– Tyrimas yra baigtas, išvadas patvirtino Seimas. Bet ar baigtas? Kas toliau?
– Išvados patvirtintos, tyrimas yra baigtas. Toliau yra suformuluoti esminiai siūlymai ir vyriausybei, ir teisėsaugai kai kuriais punktais, ir parlamentui. Ką mes turime padaryti, kokius teisės aktus priimti, įstatymiškai kaip sureguliuoti, kad ateityje nebūtų tokių prielaidų politinei sistemai susilpnėti iki tokio lygmens, kad galime klausti, kieno realiai rankose buvo valdžia.
– Vytautas Landsbergis sako, kad reikia ne įstatymus keisti, o širdį, kitaip tariant – sąžinę.
– Dalis žmonių labai gražiai kalba apie sąžinę, bet jos nėra. Mes nesakome, kad visi tokie blogi, bet jei yra galimybė atsirasti kažkokiam blogiui, tai galiausiai ir įvyksta. Todėl toks ir buvo pagrindinis tikslas – atskleisti sistemines problemas ir pradėti jas nuosekliai taisyti. Vyriausybė jau buvo apsitarusi, kad bus sudarytos grupės specialistų, kurios ir rengs įstatymų projektus bei teiks siūlymus, kaip įgyvendinti Seimo patvirtintas išvadas.
– Prasidėjo kalbos ir siūlymai kalbėti apie civilines konfiskacijas. NSGK pirmininkas Vytautas Bakas kalba apie reguliavimą, kokio tipo įmonės galėtų valdyti žiniasklaidą. Pasigirsta, kad žiniasklaida – tik tiems asmenims, kurie užsiima tik žiniasklaida, o ne kokia kita veikla. Ar pritariate tokiems siūlymams?
– Civilinis konfiskavimas nėra nieko naujo. Kai Lietuva susidūrė su problemomis dėl nusikalstamu būdu įgyto turto išieškojimo, neteisėto praturtėjimo, tai buvo du keliai. Tas, kurio nepasirinkome, ir baudžiamasis persekiojimas, valstybės įrodinėjimas, kad tos pajamos yra nelegalios, įgytos nusikalstamu būdu ir konfiskavimas. Dauguma Europos valstybių nuėjo kitu keliu – t. y. civilinė atsakomybė, kai asmuo turi nurodyti kilmę, ar yra sumokėti visi mokesčiai. Neįrodžius, taikomos tam tikros sankcijos. Tai yra paprastesnis, greitesnis ir efektyvesnis kelias. Nereikėtų sieti vien tik su politinės korupcijos byla, nes tai labai svarbu ir tiriant kriminalinius nusikaltimus, ypatingai kalbant apie organizuotą nusikalstamumą.
Dėl žiniasklaidos priemonių reguliavimo. Reikėtų du dalykus atskirti. Yra žurnalistų savireguliacija. Manau, kad jokiais valdžios sprendimais negalėsime pakeisti ar eliminuoti žiniasklaidos savivaldos, savireguliacijos. Apie savininkus kalbant, diskusijos galimos. Yra pasiūlymas išnagrinėti, ar tokių specifinių gamybų kaip akcizinės prekės ar tos prekės, kurios susijusios su valstybės kompensavimu, gali būti susietos, nes tai (žiniasklaida – LRT.lt) yra įrankis siekti verslo tikslų. Taip pat labai svarbu, kad investuotojas ir sandoriai yra tikrinami. Jei manome, kad žiniasklaidos priemonės savininkas galėtų būti su oligarchais iš Rytų siejamas asmuo, tai nacionalinio saugumo požiūriu toks investuotojas galėtų būti patikrintas ir apsispręsta, ar investicija yra galima.
– Gali susidaryti įspūdis, kad tokių įstatymo pataisų tikslas būtų, kad „MG Baltic“ nevaldytų žiniasklaidos?
– Ne, jeigu mes galvojame, kad šitoje istorijoje viena ar kita įmonė yra paminėta ir viskas. Tai yra kur kas paprasčiau – yra ikiteisminis tyrimas, byla, sankcijos numatytos juridiniam asmeniui iki juridinio asmens likvidavimo. Tikrai nesiimkime taikyti vienai ar kitai įmonei įstatymų, nes tai yra kelias į niekur. Mes turime kalbėti apie sisteminius dalykus.
Žiniasklaidos tematika yra svarbi, bet tik viena iš temų. Taip pat turime priimti sprendimus dėl partijų finansavimo, politinių judėjimų, dėl lobistinės veiklos įstatymų ir daugybės kitų teisės aktų. Taip pat, kas prižiūri politinės kampanijos finansavimą. Ar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) yra ta institucija, kuri turi visus įrankius ir galimybes užtikrinti šio proceso kontrolę? Tikrai ne.
– Galima stiprinti VRK.
– Manau, kad tai galėtų padaryti pagrindinė mūsų antikorupcinė institucija – Specialiųjų tyrimų tarnyba. Bet šiandien tai yra tik mano nuomonė, o šiuos sprendimus turėsime priimti kartu su Seimu. Vyriausybė teiks savo siūlymus, mes vykdysime tai, kas mums suformuluota komiteto išvadose.
– Ar kai kurie siūlymai po komisijos išvadų paskelbimo ir balsavimo Seime nekompromituotų pačių siūlytojų ir tyrėjų. Tarkim, V.Bakas kalba apie tai, kad valstybei padaryta pusantro milijardo eurų žala ir ją reikėtų išieškoti iš „Vilniaus prekybos“ ir „MG Baltic“. Ir pats pripažįsta, kad iš akies nustatė tą sumą. Jūsų neapima svetimos gėdos jausmas, kad kažkas galbūt pernelyg įsibėgėjo?
– Ne. Jei išvadose yra pasiūlymas įvertinti Generalinei prokuratūrai galimybę tą žalą išieškoti. Bet tai yra vienintelė galimybė, kad tai galima daryti tik per teisinės atsakomybės prizmę ir jokiais politiniais sprendimais tokie klausimai nėra sprendžiami. Jei bus teisiniai pagrindai, bus galima šį klausimą kelti, tad, manau, prokuratūra įvertins. Vėlgi, atsiejant politinį vertinimą. Gal bus tuo metu nustatyta padaryta žala ir kaip ją būtų galima išieškoti.
– Ar atsakinga taip kalbėti? Kelti visuomenės lūkesčius? Sakyti, kad reikia išsiieškoti pusantro milijardo eurų. Kas nors tai galbūt pavertė pensijomis, mokytojų atlyginimais ir pan.
– Tokių sąsajų daryti nereikėtų. Manau, kad reikia apie tai kalbėti. Padarykime, kad taip nebūtų ateityje. Kiekvienas turime teisę kelti tokį klausimą, o suvesti su atlyginimais, pensijomis – tikrai ne. Biudžeto formavimo principai yra visai kitokie – tiek pensijos, tiek atlyginimai numatyti, jie kils ir šiemet, ir kitąmet. Tai susiję ne su sumomis iš akies, o su mūsų ekonominio augimo rodikliais, labai aiškiais parametrais, kuriais galime vadovautis ir prognozuoti, kiek mes galime turėti išlaidų vienoje ar kitoje srityje.
