„Vienas paaiškinimų – greitas izoliavimo ir kontaktų sekimo priemonių derinimas. Abiejų šalių sveikatos institucijos greitai nustatė atvejų grupes ir įgyvendino jų izoliavimo priemones. Jie skyrė didelius išteklius kontaktų paieškai ir testavimui.
Uhane, buvo apie 1800 „ligų detektyvų“ komandų, kruopščiai sekančių kiekvieno užsikrėtusio asmens kontaktų grandinę. Tik prasidėjus protrūkiui, Kinija smarkiai išplėtė testavimo pajėgumus, visoje šalyje pastatydama specialius testavimo centrus. Mobiliųjų telefonų ir mokėjimo kortelių operacijų duomenys buvo naudojami kiekvieno asmens buvimo vietai nustatyti, o sveikatos priežiūros institucijos vykdė proaktyvų kontaktų tinklų testavimą ir agresyvų visuomenės informavimą viešose vietose.
Testavimas tinkamoje vietoje tinkamu laiku – vienas svarbiausių kovos su virusu metodų. Šalių testavimo politika ir apimtys yra skirtingos, kaip ir jų rezultatai. Šalys, kuriose pavyko sustabdyti viruso plitimą (Kinija, Pietų Korėja ir Singapūras), testuoja ne tik reaktyviai, bet ir aktyviai. Dideli ištekliai skiriami ne tik būdingus simptomus turinčių asmenų, bet ir besimptominių bei kontaktinių asmenų paieškai ir tyrimams. Be to, tyrimai yra laisvai prieinami. Galiausiai aktyvūs tyrimai buvo pradėti ciklo pradžioje, kai dar buvo mažai užsikrėtimo atvejų“, – rašo S.Čaplinskas.