Jau šventėme pavasario lygiadienį, tad diena ir toliau ilgėja, šviesėja. O mes turime ir kitų smagių progų džiaugtis – juk sekmadienį Verbų sekmadienis ir dar – Blovieščius.
Blovieščius, arba Gandrinės, gandro sugrįžimo diena yra labai sena, šimtmečius saugotų Prūsijos aprašymų tekstuose jos minimos – įdomiausia, kad, neradę savo kalboje gandro dienos sugrįžimo dienos atitikmens, jie rašė tiesiai – Gandravimas.
Taigi, gandrinės. O gandrai jau lekia pas mus?
Kur ten – ar lekia! Daug jų sugrįžo – stebėtojai iš visos Lietuvos praneša, kad juos matė nuo kovo vidurio tai vienur, tai kitur – beveik visoje Lietuvoje. Tiesa, tai dažniausiai yra pavieniai paukščiai. Visi kiti, matyt, plūstelės po Gandrinių, prieš Velykas.
O kaip ten yra su gandrų namais? Ar juos sutvarkėte dar iki paukščių sugrįžimo? Jei ne, padarykite tai šiandien. Sakyčiau, tam yra net puiki proga – prieš Verbų sekmadienį, susikvietus kaimynus, pasitelkus gimines. Gandro lizdas turi būti tvirtas ir garantuoti paukščių šeimai saugumą. Paukščiai juose gyvens, augins vaikus...
Dar vienas svarbus šios dienos reikalas – Verbų sekmadienis, kurio neįsivaizduojame be didesnės ar mažesnės žalios verbų puokštės. Iš ko ją surinksime? Matyt, ten, kur auga kadagiai (o jie tikrai nežaliuoja visuose Lietuvos miškuose), šakeles galima imti kirtavietėse ir ten, kur nurodys miškininkai.
Kiekviename regione – savos verbų puokštės surinkimo, sudėjimo tradicijos – jas neabejotinai formavo ir gamtos teikiamos medžiagos. Šiandien mes galime būti kitokie – juk prieš porą savaičių namuose pamerktos beržų šakelės iki Verbų sekmadienio jau išsprogino lapelius, išspuro karklų ir blindžių kačiukai. Taigi, mes sau galime dovanoti tai, ko nespėjo gamta, – pirmąją šviežią žalumą.
Po savaitės Velykos. Mes norėsime ir papuošti stalą. Kažkada sakydavo – pataisų. Bet dabar pataisai yra saugomi, reti ir nykstantys. Jie jautrūs, iš sporų iki suaugusio kero augantys daugybę metų. Miškuose jų taip pat rasite ne visur. Išdraskę jų ilgas driekanas, augalus sunaikinsime ir jų čia nebus daug metų. Kam to reikia?
Be to, juk stalo papuošimas po Velykų keliaus į atliekų konteinerį. Bet jis gali būti girioje, nepaliestas, o stalui papuošti mes galime dar šiandien pasisėti pipirnių – per savaitę jos tikrai sudygs ir sužaliuos. Bus gražu ir valgoma.
Primename, kad už pataisų skynimą, jų turėjimas, prekybą jais yra griežtai baudžiama. Ar tokioms šventėms ryšitės pasidovanoti tokią „dovaną“?
Taip, vieversiai jau virva. Net ir gana šaltu, darganotu oru paukščiui reikia džiaugtis. Taigi, pavasaris, vieversys jau namuose. Kad tik tie namai būtų saugūs...
Štai dar vienas klausimas ir dar viena pavasario tema – pievų žolės deginimas. Lietuva didelė šalis, ne visur žmonės galvoja ir elgiasi vienodai. Todėl ir pavasariniai pievų gaisrai rūksta tikrai ne visur. Tačiau šio gėdingo elgesio kol kas dar neišgyvendinome.
Arba išgyvendinome ne visi. Tokie gaisrai – didelė žala gamtai, nes teršiamas oras, sunaikinama daugybė augalų, gyvūnų, pražudoma miškų jaunuolynų, netenkama pastatų ir net žmonių. Nėra kuo pateisinti tokio elgesio, nes tai tikrai nepadeda nei pačioms pievoms, nei gamtai. Ko gero, taip galima paslėpti tik savo neūkiškumą.
Ūkininkai, kurių žemėje rūksta gaisrai, rizikuoja netekti išmokų, o visi be išimties gaisrų sukėlėjai – būti nubausti. Sakysite – už ką? Už naikinimą. Už negebėjimą tvarkytis savo aplinkoje.
Geriau jau mes leiskime vieversiams gyventi ne išdegusioje dykynėje, kur nėra vietose lizdui ir kur neliko jokių vabzdžių, o natūralioje, prie jo plunksnų puikiai derančioje aplinkoje.
Šiandien pavasarinių naujienų iš gamtos sulaukiame kasdien. Štai jau giesmininkai ir amaliniai strazdai sugrįžo ir švilpauja, liepsnelės sugrįžta, matyti karveliai keršuliai, regėtos baltosios kielės.
