Gamtoje niekas nevyksta šiaip sau. Čia kiekvieno, net ir mažiausio, vabalėlio gyvenime laiko kaita reiškiama savaip, o gamta, nuo kurios jis priklauso, „prižiūri“ šio mažo padarėlio gyvenimą – kad jis nepadarytų klaidų, kad nepaskubėtų ir nepavėluotų. Sunkiau tik mums, nes mes gamtos pašnibždėtų naujienų galime negirdėti ir nesuprasti.
Šiemet visi atkreipia dėmesį į labai žalią ir spalvų keisti neskubantį rudenį. Nieko keisto – juk vasaros pabaiga buvo tokia pat gaivi. Tačiau taip ilgai netruks – net ir švelnūs orai negali pakeisti rudens režimo. Ateina metas daugelio medžių ramybei, žolinių augalų vegetacijos pabaigai. Todėl jų lapai turi geltonuoti, ruduoti, stiebai nudžiūti.
Baigia žydėti viržynai. Dar visai neseniai jų laukuose gaudė bičių sparnai, siūlus ir tinklus vyniojo ir mezgė vorai. Dabar iš visų gyvių liko tik vorai ir blakės, dar – pavieniai žiogai. Bitės, kamanės, net vapsvos ir širšės paskutines puikiąsias dienas praleis kitur.
Žiedų jos dar randa iki valios. Vapsvos ir širšės skuba prie nukritusių sultingų obuolių, čia pat atplazda drugiai, ypač admirolai, karpytūnės, spungės. Jeigu atsiranda parūgusių obuolių, vabzdžius jie traukia dar labiau.
Tačiau šią vasarą, jos gale ir dabar, rudenį, mes randame vabzdžių, kurie kelia ir nuostabą, ir sumišimą. Taip taip, apie juos pranešantys žmonės būna labai nustebę. Ir nieko keista – juk maldininkų mūsų gamtoje niekada nebuvo, dar prieš porą dešimtmečių tokie pranešimai būtų buvę įvertinti kaip linksmas pokštas.
Dabar net nežinome, kiek jų radimo atvejų yra registruota. Šiemet – tikrai daug ir visuose regionuose. Anksčiau vabzdžių maldininkų būdavo randama tik miestuose, tad buvo spėjimų, kad tai gali būti individai, išsiritę iš kiaušinėlių, atvežtų su statybinėmis medžiagomis. Tačiau šiemet jų randama net toli miškuose, tad toks jų platinimo būdas vargu ar įmanomas.
Iš tikrųjų dar nežinome, ar maldininkas čia laikinai, ar bandys įsitvirtinti ir išlikti. Jei bandys išlikti, gali būti, kad jo negalėsime laikyti ypatingu svetimžemiu gyvūnu – jis plito palengva, kaip, sakykime, mūsų pievose visai įprastas, nors ir nedažnas vapsvavoris. Jis taip pat prieš porą dešimtmečių pasirodė, paplito, nukeliavo tolyn į šiaurę, bet, atrodo, niekieno nišos neužėmė.
Taip gamtoje geriausia... Deja, ne visi svetimų kraštų augalai ir gyviai tokie neutralūs. Ar matėte, kaip dabar laukuose, dirvonuose geltonuoja gal metro aukščio augalai? Vaizdas tarsi labai gyvas ir malonus akiai – kai rudenį baigiasi kitokie žiedai, šie augalai pagyvina kraštovaizdį. Tai – rykštenės. Pavadinimas lietuviškai skamba nekaltai.
Dabar ir dar vienas augalas traukia akį – taip pat aukštaūgis, baltais lyg ramunių, tik smulkiais žiedeliais. Visi laukai boluoja šio augalo žiedais. Gražu, ar ne? Bet geltonuojanti rykštenė ir baltuojantis šemenis yra labai agresyvūs, sparčiai plintantys invaziniai augalai. Ten, kur jie pasisėja, įsikuria, kitiems vietos nelabai belieka.
