Liepos 3 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas pripažino kaltu psichologą Tomą Kelpšą dėl to, kad jis grasindamas, jog pabėgėlių centre buvusiems 4 nukentėjusiesiems nebus suteiktas prieglobstis ir jie bus gražinti į kilmės šalį ir, pasinaudodamas jų faktiniu priklausomumu dėl jo, kaip psichologo nuomonės nagrinėjant jų prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, jis privertė lytiškai santykiauti su juo 4 nukentėjusiuosius prieš jų valią, rašoma teismo pranešime.
Šis nuosprendis kol kas dar gali būti skundžiamas.
K.Mišinienė sutiko atvirai papasakoti, kaip klostėsi įvykiai, kai išaiškėjo seksualinės prievartos atvejis Medininkų pabėgėlių centre.
„Buvome liudininkės, kaip neapsakomai sunku buvo nukentėjusiems pasakoti visas detales, situacijas, kaip tai žeidė jų savigarbą ir stūmė į neviltį, jie verkdavo, pasakodami apie tai“, – jarmo.net teigė K.Mišinienė.
Pasak jos, seksualinės prievartos faktams iškilus viešumon, tai labai stipriai paveikė vaikinų psichologinę sveikatą. „Pati ne kartą buvau liudininkė, kaip jie gūždavosi nuo replikų, žvilgsnių, kaip jie desperatiškai laikėsi vienas kito, nes atrodė, kad jie tarsi nuogi prieš visą pasaulį“, – tikino ji.
Pastabų nevyriausybininkė turi tiek Raudonajam Kryžiui, tiek Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Būtent pastarosiose psichologas anksčiau dirbo.
– Jūs bendravote su nukentėjusiais vaikinais, kai informacija apie psichologo prievartą iškilo į viešumą. Priminkite, kokiomis aplinkybėmis jūs sužinojote apie šį atvejį.
– Pirmieji, kas mums pranešė apie konkretų atvejį, buvo tarptautinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ darbuotojai. Pamenu, kaip sunku buvo šios organizacijos atstovei rinkti žodžius, ji jautėsi baisiai apie tai kalbėdama. Stengiausi ramiai ją išklausyti, nors pačiai žemė slydo iš po kojų.
– Kaip ir kada nukentėjusieji ryžosi prabilti ir papasakoti apie jų atžvilgiu įvykdytą sunkų nusikaltimą?
– Neturiu tikslių duomenų, kaip šis jų apsisprendimas subrendo, nes mes buvome šalia, kai jau viskas iškilo į paviršių.
Manau, jog to taip vadinamo psichologo veiksmai, jo vykdoma seksualinė prievarta tapo nebepakeliami - jo karštligiški pažadai „padėti su leidimu gyventi“ ir vis dažnėjanti seksualinio pobūdžio prievarta buvo sukūrę tikrą pragarą tiems vyrams, jie negalėjo niekur nuo to nepasotinamo persekiotojo pasislėpti.
Buvome liudininkės, kaip neapsakomai sunku buvo nukentėjusiems pasakoti visas detales, situacijas, kaip tai žeidė jų savigarbą ir stūmė į neviltį, jie verkdavo, pasakodami apie tai. Reikia neužmiršti, jog jie daugybę kartų turėjo kartoti savo istorijas – darbuotojams centre, pareigūnams, advokatui, gydytojams, mums, tada jau kitame centre, kur jie buvo finale patalpinti, teisėjams ir visur per vertėjus, kurie buvo vyrai iš tos pačios, kaip ir jie, šalies.
– Jūsų centras buvo pirmoji įstaiga, viešai paskelbusi apie psichologo Tomo Kelpšos, kurio atžvilgiu galiausiai buvo priimtas nuosprendis dėl nusikaltimų prieš 4 migrantus. Kas lėmė jūsų apsisprendimą pranešti apie šią situaciją visuomenei? Kodėl jums atrodė svarbu tai padaryti?
– Čia yra geras ir sunkus klausimas. Neslėpsiu, mūsų ir kolegų, dirbusių tame pačiame lauke, nuomonės dėl paviešinimo stipriais išsiskyrė, buvo kilę net konfliktai.
Reikia prisiminti, kad mes visi ir be šių įvykių jautėme didelę įtampą - milžiniški skaičiai uždarytų žmonių, jų poreikiai mažai kam rūpėjo, vos įžengdavai į tuos centrus – o prieš tai dar buvo siaubingos stovyklos, jei pamenate – prie tavęs puldavo vyrai, moterys, vaikai, visi maldaudavo padėti, pasakodavo, rodydavo savo žaizdas, baisus tai buvo laikotarpis.
