Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas, Vyriausybės pateiktas pataisas Seimas svarstė gruodžio viduryje. Seimo nariai bendru sutarimu pritarė pataisoms po pateikimo.
Šeštadienį Seimo darbotvarkėje bus svarstomas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno Ramūno Karbauskio penktadienį įregistruotas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projektas. Jį savo pataisas, nepraėjusias Seimo teisininkų filtro, siūlęs parlamentaras „valstietis“ Mindaugas Puidokas vadina kompromisiniu.
Tuo metu Žmogaus teisių komitete politikai, valstybinių institucijų vadovai, nevyriausybinių organizacijų atstovai bandė aiškintis, kuo pataisų siūlymai skiriasi vieni nuo kitų ir ką daryti, kad saugiai šeimoje jaustųsi ir vaikai, ir tėvai. Tačiau panašu, kad rasti aukso vidurį be galo sudėtinga, nes susiduria dvi kardinaliai skirtingos pasaulėžiūros.
Liūdna klausyti, kai tai kalba išsilavinęs žmogus.
Kauniečių Kručinskų advokatas Saulius Dambrauskas įsitikinęs, kad problema glūdi smurto apibrėžime. Vaikų psichiatrui Linui Slušniui to klausant gniaužiasi kumščiai.
„Nėra taip, kad atsisakius mušimo ir smurto mes kažką padarome nusikaltėliais. Tai – visiška nesąmonė. Liūdna klausyti, kai tai kalba išsilavinęs žmogus. Juk tą padarėme suaugusiems. Aš negaliu jums pasakyti, ką noriu, trenkti antausio už pasakytą nesąmonę ir likti nenubaustas. Čia tuoj pat suvažiuotų tarnybos, policija. O vaikams kažkodėl norime daryti išlygas – susipraskime pagaliau, nubrėžkime raudoną liniją ir baikime šią istoriją“, – ragino L.Slušnys.
80 proc. tėvų nesusitvardo?
S.Dambrausko įsitikinimu, smurto apibrėžimo problema yra labai subtili, ypač temą nagrinėjant su psichologais.
„Bandydami nagrinėti žmogaus elgesį per psichologines prizmes mes tuoj pamatysime, kad kažkurioje vietoje jis elgiasi jau nenormaliai. Ar bent jau mums taip pradės atrodyti. Lygiai taip pat, jei nagrinėsime vieno vaiko elgesį, jo santykį su tėvu, tuoj pat kažkurioje vietoje pagausime psichologinio smurto elementus, kažkokią prievartą, nes be prievartos neįmanomas auklėjimas. Vaikas visada verčiamas ką nors daryti – mokytis, pasikloti lovą. Situacijos galimos labai įvairios.
Bėda ta, kad manoma, jog valstybė, jos institucijos gali geriau išauginti vaikus nei tėvai. Taip išeitų, kad 80 proc. tėvų nepajėgūs išauginti vaikų, nes, įsivaizduokite, jie socialiai nėra tiek išsilavinę ir neturi pedagoginių įgūdžių.
Tai ką daryti tiems tėvams, kurie nesimokė pedagogikos, psichologijos, tačiau paveldėjo iš savo senelių, tėvų patirtį, turi meilę savo vaikams, nori išugdyti juos tikrais piliečiais, patriotais, kurie gins tėvynę, kurie galbūt apgynė mus?“ – svarstė S.Dambrauskas.
Jis pažymėjo, kad kartais tėvai dėl nuovargio, streso ar įtampos gali nesusitvardyti.
Arba, tėveli, eini mokytis, nes to išmokstama, arba neturite teisės auginti vaiko.
„Šiuo atveju mes sakome, kad tėvas galbūt susierzino, panaudojo nepedagoginę priemonę. Tai nėra sisteminis smurtas, tačiau prieš šeimą iškart prasideda institucinis persekiojimas“, – sakė advokatas.
