Taip yra šiemet, nes ir pavasaris, ir vasara viską atliko kitaip – pradėjo visai ne tuo laiku, ir pražydino, prinokino taip pat tada, kai reikėjo jiems. Tiksliau – kai reikėjo pačiai gamtai. Tačiau grįžkime į šventę, kuri visada turi savo ženklus – į Jonines.
Joninės gamtoje yra aukščiausiame šviesos taške, dienos pačios ilgiausios, naktys – trumpiausios. Šiandien tą nustatyti paprasta, o man vis rūpi, kaip tą suskaičiavo, kaip ilgiausios dienos trukmę nustatė mūsų protėviai. Beje, jie tą padarė labai tiksliai.
Joninės – didžiausia vasaros šventė. Arba – viena iš didžiausių. Jeigu jūsų aplinkoje yra nors vienas Jonas, ji taps įsimintinu visų metų įvykių.
Ar jūs mokate, ar dar nepamiršote, kaip reikia pagerbti varduvininką Joną? Beje, po keleto dienų tas pat tiks Petrui, Povilui Onai ir kitiems. Visų pirma, rytą varduvininkas turi rasti žalių lapų ir žolynų vainiku papuoštas savo duris, kiemo vartelius, o dar geriau jam pačiam uždėti ąžuolo lapų, tegul tai bus avietės, pievos ramunės ir bet kurie kiti žolynai, vainiką.
Man labai rūpi mūsų gamta, todėl noriu „tarpininkauti“ jai ir siūlyti papuošimams, Joninių vainikams ir papuošimams naudoti augalus, kuriuos esame paskelbę invaziniais. Jie tikrai tokie – agresyviai plintantys, pavojingi mūsų gamtoje augantiems vietiniams augalams. Juos galima ir reikia naikinti. Taigi, juos ir raukite, skinkite, puoškitės – sausakrūmiais, lubinais. Tik Sosnovskio barščių nelieskite.
Kur jau ten Sosnovskio barščiai... Juos reikėjo reguliuoti pavasarį. Dabar jie jau žydi, taigi – plačiuose jų skėčiuose greitai ims bręsti sėklos. Žinoma, jei kas nors turi individualios apsaugos priemones ir yra apmokytas, kaip juos šienauti, turėtų neleisti sėkloms pabirti. Na, o mes grįžtame ir į Jonines, ir į šienapjūtę.
Po Joninių dieną pradės trumpėti, gamtos metų ratas suksis mus ir gamtą lėtai nešdamas tamsos link. Tegul tai neatrodo nejaukiai – viskas truks ilgai, o vasaroje mes gyvensime dar daugiau kaip du mėnesius.
Ši vasara, atrodo, ilgam išliks atmintyje. Ir ne tik dėl sausros...
Taip, sausra yra neregėta. Lietaus kai kur sulaukiame, bet alkanai, ištroškusiai žemei jo reikėtų kur kas daugiau. Nemažai augalų jau ėmė džiūti, kai kur eidamas per pievą basom jauti traškančius ir į dulkes byrančius lapus. Lietus viską prikeltų. Nors kai kam toks karštis yra tinkamas...
Poilsiauti tokiu oru prie vandens telkinių, prie jūros yra visai smagu. Tačiau daug žmonių dar dirba, ir prieš jų rūpesčius nublanksta poilsiautojų džiaugsmai. Tačiau aš norėjau pasakyti apie vabzdžius.
Ir ne bet kuriuos, o vieną įdomią jų grupę – žiogus. Kalbant plačiau – apie tiesiasparnius, taigi – visus pievoje gyvenančius žiogų giminaičius – šokiukus, skėriukus, svirpliukus. Tai jų lietuviški vardai, o tie maži žiogeliai yra kitokie nei „tikri“ žiogai – trumpomis antenomis.
Antenos yra tai, ką kai kas vadina ūsais. Nes kokie gi ūsai auga ant galvos viršaus? Taigi, visi žiogai ir žiogeliai šiemet gyvuoja puikiai. Jau prieš keletą dienų Vilniaus apylinkėse aptikau visai užaugusius, groti galinčius žaliuosius ir karpagraužius žiogus.
Tačiau paprastai jų melodijas girdime tik po šventų Petro ir Povilo dienos – išeitų, tik liepą. Šiemet orai žiogams tiko, jų turėtų būti gausiai. Gamtoje ši vabzdžių grupė labai svarbi. Ne, ne mums linksminti ir zirziantį, skambantį foną sukurti.
Jais minta daug paukščių: visų pirma gandrai, taip pat medšarkės, varnėnai, strazdai. O žiogai savo ruožtu sunaudoja daug amarų ir įvairių lervų, vikšrų. Taigi, sakytume, šiemet bent jau ši gamtos dalis turės puikias sąlygas.
Maždaug dešimtmetį žmonės vis klausia: kur pasidėjo žiogai? Kodėl jie nezirzia? Ir jūs paklausite – kodėl dešimtmetį?
Maždaug tiek metų mes taip „tobulėjame“ – prisipirkome tokios šienavimo technikos, kuri pievose sunaikina viską – nuo stirniuko iki mažiausios cikadėlės, žiogo, varlės. Jei kas netikite – pabandykite paėjėti paskui šienapjovę ir ką nors surasti jos sumaltoje žolėje.
Esu tą daręs, ir ne kartą... Veltui. Tokio naikinimo masto aš neįsivaizdavau, visa tai vyksta mūsų akyse, o mes tik kalbame apie šieną, apie išmokas už ekologišką pievų šienavimą. Kur čia ta ekologija, jei taip naikinama?
Ne vieną dešimtmetį dar gerokai prieš vasarą kalbame apie šienapjūtę ir vardijame priemones, kurios jos metu galėtų nuo žūties apsaugoti kuo daugiau žvėrių (ypač jauniklių), paukščių. Taip kalbėti buvo ir tebėra būtina, nes tobulėjanti šienavimo technika šį poveikį nuolat didina.
Tačiau ne mažiau gamtosaugos problemų kyla ir šienaujant mūsų sodybose, paežerėse, pabaliuose. Dabar čia žydi ar jau baigia žydėti gegužraibės – mūsų orchidėjos. Lietuvoje žinomos 36 gegužraibinių šeimos rūšys (pasaulyje orchidinių augalų apie 25 000 rūšių), kai kurios jų labai retos, esančios prie išnykimo ribos.
Labai ribotoje aplinkoje augantys augalai jautrūs bet kokiems pokyčiams – daug jų augaviečių sunaikino melioracija, kitur – pievų užaugimas krūmais. Mes dar suspėjome – 29 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, jų apsaugai taikomos tvarkomosios ir teisinės priemonės. Už augaviečių ar pačių augalų žalojimą ir naikinimą gali būti taikomos griežtos sankcijos.
Gali būti, kad jūsų sodybos drėgnoje pievoje, paežerėje, paupyje gegužraibės jau baigia žydėti, tačiau jų tiesios žiedynų žvakės tikrai iškilusios, išsišovusios pro kitus augalus. Dabar bręsta jų sėklos, kurios labai svarbios papildant populiacijos genofondą.
Kiekvienoje sėklų dėžutėje (o jų būna ne taip mažai) subręsta nuo 25 000 iki 100 000 sėklų – atrodytų, kad jokio pavojaus augalams nėra. Tačiau iš tokio skaičiaus nukritusios į tinkamą terpę sudygsta labai mažai sėklų, be to – augalai auga labai lėtai ir iki brandos, žydėjimo lieka vienetai.
Taigi, gamtoje turime galvoti apie viską.
