Ir ką atnešė šventės? Ko gero, jos suteikė daug šilumos, šurmulio, ramybės, bendro buvimo akimirkų. Tai daug vertingiau už bet kokias dovanas.
Net nežinia, kodėl mes laukiame tik dovanų ir dar dažnai galvojame, kad jos yra šiaip sau, lyg iš dangaus, už nieką krintantys dalykai. Ne, dovanas reikia pelnyti, užsitarnauti. Jei kuo nors nesame patenkinti, pirmiausia galvokime apie save.
Dovanos braškančiuose, šiugždančiuose maišeliuose žavios visiems vaikams. O suaugusiesiems... Kartais geras žodis, gera žinia ir gera nuotaika vertesnė už visas kitas dovanas. Tikimės, kad viso to jums visiems teko pakankamai, o ir jūs patys pasirūpinote, su visais pasidalijote savo geromis žiniomis, gerais žodžiais.
Tačiau šventės baigėsi. Rytoj – Trijų Karalių diena, mes atsisveikinsime su eglutėmis. Sakytum, jos taip trumpai pas mus viešėjo, bet pavargo, jau nėra tokios žavios ir kvepiančios, kaip tada, įnešamos į namus. Nuo Kūčių meto, kai eglutės buvo puošiamos, prabėgo dvi savaitės. Nors, žinoma, kai kas jas laikė gerokai ilgiau.
Tik mums dabar svarbu, kas laukia eglelių. Kažkodėl visada liūdna žiūrėti į eglutes, išmestas kieme, taršomas vėjo ir trypiamas. Miestuose yra konteineriai eglutėms rinkti – jas išveš, jos taps biokuru. O kaime pats pagarbiausias eglutės išlydėjimas – sudeginimas krosnyje.
O dabar kalbėkime apie žiemą. Prieš pat Kalėdas stoję žiemiški orai suteikė nemažai vilčių – tikėjome, kad nors šių metų šventės bus baltos. Taip ir įvyko, tačiau ilgesniam žiemos paveikslui kurti jėgų neliko, Naujuosius sutikome klampodami po sniego košę.
Kai kur per Naujuosius sniego visai nebuvo ir lijo. Taigi kalbėti apie žiemą labai sudėtinga.
Kad taip bus, gamtininkai perspėjo dar gruodžio pradžioje. Gamtos dienotvarkė nuo nieko nepriklausoma. Tuo labiau – nuo kalendoriaus. Tačiau gamtos ženklai ir siunčiami signalai labai iškalbūs ir aiškūs.
Prieš savaitę, prieš Naujuosius, skatinome eiti į gamtą ir klausytis, nes turėjo giedoti didžiosios zylės. Dabar jūs galite atsakyti – girdėjote jas tilindžiuojančias ar ne. Aš galiu pasidalinti savo stebėjimais: Vilniuje ir jo apylinkėse gruodžio 30 dieną, sekmadienį, pro lietutį zylių giesmės skardėjo labai optimistiškai. Giedojo net keli patinėliai, ir – kas atrodė labai neįprasta – jų giesmelės buvo labai švarios, skaidrios, visai ne žiemiškos.
Atrodo, kad ne tik zylės savo gera nuotaika dalijosi – kažkas tądien girdėjo švilpaujantį juodąjį strazdą, net suokiančią karetaitę. Išeitų, paukščiai pirmąjį atlydį sutiko džiaugsmingai. Ar žiema dar bus, ar jie nenutils?
Toks paukščių sujudimas nieko nereiškia. Arba jis tik rodo gerą nuotaiką, bet nepaneigia žiemos. Žiemos sulauksime, tik ji bus nepastovi, permaininga.
O sniegas? Visiems reikia sniego. Ir kuo daugiau. Vieni galvoja apie drėgmę, nes sniegas gali sukaupti daug vandens. Kiti – apie žiemos pramogas. Medžiotojai galvoja apie žvėrių apskaitas, kurioms atlikti keletą paskutinių žiemų sąlygų nebuvo.
Tokių sąlygų niekas negali prognozuoti. Tačiau gyvūnų, ypač vilkų, apskaitoms pasiruošta. Tiesa, dabar jau žinome, kad vilkų pasaulyje nauji reiškiniai, jų vestuvių metas. Turime priprasti, kad tokių ženklų dažniau bus ir tarp kitų gyvūnų. Visi rūpinasi savo būtimi ir ateitimi.
O mes dabar negalime pamiršti lesyklų, net ir tada, kai paukščiams, sakytum, nėra sunku. Jie iš mūsų laukia dėmesio, tad negalime jų nuvilti. Be to, jau metas ruoštis pavasariui.
Kada dar tas pavasaris?
Kaip tai – kada? Po poros mėnesių. Per tą laiką reikia pagaminti naujų inkilų, išvalyti senuosius, sutvarkyti gandrų lizdus, suplanuoti, kur laukuose sodinsime apsaugines želdinių juostas. Dar – kur sėsime per vasarą žydinčių medingųjų augalų lysves. Tokie gamtai naudingi darbai ne mažiau reikalingi ir mums.
Žinoma, jie teikia ne tik džiaugsmą, bet ir naudą. Juk šie darbai – panašiai kaip dovanos, kurias smagu ne tik gauti, bet ir dovanoti.