Miškuose šernės guoliuose saugo mažus savo šerniukus. Prie motinos šono, iš žolių, eglės šakų sukrautame lizde jiems nebaisus šaltis ir kiti pavojai. Mama šernė juos tikrai apgins net nuo vilko. Tačiau yra kai kas blogiau už šaltį ir vilką...
Šernams tai – afrikinis kiaulių maras. Šis susirgimas kol kas naujas mūsų miškuose, bet mes jaučiame nelemtus jo padarinius. Antra vertus – kol kas daug ko apie šį marą nežinome: nei kaip jį suvaldyti, kaip užkardyti plitimą, kaip iš esmės spręsti esamą problemą.
Daug kas imtų ir tiesiai šviesiai pasakytų: gamta pati susitvarkys. Tačiau tai juk ne tik gamtos, tai – ir mūsų problema. Juk maras iki Lietuvos platumų ir dar toli šiaurėn išplito mūsų, žmonių pastangomis.
Be mūsų valios nebūtų daug ko – štai kalbame apie pasiruošimą reguliuoti Sosnovskio barščių gausą, taigi – naikinti šį invazinį augalą. Visa tai vertiname kaip esamą problemą ir net pamirštame, iš kur ir kaip ji radosi. Šiandien siekiame, kad ją išspręstų kažkas – gal ministerijos, gal savivaldybės.
Tačiau kiek Sosnovskio barščių išplatino, paskleidė patys žmonės – vieni sėjo kaip medingąjį augalą, kitiems patiko jo grožis. Iš šių augalų sėklos pasisėjo aplinkui ir galiausiai pateko į gamtą, į natūralias augavietes. Mes galime neprisipažinti juos platinę, tačiau to juk nepadarė kažkas kitas. Ypač mūsų žemėje...
Pavasarį laukiame šių giesmių. Varnėnai yra mėgstami mūsų kaimynai, nes jie tokie jaukūs, tokie draugiški. Jei lizdas netoli lango, smagu stebėti visą šeimos istoriją – su piršlybomis, smagiu gyvenimu, lizdo sukimu...
Tam reikia tiek nedaug – inkilo. Dar ne vėlu juos kalti ir kelti. Kol kas gamtoje ne tiek daug gėrybių, kurias galima rinkti. Orams atvėsus net klevo sula tekėti nustojo – matyt, palauks naujos šilumos. Tačiau galime pažadėti, kad Velykoms vėl jos turėsime.
O tiems, kas galvoja apie pavasario vitaminus ir laukia pakylančių dilgėlių daigų ir garšvų, noriu priminti, kad kai kas skanaus jau yra. Tiesa... dabar lyg ir pamiršta, primiršta. O būdavę, sako...
Taip, apie kupstinių švylių rinkimą ir valgymą, mėgavimąsi jais labai smagiai rašo profesorius Tadas Ivanauskas. Jo prisiminimams – 100 metų, nes būtent tada T. Ivanauskas su žmona Honorata po gyvenimo Europos didmiesčiuose vežimėliu atidardėjo į Musteikos kaimą ir įsteigė pirmąją šiame krašte lietuvišką mokyklą. Buitis ir būtis nebuvo lengva, bet buvo gera taip gyventi – vidur gamtos, kartu su paprastais kaimo žmonėmis.
Buvo pavasaris ir, kaip rašo T.Ivanauskas, „mokiniai mokyklą jau rečiau lankydavo, net ir stropesni mokiniai, ypač berniukai, pradėjo praleidinėti pamokas. Po ilgos sunkios žiemos iš tvartų jau išvaromi galvijai. Nors miške jie vargiai ką gali rasti, bet ir tvarte ne kažin ką gauna. Vaikams atsiranda svarbaus darbo – ganyti karves, ir nebėra kada mokytis. Net mažos mergaitės kai kada pradingsta, ir ištisą pusę dienos jų nematyti namie. Štai mūsų šeimininko mažytė Aguika iki vidudienio buvo kažkur dingusi, o namo grįžo visa šlapia. Motina, sudavusi jai per petį, ėmė barti, vis klausdama: „Kur buvai?“ – „Kūlynauc“... – pro ašaras atsakė Aguika.
Nežinantiems, ką tai reiškia, T. Ivanauskas aiškina: „Tai Lietuvos miškų raistuose labai paplitusi žolė, vadinam kūlynu arba švyliu. Pavasarį, vos išnykus sniegui, ima rodytis jų daigai su juoda galvute, iš kurios vėliau susidaro žiedai, o dar vėliau – vaisiai, apšepę baltais pūkais. Daigai prie šaknų iš pradžių esti minkšti, sultingi ir šiek tiek saldūs. Tuomet vaikai eina „kūlynauc“, t. y. skinti ir valgyti šiuos daigus...“ Šiandien, matyt, ne visi eitume jų rinkti...
O gal eitume... Iš smalsumo.
