Vyriausybės veikloje S.Skvernelis mato daug blaškymosi, taip pat – silpnų ministrų.
„Tikrai matau premjerės lyderystę ir bandymą pačiai dengti tas sritis, kur ministrai nepatempia. Bet tikrai žinau ir galiu pakartoti, kad yra labai sunku vienam žmogui tiek atsakomybių prisiimti. Reikia turėti stiprią komandą“, – teigia Saulius Skvernelis.
Tvorai įstatymo nereikia
– Nelegalios migracijos krizė neslopsta. Dabar pasirinkta taktika neleisti žmonėms kirsti mūsų valstybės sienos. Ar pasirinkta teisinga taktika ir kaip jūs spręstumėte šitą krizę?
– Pasirinkta teisinga taktika ir labai džiaugiuosi, kad ir stipriai pavėluotai, bet išgirdo politinė valdžia realius pasieniečių siūlymus. Nes pasieniečiai yra profesionalai, žino, kaip tokias krizes valdyti.
Aišku, matyt, užtruko ilgą laiką, kol teko pasvarstyti ir teisinius aspektus, ir reputacines pasekmes. Bet kada situacija su nelegalia migracija yra nestandartinė, tai nėra tai, kas buvo galbūt prie pietinių Europos Sąjungos sienų, kada mes matėme Graikiją, Italiją, kur iš tikrųjų žmonės rizikavo, bėgo nuo karo, bėgo nuo persekiojimo, plaukė. Dalis žmonių, deja, nesugebėdavo tikslo pasiekti ir tiems žmonėms pagalbą reikėjo teikti.
Šiuo atveju žmonės, manau, dalyvauja labai sąmoningai, komfortabiliai nusipirkę bilietus oro linijomis, atvykę į Baltarusiją, matome, kad pasitinka Baltarusijos pareigūnai, kurie organizuoja šitą nelegalią migraciją. Tai ji tikrai yra kitokia ir dėl to tikėtis, kad bus galbūt reakcija iš pasaulio, Europos valstybių taip, kaip buvo kitose šalyse, buvo sunku, ta ta taktika tikrai teisinga, duoda rezultatą.
Tik kiek mūsų tarnybos, šiuo atveju – vidaus reikalų sistema, galės ištempti tokį režimą, nes siena yra ilga. Jeigu ana pusė sugalvos, o tikrai, matyt, mąsto, kaip padaryti, kad į šitą mūsų pasieniečių atsaką būtų jų atsakas – gali išdėstyti tas grupes per visą sienos perimetrą ir tikrai sunku bus tą padaryti.
Dėl to tas valdančiųjų delsimas priimti sprendimus yra per ilgas, jeigu jie patys deklaruoja, kad prie valstybės sienos vyksta hibridinis karas – karu tai vadina. Aš manau, kad tai yra nepaprasta situacija, nepaprasta padėtis, tad per ilgai delsiama pasinaudoti tomis teisinėmis galimybėmis ir pasitelkti karinius vienetus padėti vidaus reikalų sistemai.
Rytoj neeilinėje sesijoje sugalvota pateikti įstatymo pataisas, nors, manau, net pataisų nereikia, jeigu tik būtų ryžto ir valios įvesti nepaprastąją padėtį pasienio ruože – 5 km ruože. Tada būtų visi sprendimai galimi priimti.
Aš manau, kad tokių ryžtingų žingsnių tikrai reikia.
Bet šiaip iš esmės daromi ir diplomatiniai žingsniai. Diplomatijoje nėra greitų rezultatų, bet tas spaudimas, kuris buvo daromas ir pačiai mūsų Europos Bendrijai ir Komisijai, davė rezultatą, nes Irakas, bent jau panašu, skrydžius sustabdė.
Tai irgi yra ženklas, kad ne viena Lietuva, bet kartu su ES institucijomis tokius spaudimus gali daryti. Bet viskas daroma gerokai pavėluotai.
Čia yra, matyt, didžiausia problema, ryžto trūksta.
– O ką daryti su tais nelegaliai į Lietuvą jau patekusiais žmonėmis, kurie dabar yra vadinamuosiuose pabėgėlių centruose. Artėja žiema, palapinėse, akivaizdu, gyventi negalima. O, be to, turėkime mintyje, kad baiminamasi dar vienos nelegalios migracijos bangos, nes Afganistane, kaip žinome, traukiantis sąjungininkų pajėgoms Talibanas stiprina pozicijas. Kaip čia viską matytumėte?
