Atsisveikinti su žiema smagu ir truputį graudu, nes ji ne tik pati išeina – su ja mes netenkame ir dalelės savo gyvenimo. Nesvarbu, kaip prasmingai prabėgo mūsų žiema, bet ji jau buvo. Gal nors dabar mes visi galėtume kur nors užsirašyti, pasižymėti svarbiausius išeinančios žiemos įspūdžius, įvykius. Laikas negailestingas, jis daug ką ištrins iš mūsų atminties.
Ypač pavasarį, kai bus tiek visko naujo. Dabar, kai diena tapo ilgesnė jau trimis valandomis, pavasariu abejoti negalime. Tuo labiau kad ir paukščiai grįžta namo. Vieversiai – vieni iš jų, dar stebimos pempės, gervės, pilkosios žąsys, karveliai keršuliai, miškuose jau turi ūksėti karveliai uldukai. Dabar kiekviena diena neša ką nors naujo.
Dabar, kai diena tapo ilgesnė jau trimis valandomis, pavasariu abejoti negalime. Tuo labiau kad ir paukščiai grįžta namo.
Želmeninės ir baltakaktės žąsys žiemojo visai netoli, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Jų kelias iki laikino apsistojimo vietų Lietuvoje, kad ir Nemuno deltoje, yra visai neilgas. Siųstuvėliais paženklintos žąsys siuntė tiksliausius savo skrydžio duomenis – pasirodo, pakilusios iš Olandijos, jos nė karto nenusileido pailsėti ir per keliolika valandų pasiekė Lietuvą.
Derėtų pridurti, kad jos niekur neklaidžiojo – sakytum, paukščiai labai gerai žino savo skrydžio maršrutą. Tačiau taip daro visi sparnuočiai. Matyt, didžiausia paslaptis mums yra ne jų pasirinktas kelias, bet laikas... Kaip paukščiai, žiemojantys toli Afrikoje, kur nors prie pusiaujo, sugeba atpažinti metą ir laiku pakilti skrydžiui namo?
Tikrai, juk prie pusiaujo nėra metų laikų, diena ir naktis visada trunka vienodai – po 12 valandų. Dabar skristi namo jau pakyla ar pakilo ten žiemoję baltieji gandrai: gali būti, kad pirmuosius jau regėsime po trejeto savaičių, kitus – šiek tiek vėliau.
Stebimos sugrįžusios gulbės, antys, gervės
Visa tai dar tik bus. O dabar mes žvalgomės paežerėse, paupiuose. Kaip ten atrodo ledas, ar paukščiai jau turi kur skristi? Bet nereikia skubėti – gamtoje niekas nevyksta taip sparčiai. Tiesa, upės atrodo jau gražiai – vienos išnešė ledus, kitos juos suplukdė į sąnašas, sugrūdo vingiuose ar prie akmenų ir kliūčių. Dabar upėse jau stebimos sugrįžusios didžiosios antys, klykuolės, didieji dančiasnapiai, gulbės.
Daugeliui šių paukščių upės yra tik laikina priebėga – kai tik atsivers ežerų properšos, jie skubės ten. Parskridusios gervės, kaip sako, ne prie vaišių stalo atsiduria – joms dažnai tenka po sniegą, po ledinį pelkės vandenį braidyti.
Daugeliui šių paukščių upės yra tik laikina priebėga – kai tik atsivers ežerų properšos, jie skubės ten.
Atsigauna jos laukuose, kur randa želmenų ir nuo rudens dar geltonuojančių grūdų. O aukštapelkėse ir gervėms, ir tetervinams dabar raudonuoja spanguolės – gulėjo po sniegu, buvo šaldomos šalčio, bet išliko tokios gražios ir skanios. Beje, teko stebėti kranklius, kurie vaikščiojo pelkės kupstais ir rinko raudonas spanguoles. Žinoma, krankliams toks lesalas – tik priedas prie kito, tikro maisto.
Bet kokio čia tikro maisto rasi pelkėje? Ten dabar mažai gyvybės... Žinoma, ten jos reta. Tačiau aukštapelkės, tokios kaip Žuvinto, Čepkelių, Kamanų ar kitos, mažesnės, yra įdomios tuo, kad pavasarį jose sniegas nutirpsta labai anksti ir saulė kupstus sušildo greičiausiai. O užuovėjoje čia tikrai šilta.
Žmonės namuose jau rado žaltį
Štai tokiose vietose jau dabar pasirodo angys ir gyvavedžiai driežai. Tačiau jie – šaltakraujai gyvūnai, jiems dabar turėtų būti pats sunkiausias metas. Iš tikrųjų abi šios rūšys savotiškai atsparios, jų paplitimo arealas siekia amžino įšalo regionus. Todėl lyg ir nekeista, kad jos atsibunda anksti. Nuo savo žiemojimo urvelių nei driežai, nei angys nenutolsta, saulėtą dieną ilgai lepinasi, šylasi. Praeina nemažai laiko, kol jos būna pasiruošusios maitintis – juk virškinti gali tik būdamos pakankamai sušilusios ir aktyvios.
Bet, kol šie ropliai būna nejudrūs, juos lengvai nutveria paukščiai ir žvėrys. Nors angis dabar labai pavojinga, jos liaukose po žiemos yra daug nuodų, suopis ar kranklys sugeba ją nutverti ir pribaigti. Taip pat pasielgia lapė, mangutas ar kiaunė – po žiemos toks maistas jiems labai skanus.
Tiesa, gyvatėms rega ne pats svarbiausias dalykas. Jos negirdi, bet turi labai ypatingą organą, kuriuo jaučia oro temperatūrą ir gyvūnų spinduliuojamą šilumą. Tikriausiai matėte, kaip angis ar žaltys kaišioja liežuvėlį – taip jie „ragauja“ orą, jį neša į savo burnos ertmę, kur net toks mažas ore pasklidęs šilumos kiekis atpažįstamas ir nustatomas. Taigi angis mūsų nemato, neužuodžia, bet jaučia labai gerai.
Na, o dabar dar apie vieną roplį... Sakysite – dar žiema, kokie čia ropliai! Bet jau keli žmonės paskambino ir pranešė – savo namuose radome žalčius. Būčiau nepatikėjęs, bet jie juos ne tik matė, rado, bet ir nufotografavo. Iš tikrųjų žaltys turėtų atsibusti kovo gale, gal – balandį. O kodėl jis jau gyvybingas dabar?
Beje, žaltys yra vienas gražiausių ir tobuliausių gyvūnų. Jeigu jis gyvena prie namų, tame kieme yra tikra harmonija, ten viskas gerai ir žmonių pasaulyje. Nors yra žmonių, kurie norėtų, kad jų sodybose žalčių nebūtų, labai daug tokių, kurie svajoja apie žalčius ir klausia – ką daryti, kaip juos prisivilioti?
O, jau lygutė, miškinis vieversiukas parlėkė... Tikrai gražu. Niekur nesidėsime, turėsime pavasarį kviesti, žiemą varyti. Tuoj Užgavėnės, o jos tam labai tinka.