Vasario 24-ąją laukiame sugrįžtančių vieversių – pirmoji paukščių parskridimo šventė yra gerokai ankstyva. Ją esame matę visokią – su vieversiukais ir be jų, su sniegu, ledu, pūgomis.
Galime spėti, kad kažkada, kai žiemos tikrai nesibaigdavo vasario gale, tokį ankstyvą vieversiuko sugrįžimą nustatė kalendorių kaitaliojimas.
Taip, kalendorius yra kantrus... Mano gimtojoje Sūduvoje Suvalkijoje laiką skaičiuodavo pagal Grigaliaus kalendorių, o Užnemunėje, Rusijos imperijos įtakos zonoje, – pagal Julijaus: gaudavosi 2 savaičių skirtumai. Vieversiukai to tikrai nežinojo... Ko gero, žmonės taip pat dažnai klaidžiojo skaičiuodami savo laiką.
Bet ką ten kalendorius – gamta viską dėlioja labai tiksliai. Štai ir dabar – diena ilgesnė jau trejetu valandų, šviesos daug net apniukusiu oru. Na, o saulė, kai tik prasiveržia pro debesis, padaro stebuklą – žadina, skubina gerus darbus. Mažiau nei mėnuo liko iki pavasario lygiadienio, todėl ėjimas švieson bus labai spartus. Gyvenkite kartu su laiku, skubėkite sykiu su pavasariu.
Pavasarį savo karksėjimu draugiškai sutinka kovai ir varnos. Apie varninius paukščius mes kalbame dažnai, nes to reikalauja jų populiacijų situacija – kai kur jų yra tikrai labai gausu. Avirame kraštovaizdyje perintiems smulkiesiems paukščiams ar jauniklius vedantiems žvėrims varninių paukščių įtaka yra labai didelė, per didelė.
Iš tikro, varniniai paukščiai keletą paskutinių šimtmečių buvo reguliuojami. Nuolat persekiojama ir naikinama kieviena rūšis rado išeitį – pasaulin palydėdavo daugiau jauniklių, nei reiktų. Kompensaciniai mechanizmai išliko ir šiandien. Beje, pilkosios varnos ir kovai tebėra medžiojamųjų gyvūnų sąraše ir dabar mažai kas reguliuoja jų gausą.
Apie varninius paukščius kalbame todėl, kad liko keletas dienų tvarkytis su kovų kolonijomis, kurios galbūt kelia nepatogumų miestų parkuose, kapinėse. Nuo kovo 1-osios to daryti nebus galima. Tai – savivaldybių reikalas, dabar įvairiomis priemonėmis galima pasiekti, kad kovų kolonijos pakeistų savo vietą, kad paukščiai pradėtų kurtis ten, kur konflikto su žmonėmis nebus.
Tiesa, o kokios tai priemonės? Visų pirma – nepavojingos paukščių gyvybėms. Tai baidymas, jei reikia, gavus leidimą, lizdų senose vietose išardymas. Paukščių apsisprendimą kurti naują koloniją galima valdyti.
Keletas vėsesnių dienų po pakankami įspūdingos šilumos savaitės pradžioje šiek tiek sustabdė paukščių aktyvumą. Ar tai kaip nors pakeitė mūsų tikėjimą pavasariu? Abejoju...
Mums, laidos rengėjams, dažnai iškyla gana rimta problema: Lietuva didelė, gamtos reiškinių ciklai joje skiriasi labai ženkliai. Štai ir padarome klaidą, pasakojame apie žiemą, o kai kurių regionų žmonės pečiais trauko: atsibuskite, kokia čia žiema? Ir jie teisūs. Štai ir dabar – Rytų Lietuvoje miškuose dar galima slidinėti...
O visur kitur, atrodo, vis pradžiūvus žemei, ūkininkai skubės sėti. Kad drėgmė nedingtų... Maža to, sniego didžiojoje šalies dalyje net ir giriose labai šykščiai terasi. Dar viena labai svarbi šios žiemos galo savybė – vanduo susigėrė į neįšalusią žemę. Taigi, dirva pagirdyta, o upėms ir upeliams vandens neteko.
Tačiau Nemunas žemupyje tvinsta. Ir kelio atkarpa iš Šilutės į Rusnę apsemta. Nemuno deltoje potvynis, mat mariose ledai susigrūdę. Tiesa, visos marios jau laisvos, banguoja, tad ir šie ledai bus išnešti į marias ir potvynis ims slūgti.
Gražų ramų pavakarį, kai nutyla vėjas, o saulelė dar šildo, apsiskraido bitės. Tas jų skraidymas – ypatingas. Bitininkai jame įžvelgia labai dėsningus dalykus, visiems kitiems jis panašus į mistinį veiksmą.
Apsiskraidymas yra bičių metų pradžia, aktyvusis veiksmas, kai peržiem kentėjusios, jos kyla, ore apsuka artą ir iššvirkštusios žarnyne susidariusias medžiagas grįžta laimingos atgal į namus. Žinoma, tuo pačiu jos avilį išvalo, mirusias bites pro laką laukan išvelka. Dabar jau galima dirbti, ruoštis pavasariui. Tuo labiau, kad koriuose jau pradeda vystytis šios pavasario bitukai.
Neilgai teks laukti, kol bitelės pačios pakils žiedų ieškoti. Jau dabar žvalgomės baltų snieguolių varpelių, greitai prašys žibuoklės. Jų žiedadulkės ir nektaras keliaus į avilį, bitėms ir jų palikuonims tai bus gardžiausias skanėstas.
Šiltą dieną jau plazda dilgėlinukai, citrinukai, ore savo šokius šoka uodai. Bet jie – ne kraujasiurbiai uodai, miškiniai uodai yra visai nekalti, jų mityba – augalai ir pūvanti, yranti ląsteliena. Jie atšilo, todėl tokie veiklūs.
Vabzdžiams gal paprasčiau atbusti. O štai angys, kurios jau pasirodė iš savo žiemaviečių, turi tikrai sušilti. Jos šaltakraujės, joms reikia daug šilumos, daug saulės. Dar ilgai jos nesimaitins, nes dabar net ir prarijusios grobį negalėtų jo virškinti. Angys šildosi ant kupstų, prie savo urvelio angos – jei koks pavojus, jos turi suspėti nunirti į saugią vietą. Žinoma, ją pamatyti labai sunku...
Angies nereikėtų imti rankomis, gaudyti, nes angis mirtinai pavojinga. Ne visada jų įkandims baigiasi mirtimi, tačiau tuo rizikuoti negalima. Jeigu angis įkastų, riekia skambinti bendrosios pagalbos telefonu 112 ir iš karto važiuoti artimiausios ligoninės link. Geriau – dar pakeliui įspėti medikus, kad jie lauktų, pasiruoštų.
Pavasario prišaušry jau pilna balsų. Net naktimis. Daug mūsų laidos klausytojų praneša apie pelėdas. Štai prieš savaitę, kai Valstybės atkūrimo dienos proga Juodkrantės Raganų kalne skulptūros buvo apšviestos trispalvės šviesomis ir skambėjo pelėdų balsų įrašai, aplinkui skraidė ir sunerimusios naminės pelėdos.