„Tai – savitvardos klausimas. Arba, tėveli, eini mokytis, nes to išmokstama, arba neturite teisės auginti vaiko. Aš būčiau šioje pozicijoje. O jūs klausiate, kur mano, kaip tėvo, teisė? Ir teisingumo sistema jums palanki. Todėl mes paskui turime bėdų su socialiniu sąmoningumu ir atsakingumu. Todėl mes esame visuomenė, kuri žudosi ir geria“, – konstatavo L.Slušnys.
Advokatas remiasi liaudies folkloru
S.Dambrausko teigimu, šiandien valstybė mano, kad šeima nepajėgi pati nuspręsti dėl vaiko auklėjimo būdo.
„Šiuo atveju įsivaizduokime didžiulę tragediją: matome visą metodą net lietuviškame folklore. Pasižiūrėkite, sako: „Motinos mušimas kaip sviestu tepimas“. Tai iš esmės kas tame yra suvokiama? Mes sakome, kad tai yra smurtas, tas žmogus sakys: „Mano motinos mušimas mane žmogumi padarė“, – tautosaka rėmėsi S.Dambrauskas.
Mes sakome, kad tai yra smurtas, tas žmogus sakys: „Mano motinos mušimas mane žmogumi padarė.“
L.Slušnys prisipažino, kad to klausant jam norėjosi rėkti.
„Visada jautriai reaguoju, kai man pradeda kalbėti, kad smurtas vienkartinis, mažiukas. Esu matęs istorijų, kai vaikai 15 metų taip gyvena, kol galų gale neturi nieko – nei pasitikėjimo savimi, nei savivertės, jie negali nieko gyvenime pasiekti, nes jiems atrodo, kad pasaulis prieš juos susimokė. Beje, ir jie nebuvo mušti. Tėvai nemušė – tik gėrė, lėbavo ir leido daryti, ką nori. O kai vaikas užaugo, uždavė klausimus: kur buvo kas nors, kas padėtų man užaugti ir gyventi? Advokatas kalba ne apie vaiko, o apie suaugusiojo gynybą. Tai yra klasika“, – apgailestavo L.Slušnys.
S.Dambrauskas liko prie savo nuomonės: pasirinkimo laisvė, kaip auklėti savo vaikus, turi būti palikta šeimoms.
Auklėjimas ir smurtas – ne tas pats
„Kitu atveju mes susidursime su situacijomis, kai smurtas prieš vaiką negalimas ir vaikas paimamas iš šeimos. Tačiau valstybė, paimdama vaiką, taiko griežtesnį smurtą, galiausiai, pasodina į kalėjimą dėl jo auklėjimo spragų. Vien todėl, kad tėvai nesusitvarkė su vaiku, jo charakterio bruožai, sakykime, savybės – vaikai yra skirtingi.
Vienam raudoną liniją reikia nubrėžti galbūt pačioje vaikystėje vieną kartą gyvenime ir jis tą raudoną liniją po to labai aiškiai suvokia. Tačiau, kai pradedame apie tai kalbėti su psichologais, iškart kyla klausimas: „Tai jūs už smurtą?“ Ne, mes suvokime, kur yra auklėjimas, o kur yra smurtas“, – savo pozicijos laikėsi teisininkas.
Jo įsitikinimu, M.Puidoko siūlytos įstatymo pataisos, susiaurinančios smurto sąvoką, buvo rengiamos atsakingai.
„Ten dalyvavo labai rimti specialistai. Tačiau buvo uždėtos klišės. Buvo pasakyta, kad tai yra vaikų mušimo įstatymas“, – apgailestavo S.Dambrauskas.
E.Žiobienei neramu
Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė įvertino R.Karbauskio pasiūlytas pataisas: „Man, švelniai tariant, neramu.“
Didžiausią susirūpinimą kontrolierei kelia siūlymas išbraukti saugumą, paliekant tik pavojų gyvybei ir sveikatai. Be to, jai nesuprantamos ir realaus bei tiesioginio pavojaus sąvokos.
Kaskart įrodinėjant kaltę teks nustatyti, ar tai buvo realus ir tiesioginis pavojus, bet ne klausimas, ar vaikui buvo nesaugu.
