Nemanau, kad gamtoje kas nors šoks pagal mūsų dūdelę. O jei kam atrodys, kad taip įvyko, tą turėtume laikyti mielu, bet labai jau retai būnančiu atsitikimu. Geriau patiems sekti gamtai iš paskos, taikytis prie jos – taip mes pelnysime kur kas daugiau, be to, ir mūsų vasariškos nuotaikos bus visai kitokios – nuostabios.
Štai kregždutė mus su vasara sveikina. Jų namuose – ir darbymetis, ir didysis džiaugsmas. Dabar jos peri, greitai išskils pirmosios vados jaunikliai. Per vasarą jos tikrai išaugins net dvi vadas. Paukščių pavasaris baigėsi, birželio 28-ąją Suvalkijoje iš lizdų išskrido pirmieji varnėniukai. Tačiau atrodo, kad kitur jie dar svirps ilgai.
Varnėnų, bent jau perėjusių anksčiausiai, gyvenimas griežtai pasikeitė – visą savaitę jie mokė jauniklius, šie lydėjo juos visur ir kiekviename žingsnyje pripuolę prašė lesalo. O dabar jau ir patys suprato, kaip jį surasti.
Gandrų lizduose jau auga jaunikliai – prieš savaitę kai kur jie jau žvalgėsi pro lizdo kraštą. Tai – dar tik pradžia, dar tik jų vaikystė. Laukia labai ilgas augimo ir pasiruošimo savarankiškam gyvenimui kelias.
Tikrai dar nežinome, kokie šie metai yra gandrams, nes gauname daug labai prieštaringų pranešimų. Žinoma, tikimės ir linkime mūsų paukščiams sėkmės. O kaip ten bus iš tikrųjų – pamatysime.
Gamtoje mes laukiame, kad visko būtų labai daug, kad matytume ore nardančius paukščius, bet... yra tokių gyvūnų, kurių gausos padidėjimo visai nelaukiame – sakyčiau, netgi jos bijome. Jei manote, kad tai uodai, sakome – ne, tai ne jie. Yra už juos smulkesnių padarėlių.
Upiniai mašalai savo gausa gali ne stebinti, o vesti neviltin – taip jau buvo prieš 20 metų, kai jų nereguliuojami pulkai Pietų Lietuvos gyventojams kėlė siaubą ir sumažėjo Druskininkų kurorto svečių. Nebuvo kitos išeities – tik biologinio preparato naudojimas.
Tačiau tokiomis priemonėmis nereikia piktnaudžiauti – kiekvienas įsikišimas į gamtą gali turėti pačių rimčiausių pasekmių. Niekas mums nesuteikia teisės ką nors naikinti, jei tai mums nepatinka. Štai kartais teiraujamasi: prie mūsų vasarnamio pelkutėje perisi uodai, ar negalima jų visų išnaikinti? Juk jie sukasi apie galvas tada, kai mes retkarčiais atvažiuojame...
Tačiau tai jau ne rimtas klausimas, o užgaida... Kai kas yra šventai įsitikinęs, kad tą daryti ne tik galima, bet ir reikia. Tenka ilgai aiškinti, kad uodai gyvena ne tik mums. Mes jų mitybos grandinėje sudarome visai nedidelę dalį. Tiesą sakant, iš mūsų jiems menkai naudos. O iš jų pačių gamtoje – labai daug.
Uodais jauniklius maitina daug paukščių, kiekvienas šikšnosparnis per naktį sugauna iki 1 000 uodelių. Visą dieną juos medžioja žirgeliai ir kiti vabzdžiai. Taigi, jei ne uodai, visiems jiems būtų striuka.
Uodai tokie maži, bet kokie svarbūs. Tačiau kiti gyvūnai, apie kuriuos šiandien kalbame, yra patys didžiausi Lietuvoje, todėl kelia daug problemų. Žinia, ne dydis svarbu, o tai, kad jie gyvena greta su mumis.
Stumbrai Lietuvoje gyveno ir seniausiais laikais, o paskui, prieš 200 metų buvo išnaikinti ir vėl sugrįžo, tik jau žmogus valia, prieš 48 metus. Taigi, prabėgo beveik pusė amžiaus, stumbrų banda gerokai padidėjo. Tačiau Lietuvoje juk gali tilpti tie 200 stumbrų? Kodėl apie juos taip dažnai kalbame?
Ką tik Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje buvo pasitarimas, kuriame savo nuomones išsakė įvairių institucijų atstovai. Tik sunku pasakyti, ar jau viskas išspręsta, ar apie stumbrus daugiau niekada nekalbėsime. Nemanau... Jei kalbame apie uodus, apie stumbrus tikrai teks kalbėti ne kartą.
O dabar nelaukta ir nemaloni žinia – mums pranešė, kad Prienų rajone, Šilavoto girioje, greta žuvininkystės ūkio tvenkinių, rastas išgriautas jūrinio erelio lizdas. Primename – tai retas paukštis, Lietuvoje peri ne daugiau kaip 100 šios rūšies porų. Kuo neįtiko ereliai, kodėl reikėjo sunaikinti lizdą galimo perėjimo metu? Juk ši rūšis nei viščiukus neša, nei ūkiui kenkia...
Man atrodo, kad spėlioti ilgai nereikia – miško savininkai taip nori išginti paukščius, įrodyti, kad jie čia neperi, ir gauti leidimą kirsti. Taigi, siekiant naudos, nepaisoma įstatymo. Mes dar negalime visko atskleisti, daromi tyrimai ir gamtosaugininkai artėja prie šio nusikaltimo vykdytojų.