– Aišku, yra tam tikri punktai, kurie buvo apibrėžti ir anksčiau. Ir Rūdninkų poligonas yra, ir kiti, pirmiausia vidaus reikalų sistemos, bet ir ne tik šitos sistemos, žinybiniai objektai. Aišku, pirmoje eilėje jie turėtų būti išnaudojami, kalbantis su visuomene, su bendruomene, su savivalda. Reikia kalbėtis, o ne daryti tokius vienašališkus sprendimus, dažnai netgi paslėptus.
Baimių atsiranda, nuo savivaldos vadovų, aišku, persiduoda ir pačiai bendruomenei.
Natūralu, reikia sparčiai nagrinėti prašymus, kurie yra pateikti, ir priiminėti sprendimus.
Matyt, didžioji dalis tų sprendimų bus neigiami ir turės būti vykdomos procedūros, numatytos įstatyme. Tai yra grąžinimas į kilmės šalį. Tai irgi, aišku, nebus paprasta.
Vėlgi, manau, kad Lietuvai vienašališkai veikiant tikrai pajėgumai yra mažesni. Jeigu mes randame sąjungininkų – ne tik su ES valstybėmis, bet ir kitais sąjungininkais, tai rezultatas gali būti greitesnis.
O Afganistanas iš tiesų yra milžiniška problema. Jau turbūt trys provincijos krito. Amerikiečiams pasitraukus iš Afganistano, per savaitę, bent jau kaip dabar signalizuojama, po 30 tūkstančių žmonių palieka Afganistaną. Tie srautai bus didesni. Jeigu jie pateks į šitą organizuotą kanalą – valstybinį, neteisėtą, nusikalstamą, tai, aišku, čia gali būti dar didesnių problemų.
Dėl to reikia dabar ruoštis, reikia sprendimus priimti. Nors institucijos tvirtina – ir Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas komitete mums bent tris kartus patvirtino, kad jau šiandien buvo galima priimti sprendimus dėl fizinio barjero statybos, jokių įstatymų pataisymų nereikia, vis tiek mes einame į neeilinę sesiją. Rytoj galbūt turėsime netgi atskirą tvoros įstatymą. Tiesiog nesuprantame, kodėl tai daroma, kokie yra realūs tikslai.
– Metai po Baltarusijos prezidento rinkimų, kurių rezultatų mūsų šalis nepripažino. Žinome, kad kaimyninėje šalyje kilo masiniai protestai. Svarstoma, kaipgi bendrauti su šios šalies režimu, ar bendrauti. Ir kaip matote mūsų užsienio politiką šitoje plotmėje?
– Aš manau, kad mums reikia nuosekliai laikytis. Kitaip nėra jokios prasmės ir tikslo, nes rinkimai nebuvo demokratiniai, nebuvo sąžiningi, tikrai yra suklastoti rezultatai. Tai yra faktas, kuris patvirtintas faktiniais įrodymais. Galbūt jie nėra viešai visiems prieinami. Bet tuo metu ir man, premjeru esant, buvo faktai tokie žinomi.
Ir tik klausimas, kaip toliau bendrauti. Iš tikrųjų ne vieni tokie rinkimai buvo toje šalyje to paties prezidento su įvairiais pažeidimais ir jėgos panaudojimu, ir politiniais kaliniais. Tačiau mes kažkaip laikėmės solidariai ir tarp valstybių vienodai, kažkaip diversifikuodami tam tikras rizikas.
Dabar mes tapome tokiu avangardu ir esant dabartinei valdžiai – tuo metu ji ir opozicijoje buvo – ir definicijos, pripažinimai įvairiausi, ir diplomatinių atstovybių alternatyvių kūrimas, ir kita. Tai tiesiog reikėjo tikėtis, kad tas režimas tuos savo ketinimus įvykdys.
Reikia dabar išnaudoti formatą – iš esmės mes turime bendrą ES politiką Baltarusijos atžvilgiu. Tame formate mes tikrai turime būti pakankamai aktyvūs.
Iš legitimių institucijų ten galima įžvelgti vyriausybę. Dėl jų parlamento rinkimų yra įvairių abejonių, dėl pripažinimo klausimų kyla. Yra Vyriausybė – kiek ten tas kontaktas dar galimas, man sunku pasakyti, ir kiek ji realiai sprendžia. Bet vis tiek kontaktas tarp šalių turi būti.
Aišku, gaila, kad dabar iš esmės nebeliko diplomatinių atstovybių – po vieną konsulinį darbuotoją. Tai yra problema. Nes atsiradus dar kažkokiai sudėtingesnei situacijai, turėsime su kažkuo pasikalbėti.
