Ar tik ne per vėlu jiems? Šiaip ar taip, gali būti, kad šiemet visiems, net ir mums, visko jau pakako. Ar vabzdžiai turės energijos siausti ir švęsti gyvenimą?
Manau, kad turės. Na, jei ne šiandien – tai ryt ar poryt, bet kurią dieną iki lapkričio. Jau daug metų tokiu metu stengiuosi pasiekti Suvalkiją, Kazlų Rūdos miškus, kur paskutinės spalio dienos visa tai ir dovanoja. Lietuva yra labai didelė, nelengva suspėti visur. Tačiau jūs patys po keleto dienų pasklisite po savo kraštus, viską matysite, regėsite ir galėsite viską įvertinti.
Keliaudami į savo kraštus, prie savo šaknų, matysime gerokai pasikeitusį kraštovaizdį. Nieko neįvyko, tiesiog medžiai gerokai nupliko, pro geltoną, raudoną ir margą jų apdarą pasimato didesni toliai, atsiveria tai, ko nuo pat gegužės neregėjome.
Bet vėjai ir darganos išretino medžių lapus. Paprastai tą procesą skubindavo šalnos. Dabar to nebuvo, bet lapų grožio metas baigėsi. Paskutinės spalio dienos tam ir bus skirtos – skinti, barstyti lapus. O visa kita dar bus gyva...
Tikrai, darželiuose ne tik vėlyvieji astrai, bet ir rožės, jurginai žydi. Nelauktai pražydo nemažai pavasarinių augalų. Toks apsisprendimas yra rizikingas – juk jų gyvavimas gali baigtis per keletą šaltų nakties valandų.
Tačiau augalai iš esmės niekuo nerizikuoja. Jie jau seniausiai pasirūpino savo sėklomis, išbarstė jas visur. Šaknyse ir šakniagumbiuose sukaupė gausybę energijos.
O kaip su tais, kurie žydėjo ir žydi dabar? Negi visi tie žiedai, bičių ir kamanių, drugių lankyti, taip ir liks tušti? Jie neužmegs sėklų?
Na... Jau sakėme, kad jų sėklos dar vasarą ir rudens pradžioje išbarstytos. O vėlyvųjų žiedų sėklų nėra ko laukti. Tiesa, ne visų. Kai kas, kad ir kiaulpienės, žydėjusios spalio viduryje, dar pasiuntė skristi savo sėklų debesis. Taip pat pūkų nešamas sėklas ką tik subrandino dirvinės pienės. Na, o galinsoga, daržo ir dirvono svetimžemė piktžolė, savo daigių sėklų pasės net ir lapkritį. Tą apie šį augalą turime žinoti visi.
Na štai, prasidėjo tikrasis šių metų vilkų medžioklės sezonas. Aplinkos ministro įsakymu jam nustatytas limitas – leista sumedžioti 60 vilkų su galimybe šį skaičių papildyti. Tiesa, tam reikia sulaukti, kol limitas bus išnaudotas, taip pat įvertinta visos vasaros ir rudens tikroji žala naminiams gyvūnams.
Kadangi miškuose jau nukrito dauguma lapų, medžiotojai mano, kad šis metas pradėti medžioklę tinkamas, ypač – saugus. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šiemet miškuose neregėti grybautojų.
Miškuose prasidedančios medžioklės varant jau pirmąjį savaitgalį buvo rezultatyvios – sumedžioti devyni vilkai. Atrodo, kad tokių skaičių mes nepratę regėti.
Ar tai reiškia, kad vilkų tikrai daug? Kas gali atsakyti į visus klausimus?
Tokio atsakymo nėra ir negali būti. Matyt, svariausias turi būti mokslininkų žodis. Galimos ir kitokios diskusijos, tačiau reikėtų, kad į jas įsitrauktų tie, kas gali argumentuoti savo siūlymus, kas tyrinėjo vilką ar sukaupė pakankamai literatūrinių mokslinių duomenų.
Jūs, ko gero, klausite, ar juodasis strazdas dabar gali švilpauti.
Taip, gali. Kaip ir tinksėti pilkoji pečialinda, suokti dūminė raudonuodegė ir savo rudeniškas giesmes ringuoti varnėnai.
Jie per paskutines dienas tiesiog mėgavosi šiluma ir palesę vis kildavo į medžių viršūnes, tūpėsi ant laidų. Dabar tokių progų turės mažiau, bet nuo malonumo pašvilpauti tikrai neatsisakys.
Beje, jei jau kalbame apie rudens paukščius ir jų nuotaikas, turime priminti, kad Ventės rago ornitologinėje stotyje jau viršytas visų laikų paukščių žiedavimo rekordas, paženklinta daugiau kaip 120 tūkst. sparnuočių.
Ar tai riba? Manau, kad kol kas tikrai ne. Paukščių migracija pajūryje ir pamaryje buvo nusilpusi savaitės viduryje, tačiau tą lėmė orai, ypač stiprūs vėjai.
Dabar vėl grįžta rimtis, ir pailsėję, palūkuriavę ramiose vietose bei pasimaitinę paukščiai vėl kyla skristi. Taigi, migracija tęsiasi. Gali būti, kad ji tokia aktyvi bus dar bent savaitę.
O dabar vėl keliaujame į miškus, nes ten tiek visko įdomaus. Gal dabar ne visi ryžtasi keliauti šiaip, be kelio takelio, todėl renkasi pažintinius takus, pažymėtas trasas. Yra net savotiška girios baimė, kurios niekada lietuviai neturėjo.
Taip, jie sakydavo – bijai vilko, neik į girią. Tačiau girioje vilko gali nepamatyti ten lankydamasis net visą gyvenimą. Tačiau čia tiek gyvybės, kuri dabar, atvėsus orams, tebėra labai aktyvi.
Iš tikro, darganotas oras į priebėgas suvijo vabzdžius. Dar prieš savaitę lakiojo drugiai, saulėkaitoje svirpė žiogiukai ir ore uodus medžiojo laumžirgiai. Dabar – tyla ir ramybė. Vieni jų pasislėpė, kiti iškeliavo amžinybėn. Ar dar regėsime juos?
Ko gero – taip. Nes, staiga švystelėjus saulelei, užuovėjoje dar gali plazdėti drugiai, skraidyti uodai. O žiemsprindžiai, vėlyvieji drugiai, savo skraidymo sezoną dar tik pradeda. Nenustebkite vakare prie lango pamatę juos plazdančius net krintant šlapdribai – vėsa ir blogas oras šiems drugiams nėra kliūtis.
Iš arčiau pažiūrėję į žiemsprindį nustebsite – jis atrodo labai gležnas ir pažeidžiamas. Tačiau taip galvojame tik mes. Dabar aktyviai skraidantys miškiniai uodai bei grybiniai uodukai dar gležnesni už žiemsprindžius, bet be galo gyvybingi, skraidysiantys iškritus pirmajam sniegui.
