Net tris pirmąsias rugsėjo savaites vyravo, sakytume, vasara, o tikrasis ruduo prasidėjo tik nuo rudens lygiadienio. Taigi – dabar rudenyje gyvename vos trejetą savaičių. Ir tos pačios, žiūrėkite, kaip atrodo...
Praėjusi savaitė buvo nors ir rudeniška, bet gana šilta, saulėta ir šviesi. O jau spalvų derinys – tiesiog akys nuo jo raibo!
Gamtos spalvoms metas dabar – pats geriausias, palankiausias. Jis palankus visiems – ir gyvūnams, augalams, mums. Gal tik grybams to gerumo pritrūko.
Grybams – taip, sąlygų pritrūko. Ypač baravykams. Tačiau girioje be grybų negyvenama: jų pridygę ant medžių, stuobrių, nemažai ir žemumose, kur šiek tiek drėgniau.
Ar juos galima valgyti? Įdomus klausimas... Iš tikro – grybai dygsta ne tam, kad mes juos rinktume ir valgytume. Jie auga gamtai, visų pirma – medžiams, nes su jais dalinasi maisto medžiagomis ir be jų medžiai taip gerai neaugtų. Jų reikia daugybei vabzdžių. Bet ir be to jie turi teisę augti tam, kad palaikytų savo rūšį.
Taip taip, suprantama, gamta tikrai neprivalo atsiskaityti mums, nes mums ji nieko neskolinga – tai mes esame jai skolingi ir į skolą grimztame vis giliau.
Todėl turime visada galvoti, kuo galime būti patys naudingi gamtai. Ir ne per akcijas, tvarkymosi vajus ar talkas.
Atrodo, tereikia apsižvalgyti palink, ir ilgai svarstyti nereikės. Štai vis kalbame apie laukų apsauginius želdinius, kurie būtų daugelio gyvūnų prieglauda, kuriuose būtų išsaugoti tie jaunikliai, kuriuos pražudo šienapjovės. Pagaliau – čia būtų išsaugota daug drėgmės. Deja, daug kur, o ypač Suvalkijoje, Vidurio Lietuvoje sovietinė melioracija atvėrė „kazachstanais“ vadinamus plotus, o mes lyg niekur nieko perimame tą pačią žemėnaudą ir meluojame sau, kad taip buvo visada.
Tikrai – net negražu taip meluoti, nes to nebuvo: kas ten turėjo šimtus hektarų žemės, o be to, niekas nesėjo beribių monokultūrų laukų. Kiekvieną laukelį supo želdiniai, jie buvo palei kelius, prie upelių. Dabar vanduo grioviais nuteka beregint.
Bet gal ūkininkai laukuose įrengia kūdras, kurios būtų tikros gyvybės oazės? Juk tai visai nesudėtinga. Nežinau... Nemačiau tokių pavyzdžių. Kaip ir protingai pasodintų apsauginių medžių, krūmų juostų. Visa tai būtų nors maža kompensacija gamtai už sunaikintą kraštovaizdį. O dabar kompensacijų laukiame tik mes.
Čia suokia dūminė raudonuodegė, tikroji miesto gyventoja. Vis dar suokia... Įdomus paukščiukas – pradėjo giedoti balandį ir vis netyla iki šiol. Per tą laiką išvedė 2 ar 3 vadas, pailsėjo, pakeitė plunksnas. Tik skristi niekur neskuba.
O mes negalime pamiršti tų paukščių, kurie išlėkė prieš porą mėnesių, ypač čiurlių. Dabar renovuojamuose namuose, viršutiniuose jų aukštuose yra užtaisomos, užsandarinamos buvusios čiurlių perimvietės.
Jos buvo plyšiuose, tad gal kitaip ir negalima – negi tvarkydamas namą paliksi angas, pro kurias prarandama šiluma?
Bet to ir nereikia. Pačiame viršuje, prie stogo, sienos apšiltintame sluoksnyje galima įmontuoti 5 cm skersmens vamzdelius, o gilumoje palikti ertmę lizdui. Per tokią angelę nieko neprarasime, o paukščiams bus kompensacija – vietoj sunaikintos įrengta nauja perimvietė.
Štai ir vėl – pilkoji pečialinda gieda. Kažin, ar ji su žiedu? Nes Ventės rago ornitologinėje stotyje nuo metų pradžios jau sužieduota 100 tūkst. sparnuočių. Ir tai – dar ne viskas, nes paukščiai vis skrenda ir skrenda.
