimaujame, tačiau aš tikiu, kad jauni žmonės išmoks geriausio Lietuvoje, o tada sugrįš – taip pat ir mokytis mūsų universitete.
Gabūt girdėjote – diskusijoje sulaukiau klausimo, kodėl bandome atsikurti Kyjive, juk ten į mus gali pataikyti. Jie nesupranta, ką reiškia būti Kyjive šiuo metu, nes yra čia. Man čia irgi keista – miegu ir negirdžiu oro pavojaus sirenų, deja, tapusių gyvenimo Kyjive kasdienybe. Žinoma, nuostabu, kad mūsų vaikai turi galimybę taikiai gyventi Lietuvoje. Esu be galo dėkingas jūsų šaliai, kad priimate mūsų žmones. Jūs kaip šeima: suprantate mūsų problemas ir pirmi atskubate į pagalbą.
– Kaip įsivaizduojate savo universitetą po penkerių, dešimties metų – vilkimės, kad tai bus taiki ir laiminga ateitis. Ar jis bus Kyjive? Veiks nuotoliu? Kokia bus jo misija?
– Savo misija matome tapti Mariupolio transformacijos ir renovacijos centru. Suprantame, kad po miesto išlaisvinimo reikės daug laiko jam atstatyti: norime, kad universitetas būtų miesto branduolyje.
Mes grįšime. Tai mūsų užduotis: sugrįžti. Tačiau suprantame, kad nesugrįšime greitai. Mums reikės kelerių metų atsistatyti. Tikrai turėsime ir universitetinį miestelį Kyjive: turėsime būstines šiuose miestuose organizuoti procesui, nes suprantame, jog daug žmonių nebegrįš į Mariupolį. Jie galės studijuoti Kyjive arba nuotoliu.
Mūsų studentams svarbu, kad jie gali būti dalimi kažko didingo. Mūsų vadinamoji Mariupolio misija ir yra šis tas didingo. Manau, kad prie mūsų norės prisijungti ir daug užsienio studentų: tai lyg prisiliesti prie svarbaus istorinio momento. Juk mes dabar turime savo legendą!
– Ačiū už interviu.