Bet, kaip minėjau, yra Bendrijos nutartos pozicijos, yra taikomos sankcijos ir Lietuva turėtų to nuosekliai laikytis. Galbūt nebūti avangarde ir pačiam šių procesų smaigalyje.
Meduolio neliko, botagas sulaukia pasipriešinimo
– Naujų susirgimų koronavirusu skaičius vis auga. Kaip matytumėte čia situaciją? Ar tinkami Vyriausybės sprendimai? Kaip vertintumėte galimus ribojimus nesiskiepijusiems žmonėms?
– Prisiminkime, kas buvo prieš metus. Rugpjūčio mėnesį turbūt buvo po dvidešimt kažkelis atvejus, dabar 400, beveik 500 jau siekia. Rinkimai kaip ir neartėja. Buvusi valdžia specialiai kažko nedaro – tų klišių jau nebenaudosi.
Iš esmės mes matome situaciją, kada iš tikrųjų buvo padaryta didžiulė nesėkmė su vakcinavimo informacine kampanija. Tai yra didžiulė nesėkmė. Jos iš esmės nebuvo, ji buvo pavėluota, dabar kažkas atsiranda, tai mes turime ir tuos augančius skaičius. Jie tikrai šokiruoja, kadangi turime tikrai nemažai žmonių jau pasiskiepijusių, nemažai persirgusių – mes pernai tokiu laikotarpiu neturėjome nieko.
Bet skaičiai auga, daromos klaidos tam tikros. Visi masiniai renginiai, Jūros šventė ir panašiai, leidžiami, vyksta. Tikrai turėsime pasekmes rudenį.
Ta atmaina yra gerokai pavojingesnė, labai sklaidi, gerokai lengviau – net iki dešimt kartų – užsikrėsti. Ir kas belieka tada Vyriausybei? Iš tikrųjų ieškoti kitų būdų paskatinti žmones skiepyti.
Sprendimai, kurie yra siūlomi, gana drastiški. Bet aš manau, kad dėl jų diskutuoti tikrai verta, ir žmonės turi būti atsakingi ne tik už save, bet ir už visą visuomenę.
Nežinau, kiek mes ištvertume trečio karantino: tiek šalies ekonomika, tiek ir žmonių psichologinė būsena, švietimas.
Dėl to tie svarstymai, aš manau, turi logikos ir jei bent jau kontaktiniuose darbuose atsisakai skiepytis arba testuotis, paslaugos negali suteikti.
Tie verslai, kurie nenori, – kai kurios kavinės sako, kad jos nekreips dėmesio, tiesiog jos užsidarys, ir jokios problemos dėl to nebus. Kiekvienas pasirenkame. Šiandien yra alternatyva.
Jeigu pirmo, antro karantino metu alternatyvų nebuvo – tiesiog skiepų trūko, tai dabar alternatyva yra.
Aišku, dalis žmonių negali pasiskiepyti dėl įvairiausių sveikatos problemų, sutrikimų. Tiems žmonėms yra kitos alternatyvos – testavimas yra.
Bet tie, kas gali, ir dirba kontaktiniuose darbuose, tą turi padaryti. Aš manau, kad šiuo atveju Vyriausybė yra teisi. Aišku, sakau, gaila, kad nepavyko padaryti normalios, įtaigios, priimtinos visuomenės informavimo kampanijos, kuri skatintų skiepytis.
Dabar meduolio jau kaip ir nėra. Botagas visą laiką sulaukia tokių pasipriešinimo idėjų ir minčių.
Dabar meduolio jau kaip ir nėra. Botagas visą laiką sulaukia tokių pasipriešinimo idėjų ir minčių.
Bet, aš manau, kad tikrai reikia daryti. Galiu pakviesti ir nuo savęs visus žmones pasiskiepyti. Tą pats padariau būdamas pakankamai sudėtingoje situacijoje. Tikrai tą reikia daryti. Tai yra vienas iš garantų, kad mes iš tikrųjų galėsime šitą pandemiją įveikti.
– Pakalbėkime apie sportą. Tik ką baigėsi olimpinės žaidynės. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, apibūdindama šiandien situaciją sporte, sakė, kad esame duobėje. Iš tiesų vienas tik medalis laimėtas. Kaip jūs matytumėte viską?
– Visą laiką mes, aišku, norime maksimalaus rezultato. Turbūt kiekvienam iš mūsų norėtųsi, kad tie rezultatai būtų geresni. Bet yra realybė.