Rugsėjui liko pora savaičių, ir jeigu mums atrodo, kad skubėti nėra kur, kad daug ką dar galėsime nuveikti spalį, gamtoje tokių planų nėra. Čia viską reikia atlikti laiku, nes pavėlavusieji gali taip ir likti už visų gyvenimo reikalų ribos.
Elnių rujai lieka dvi savaitės. Žvėrys nemąsto ir nedaro kitaip, jie tikrai nevengia atlikti gamtos jiems skirtų pareigų. Tik nemanykite, kad tai labai paprasta. Patinai rujos metu taip nusialina, pavargsta, kad paskui jiems prireikia 2–3 mėnesių atsigauti. Kartais labai šaltą ir sunkią žiemą jiems išgyventi būna nelengva.
Kas galėtų pamanyti... O atrodo – visai nekalti žaidimai... Baubia sau, bėgioja po girią... Vis dėlto gamtoje tokių nerūpestingų gyvūnų nebūna, o rujos metu jie visi iki vieno labai labai užimti. Kiekvieno patino balsas daug ką sako apie jį, apie jo jėgą, apie galimybes pratęsti giminę. Elniai išgyvena tik todėl, kad visų jų tėvai buvo stipriausi, ištvermingiausi, atkakliausi raguoti girios gražuoliai.
Ir elnės – grakščios, išdidžios, labai pastabios, atsargios. Kad ir kaip būtų, bet rujos metu patiną, paskendusį vestuvių svaiguly, nuo bėdų saugo kaip tik jos. Jis gali nepamatyti, neužuosti pavojaus, tačiau patelės pastebės mažiausią lapų virpesį, išgirs šakelės trakštelėjimą. Jei elnias lydi pulką patelių, nebandykite eiti artyn, nes vis tiek jų neapgausite.
To daryti ir nereikia, nes elniai visai neturi laiko su mumis žaisti slėpynes. Leiskime tauriesiems žvėrims savo namuose pasijausti šeimininkais. Juk spalio vidury jie jau bus pamiršę savo vestuves, o mes galėsime rinkti vėlyvuosius baravykus.
Kol miškuose siaučia elniai, mūsų didžiosiomis upėmis prieš srovę jau plaukia lašišos. Karališkomis vadinamos žuvys užaugo ir subrendo Baltijoje, pakilusios aukštyn Nemunu, Nerimi, jos pasuka į mažesnius šaltavandenius intakus ir čia neršia. Tiesa, jų nerštas šiek tiek vėliau.
Taip, didžiąją rudens dalį užima kelionės. Tačiau visas tauriųjų žuvų kelias nuo Baltijos iki vietų, kur ant dugno įruoštoje neršto duobėje jos paliks savo ikrelius, yra kupinos pavojų. Ne paslaptis – mums nepavyko išgyvendinti brakonierių, žuvims pakeliui kyla ir kitokių pavojų.
Tačiau lašišos ir mes pamename kitokius, daug blogesnius laikus, kai jų mūsų upėse buvo visai nedaug. Rūšis buvo įrašyta į raudonąją knygą, apsaugota teisiškai, bet svarbiausia – veisiant lašišas nelaisvėje, naršinant ir perinant, auginant mažas lašišaites, buvo atgaivinta visa populiacija.
Lašiša jau išbraukta iš raudonosios knygos sąrašų, nors nuo to rūpestis šia rūšimi, jos apsauga, nė kiek nesumenko. Dabar lašišas gaudome pagal licencijas, už jas surinktos lėšos padeda saugoti ir gausinti kitas žuvis.
Dar visai nedaug geltonų lapų, dar toks žalias rugsėjo vidurys. Ko gero, kaip tik dabar visiems reikia skubėti į gamtą stebėti skrendančių paukščių, ore lakiojančių voratinklių siūlų ir drugių, kurie dar laigo po žiedus. Mes viską galime pamatyti. Galbūt net ir tai, ko nemato kiti.