„Kai tėvai girti, nors kūdikis mažas – tai realaus pavojaus gal ir nėra? Kaskart įrodinėjant kaltę teks nustatyti, ar tai buvo realus ir tiesioginis pavojus, bet ne klausimas, ar vaikui buvo nesaugu. Penkiolikmečiam gal ir saugu, bet kūdikiui – tikrai ne“, – abejonėmis dalijosi E.Žiobienė.
Teisininkai ypač pavojingu laiko žodį „tiesioginis“.
Kontrolierė užtikrino, kad ir dabar vaikai iš šeimų paimami tik kraštutiniu atveju. Ir tik su teismo sprendimu. „Būna atvejų, kai teismas neleidžia paimti vaiko, nes jam trūksta argumentų“, – tikino E.Žiobienė.
Ji palankiai vertina Vyriausybės ir R.Karbauskio pataisose atsirandantį žodinio proceso, teisme sprendžiant vaiko paėmimo klausimą, atsiradimą.
Išeitis – emigracija?
L.Slušnio įsitikinimu, saugumas yra esminis dalykas: „Jei dingtų saugumas, aš turbūt turėčiau pagalvoti apie emigraciją: ačiū, aš nebeturiu, ką veikti, nes Lietuva nesirūpina vaikų saugumu. Tai rodytų, kad niekam neįdomu, kaip vaikai jaučiasi, turėsime įrodyti, kad buvo grėsmė. Bet saugumas yra svarbiausia.“
Bendravimo kultūros į įstatymą nesudėsi.
„Šeimos jau emigruoja dėl šios situacijos, kuri susidariusi. Sutinkame, kad paslaugas reikia stiprinti, bet į šeimą per daug kišamasi. Nesaugi aplinka, nepriežiūra – tai sąvokos, kurias galima labai plačiai traktuoti“, – psichiatrui atkirto komiteto posėdyje dalyvavusi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovė.
„Sutinku, kad reikia aiškiai apibrėžti saugumo sąvoką. Kokius reikalavimus valstybė kelia švietimo sistemoje, tokius reikėtų kelti ir visur kitur. Saugumas susideda iš kompetencijų, kurios aiškiai įvardijamos“, – paaiškino L.Slušnys.
Jo įsitikinimu, galima sukurti tobuliausius įstatymus, bet po jais vis tiek slepiasi paslaugų teikėjai. „Ir mes čia turime silpnas grandis. Yra entuziastų, bet tikrai daug žmonių, kurie tiesiog nežino – kaip, nekalbant apie tai, kad bijo įstatymų leidėjų, nes M.Puidokas gali ateiti, trenkti kumščiu į stalą ir pasakyti, kad čia – nesąmonė. Bendravimo kultūros į įstatymą nesudėsi“, – konstatavo L.Slušnys.
R.Dičpetrienė: „Nueisime į bedugnę“
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė neabejoja: „Jei išimsime saugumo žodį iš įstatymo, nueisime į bedugnę, nes kas šešta smurto artimoje aplinkoje auka yra vaikas.“
R.Dičpetrienė atkreipė dėmesį į statistiką: 2017 metais iš tėvų buvo paimta apie 2500 vaikų, 2018 metais – 1800.
Nesuprantu, iš kur tie baubai, kad ima visus ir iš visų.
„Skaičius šiemet yra sumažėjęs nei pernai. Tai yra labai svarbus momentas. Nesuprantu, iš kur tie baubai, kad ima visus ir iš visų. Man akyse stovi šeimos ir kaip jos gyvena. Tarkime, neturi vandens, nes nėra net šulinio, todėl vežiojasi vandenį bidonais iš aplinkinių sodybų, kad nupraustų vaikus. Skurdas toks, kad galvoje netelpa, kad galėtume taip gyventi būdami Europos Sąjungoje. Tačiau iš tokių šeimų vaikų niekas neatima, nes ten yra didžiulė meilė. Todėl nekelkime vajaus, o darykime savo darbą, neužsikabinkime už vienos istorijos“, – ragino R.Dičpetrienė.