Manau, nereikia žiūrėti taip giliai ir retrospektyviai. Iš esmės mes ilgą laiką daug „važiavome“ ant to įdirbio, kuris buvo padarytas iš anksčiau. Iš sporto masiškumo ir prieinamumo buvo tam tikri talentai ugdomi, nepriklausomai nuo žmogaus finansinės padėties, nuo to, kur gyvena – kokiame mieste ar rajone, ar kaime – visi galėjo lankyti tam tikras sporto šakas. Tas laikotarpis praėjo.
Į trenerius, matyt, mes irgi nelabai investavome – daug kas „važiuoja“ tuo sovietiniu bagažu.
Sporto bazės irgi tikrai tapo nugyventos arba mažai prieinamos. Dabar atsikuria plaukimo baseinai, sporto salės, kurios reikalingos. Be infrastruktūros nebus talentų.
Aišku, ta amžina kova dėl finansavimo modelio, koks jis turi būti. Turbūt visi – ir kritikai, ir šalininkai – turi savo ir minusų, ir pliusų.
Tačiau, aš manau, kad jeigu mes norime turėti rezultatus, visgi turime padaryti, kad pirmiausia visuomenė suprastų, jog sportas – ne tik sveikata, kas yra labai svarbu, bet sporte taip pat gimsta ir talentai.
Jeigu vaikams nebus prieinamos futbolo ar krepšinio treniruotės, ar lengvosios atletikos nebus kur treniruotis žiemą, arba tiesiog tėvai negalės leisti pagal finansinę būklę į būrelius, sporto sekcijas, aišku, mes neturėsime rezultatų.
Turi būti proveržis – kaip mes matėme kitose valstybėse. Islandija buvo puikus pavyzdys, kur, sutarus visuomenei, padarius investicijas į infrastruktūrą ir prieinamumą, talentai išaugo.
Aš manau, kad turime tiesiog nepanikuoti dabar, įvairiomis frazėmis nesišvaistyti, kad ten tragedija, duobė ir visa kita. Yra tokia realybė.
Bet, nepamirškime, kad sporte ir sėkmės daugybė elementų yra. Penkiakovę pažiūrėkime. Jeigu žirgas kitoks būtų buvęs, burtai kitaip ištraukti, būtume šiandien kalbėję galbūt apie dar vieną medalį. Arba krepšinio rinktinė tiesiog nepateko į olimpiadą.
Manau, kad verkti nereikia, bet reikia daryti išvadas. Jas turėtų geriausiai matyti sporto bendruomenė, specialistai, o politikams po to reikia tik įsiklausyti ir nuspręsti, kokie tie argumentai, kokie įstatymų pataisymai turi būti priimti.
Politinių galių žaidimai
– Netrukus bus metai nuo tada, kai įvyko Seimo rinkimai, buvo suformuota nauja valdančioji koalicija, darbą pradėjo Vyriausybė. Kaip įvertintumėte valdančiųjų darbus ir veiklą, ir Vyriausybės darbus?
– Galbūt reikia dar metų sulaukti tikslesniam apibendrinimui. Bet daugiau turbūt jau ne kartą buvo išsakytos mintys.
Kalbant apie Seimą, iš tikrųjų pati pradžia buvo labai sudėtinga – na, dabar mes parodysime opozicijai, atsikeršysime už kažką, kažkokias nuoskaudas.
Bet tikrai tas kelias nėra teisingas. Manau, kad išliko tam tikri niuansai – ir tarp savo kolegų matau. Na, dabar jie priešai, ir nesutaikomi, ir darykime viską, kaip anie darė. Nereikia daryti.
Aišku, aš dabar matau, kad valdantieji prašo opozicijos paramos. Bet mes tos paramos tikrai neturėjome per pirmąją pandemijos valdymą. Atvirkščiai, turėjome pakankamai daug pagalių ir visokių trukdymų. Bet nereikia visą laiką tuo pačiu atsakyti į tai, kas buvo.
Seime, matyt, buvo visko. Didžiausią aš įžvelgčiau problemą – nors sakoma, kad mes sąmoningai siekėme, bet taip nėra – Seimas visgi yra įstatymų leidybos institucija ir kažkokių esminių svarių įstatymų tikrai nepavyko pateikti.
Vyriausybė neteikia projektų, sako, kad buvo visą laiką jų per daug teikiama. Bet negali būti taip, kaip buvo su šios sesijos darbotvarke – ji iš esmės tuščia arba nereikšmingais sprendimais pildoma.
Aišku, yra krizė, suprantama. Ir mes krizėje dirbome, bet įstatymų projektai, reikalingi šalies raidai, vis tiek buvo teikiami. Dabar to trūksta.
