Jo dabar niekas nelaukia ir nesitiki. Tiesa, sniegas yra krituliai, tokia jų forma. Net nukritęs ant augalų, jis pats jų nepažeidžia ir greitai ištirpsta. Žinia – sniegas gali išlankstyti žolinius augalus, galbūt savo svoriu laužyti medžių šakas. Tačiau pačios pikčiausios yra šalnos...
Kaip visada – jų grėsmė didžiausia prieš medžių žydėjimą. Praėjusio savaitgalio, ypač šeštadienio, kaitra galėjo paspartinti kai kurių vaismedžių (kad ir kriaušių, slyvų, vyšnių) pumpurų plyšimą. Obelys dar susilaikė, tačiau jei šalnos buvo tokios, kaip pranašavo sinoptikai – pažemėje iki 8 laipsnių šalčio, – tada net ir uždaruose pumpuruose būsimas šių metų derlius galėjo būti pažeistas.
Tačiau tokie orai neišgąsdino paukščių. Lakštingalos suokė, ežerinės nendrinukės svirpė, o pempės laukuose ore šoko savo šokius. Pempių pavasaris pačiame įkarštyje, nors... Apie tai dar kalbėsime, tik turime pripažinti, kad kai kuriuose jų lizduose jau išskilę jaunikliai – jie beregint apdžiūvo ir iškeliavo slapstytis, lesioti. Taip taip, jie labai savarankiški, tik be suaugusiųjų negalėtų daug ko išmokti – kad ir išvengti pavojų.
Jaunikliai ir kitų paukščių lizduose. Jeigu tie lizdai atviri, ant jų krito sniegas. Tačiau tai nebuvo pavojinga – paprastai kiaušinius ar jauniklius lizduose pridengia, aptupia suaugę paukščiai ir apsaugo nuo vėsos. Inkiluose ar drevėse lizdai dar saugesni.
Ar jau radote varnėnų išmestus kiaušinių lukštus? Jaunikliai išskilo, varnėnai išnešė lukštus ir toliau nuo namų pametė. Taip daro daugelis paukščių – kad lizdo neišduotų, kad plėšrūnams jo neparodytų. Na, o ančių klykuolių ar didžiųjų dančiasnapių kiaušinių lukštai liks inkile, lizde – šie paukščiai jauniklių čia neaugina, vedasi kuo toliau, į atvirus vandenis.
Daug kur Lietuvoje šią savaitę snigo, o gandrai, kurių lizdai neturi jokio stogo, patyrė nepaprastus išbandymus – jie tupėjo ant kiaušinių, o sniegas krito, krito... Paukščių tai neturėjo bauginti, tačiau mums, žiūrint į apsnigtus gandrus, galėjo kilti įvairių minčių. O ką, jei paukščiai pakils ir išskris, jei pamanys, kad žiema atėjo ilgam?
Gandrai, kurių lizdai neturi jokio stogo, patyrė nepaprastus išbandymus – jie tupėjo ant kiaušinių, o sniegas krito, krito...
Na, gandrai neturėjo taip pamanyti, nors tas snigimas atrodė tikrai keistai, sakyčiau – visai ne vietoje. Tačiau sniegas net ir ten, kur jo susikaupė storesnis sluoksnis, greitai ištirpo ir vėl grįžo pavasario žaluma.
Gal ir keistai atrodė sniegas, tačiau man vis tiek buvo labai miela, nes dažnai besikeičiantys vaizdai kūrė ir kūrė pavasario atgimimo džiaugsmą. Juk pavasaris – džiaugsmo metas?
Taip, ypač gegužės pradžia visada smagi, nes pasaulį išvysta žvėrių jaunikliai. Iš pradžių ramiai besilepinantys guoliuose, paskui – žaismingi ir mieli, jie žavi visus. Savo tėvams jie – ir džiaugsmas, ir rūpestis. Dabar jie yra visų žvėrių pasaulio centre, jiems skiriama viskas.
Na taip, žvėriukų tėvai netgi pakeitė savo gyvenimo režimą, daugelis jų tapo sėslesni, atsargesni. Antai, vilkai šiuo metu lyg ir pradingsta, nemedžioja naminių gyvulių, stengiasi nepalikti savo pėdsakų takelio dumble, lapės peliauja laukuose, bet vengia eiti prie sodybų...
Žinoma, visa tai pamatyti taip pat reikia išmokti. Ir gamtos pažinimo mokslo į knygas nesurašysi. Arba gali surašyti, tik daug įtaigesnis, veiksnesnis jis tada, kai atrandi pats, kai suradęs ilgai stebi, atpažįsti. Prisimenu, prieš daug metų, dar vaikas būdamas, ant nulūžusio stuobrio radau susuktą paukščio lizdą. Gilus, su minkšta gūžta ir joje gulinčiais penkiais ruzganais kiaušiniai, jis lyg pratęsė stuobrį ir buvo labai gerai priderintas prie aplinkos.
Kam jis priklausė? Nebuvo ko paklausti, bet aš ilgai iš toli stebėjau lizdo aplinką ir pamačiau, kaip pro eglutes išniro juodojo strazdo patelė, plastelėjo lizdan ir sustingo aptūpusi kiaušinius. Tyliai, slapstydamasis už medžių kamienų, pasitraukiau šalin. O visi kiti surasti juodųjų strazdų lizdai buvo jau iš karto atpažįstami...
Taigi gamtą pažinti gali padėti arba patirtis, arba knygos.