O ta įvykusi seksualinė prievarta grupės migrantų atžvilgiu dar labiau mus visus sutrikdė – reiškia, centrai yra absoliučiai nesaugūs, čia gali įvykti bet kas. Tuo pačiu tarsi iš kokio ruporo visuomenėje sklido kelių politikų neapykantos pilnos kalbos migrantų atžvilgiu, buvo nuolat kurstomas žmonių nepasitikėjimas pabėgėlių centrų gyventojais. Aš suprantu kolegas, kurie siūlė neskubėti viešinti – nors patys nukentėjusieji buvo davę sutikimą tą daryti, bet sukelta skandalo banga galėjo smogti jiems labai skaudžiai. Manau, kad ir smogė, jie neteko privatumo likučių, jie galutinai neteko savo tėvynės, nes viešai buvo kalbama apie jų homoseksualumą, apie santykiavimą su tuo psichologu, niekas labai iš jų aplinkos nesigilino, prievarta čia buvo ar ne.
Manau, kad geros valios savanoriai ir NVO lauko darbuotojai tiesiog nedrįso „mesti pirštinės“ ir Raudonam Kryžiui, juk ši organizacija, kaip ir „Caritas“, pavyzdžiui, čia buvo didieji žaidėjai, gavę dotacijas iš valstybės, o čia, še tau, iškrypėlis pasirodė besąs jų žmogus... Tad įvertinus visą šį kontekstą mūsų centras apsisprendė, jog vienintelis būdas kaip neprarasti tyrimo yra ištraukti jį į dienos šviesą.
– Ką iš esmės galėtumėte papasakoti apie nukentėjusiųjų patirtį po to, kai jie ėmė atskleisti vis daugiau detalių apie šį nusikaltimą? Ar nukentėjusieji nepatyrė patyčių, nepagarbių, žeminančių replikų?
– Žinoma, kad patyrė. Pati ne kartą buvau liudininkė, kaip jie gūždavosi nuo replikų, žvilgsnių, kaip jie desperatiškai laikėsi vienas kito, nes atrodė, kad jie tarsi nuogi prieš visą pasaulį. Prastėjo ir jų psichologinė būsena, nuolat kamavo skrandžio, galvos skausmai, atsirado valgymo sutrikimai.
– Kaip po informacijos paskelbimo reagavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos, kurioje dirbo buvęs psichologas, atstovai? Ar buvo parodytas noras toliau bendradarbiauti su centru teikiant pagalbą nukentėjusiesiems?
– Turiu pasakyti, jog čia beveik toks kuriozas gavosi dėl to, kuriai vis tik įstaigai tas prievartautojas priklausė – Raudonam Kryžiui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Dirbo jis abejose, tad istorijai iškilus į paviršių, abi jos ir pradėjo nuo jo „žegnotis“, atseit jis ne mūsų.
Mes vis dar laukiame, kad nukentėjusių irakiečių būtų atsiprašyta. Suprantu, kad tai toks simbolinis gestas, nuoširdumo jame tikriausiai nebus, bet kategoriškai galvojame – neužtenka nuosprendžio teisme, šio žmogaus darbdaviai taip pat turi pripažinti savo kaltę, šlykšti seksualinė prievarta vyko visų kolegų ir vadovų panosėje, vėliau ji buvo vadinama „reikalais tarp gėjų“.
– Jūsų vertinimu, kokios aplinkybės lėmė šį nusikaltimą? Nebaudžiamumo jausmas, psichologo kaip galios pozicijoje esančio asmens laikysena, kontrolės trūkumas, netinkamos migrantų apgyvendinimo sąlygos?
– Taip, viskas, ką Jūs išvardinote plius tai, kad tokioje uždaro tipo institucijoje nebuvo sudarytos sąlygos anonimiškai pranešti apie patiriamą prievartą.
– Ką galėtumėte papasakoti apie patį T. Kelpšą? Kas jums žinoma apie jo veiksmus ir poziciją?
– Gal luktelkime, kol įsigalios nuosprendis, tada pasikalbėtume apie šį asmenį. Tai būtų labai svarbu, nes galbūt šis žmogus, panašūs į jį kiti prievartautojai, sąmoningai ieško priėjimo prie pažeidžiamų asmenų ir, kaip matome, jį randa.
– Kaip dabar klostosi nukentėjusių vaikinų gyvenimas? Kaip jiems sekasi gydytis seksualinės prievartos paliktas žaizdas?
– Vaikinai yra išvykę iš Lietuvos, pakankamai sėkmingai kuria savo gyvenimus šalyse, kur jie yra laukiami, kur jie gali pritaikyti savo talentus ir gabumus.