Vyriausybėje mes irgi matome daug blaškymosi, silpnų ministrų. Tikrai matau premjerės lyderystę ir bandymą pačiai dengti tas sritis, kur ministrai nepatempia. Bet tikrai žinau ir galiu pakartoti, kad yra labai sunku vienam žmogui tiek atsakomybių prisiimti. Reikia turėti stiprią komandą.
To blaškymosi, sprendimų nepriėmimo arba priėmimo ir keitimo, komunikavimo nebuvimo, dėl bendravimo su visuomene arba interesų grupėmis – tiesiog pats sprendimų priėmimas kartais atrodo keistas.
Iš esmės tokios politinės darbotvarkės, kokia buvo žadama per rinkimus, tikrai kol kas nėra.
Prisidengiama yra viena krize, dabar ir antra krize. Aišku, sudėtinga situacija, nepavydėtina situacija, bet vis tiek ministerijos turi dirbti savo darbą. Krizės valdyme dalyvauja 2–3 ministerijos. O visos kitos ką daro?
Manau, kiekvienas, kuris balsavo už valdančiuosius, galėtų atsakyti, ar patenkintas. Aš manau, kad tie pažadai, kurie buvo sakomi prieš rinkimus, iš tikrųjų kol kas nėra įgyvendinti. Bet dar treji metai yra.
– Pabaigai, pone Skverneli, noriu teirautis apie jūsų politinę ateitį. Baigiasi jūsų, kaip Seimo opozicijos lyderio, kadencija. Vėlgi – nors Seime priklausote „valstiečių“ frakcijai, su partijos lyderiu tam tikrų nuomonių išsiskyrimų esama ir buvo. Tai kaip čia viskas?
– Matysime, dar laiko tikrai yra. Iš tiesų matosi, kad dabar frakcijoje galbūt įsivyrauja tokia partinių-nepartinių skirtis. Labai aiškiai išsakoma: „Jūs ne partijos nariai“. Tai mes galbūt kažkokie šiek tiek kitokie.
Anksčiau tokios skirties nebuvo, bet gal čia toks subjektyvus supratimas.
Politikoje gyvenimas nestovi vietoje. Tu negali spėlioti ir dėlioti, kad aš čia už kokio mėnesio arba dviejų kažką norėčiau padaryti. Labai dažnai būna įvykiai, kurie priverčia padaryti vieną ar kitą sprendimą.
Tai ateis rugsėjo 10 diena, žiūrėsime, kokia situacija bus.
O tikrai bus rotacija, bus kitas opozicijos lyderis ir tai irgi yra natūralu. Manau, kad taip turėtų būti. Tai yra vienas iš opozicijos demokratinių institutų.
Bet blogiausia, sakykime, kad iš tikrųjų mes vis dar neturime tos vieningos opozicijos. Gaila, kad kolegos socialdemokratai – ne tik nenorėjo formaliai pasirašyti susitarimo. Iš tikrųjų galima susėsti, nebūtinai pasirašinėti, ir turėti bendrą poziciją. Dabar sudėtinga tą padaryti yra. Ir tuo naudojasi, ir džiaugiasi valdantieji.
Atsiranda ir kiti politiniai žaidimai, politinių galių žaidimai.
Net ir rytoj matysime neeilinėje sesijoje, kad dėl kai kurių įstatymų, kur teikiami projektai, mano nuomonė, mano kolegų kai kurių nuomonė, yra vienokia, o mūsų frakcijoje yra ir kitokios pozicijos. Matyt, tikėtina, kad bus balsavimas irgi skirtingas.
Kas tikrai nepavyko padaryti ir ko norėjosi – tai, kad turėtume vieningą opozicijos frontą. Bet irgi, matyt, yra pagrindinė objektyvi priežastis, kad to nepavyksta, tai yra, nors esame opozicijoje, skirtingos politinės jėgos yra konkurentės. Nes dėl to paties rinkėjo konkuruoja.
Ir tai valdantiesiems yra tik į naudą.
-
S.Skvernelis mano, kad valdžia kelia chaosą, klausia, kur yra valstybės vadovas?
-
Iš „valstiečių“ išmestas T.Tomilinas: R.Karbauskiui metas trauktis iš politikos
-
S.Skvernelis: tarp konservatorių yra žmonių, galinčių sėkmingiau valdyti migrantų krizę
-
S.Skvernelis kritikuoja valdančiusius: trys žmonės galės įvesti karo padėtį šalyje
-
S.Skvernelis: opozicija palaikys fizinio barjero statybą pasienyje
