Ar Lietuvos laukia sunkmetis, apie ką kalbėjo kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, S.Skvernelio teigimu, priklausys nuo daug ko, pavyzdžiui, nuo karo Ukrainoje eigos.
Kartu jis mano, kad politikai turbūt turėtų mažiausiai dalintis savo ekspertizėmis. Tam esą yra nepriklausomi ekspertai, valstybės institucijos.
„Pagal Komisijos prognozes, Lietuvos ekonomika turėtų augti 1,7 proc. BVP – mažiausiai visoje Europos Sąjungoje, esame dugne.
Bet tai dar nėra blogas ženklas ar įžvalga“, – interviu 15min teigė buvęs premjeras, opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis.
Valdančiųjų boikotas – nelikus alternatyvų
– Beveik po dviejų savaičių grįžote dirbti su valdančiaisiais. Tačiau jau pirmą dieną jūsų siūlyti antiinfliaciniai projektai buvo atmesti. Kai kas kaip atžagarią įvertino premjerės Ingridos Šimonytės retoriką atsakant dėl tranzito į Kaliningradą.
Tai ar nesigailite sugrįžę? Nes buvo visokių replikų iš jūsų kolegų opozicijoje.
– Nesigailime. Koks čia gali būti gailėjimasis. Seimo darbas turi būti toks, kaip įprasta.
Aš manau, kad ir valdantieji suprato, natūraliai suvokė, kad tos dvi savaitės be opozicijos – sudėtinga Seime: ir komitetuose dirbti, ir sprendimus priimti.
Mes jau matėme ir iš kai kurių opozicinių frakcijų žmonių, kuriuos tai vargino. Matyt, buvo laiko klausimas, kada atskiri Seimo nariai grįš į salę. Manau, kad buvo surasti pakankamai normalūs kompromisai.
Man tik tenka apgailestauti, kad nepraėjo pateikimo stadijos kai kurie projektai. Tikrai tai nėra, kas viešojoje erdvėje skelbiama, kad imlūs finansams.
Iš esmės tos antiinfliacinės priemonės nedidina, o mažina infliaciją ir dengiamos labai paprastai – iš tų pačių infliacinių pinigų, kurių perviršis biudžete renkamas ir toliau. Renkama virš 1 mlrd., beveik 1,5 mlrd. eurų.
Jei tiesiog būtų pritarta svarstymo metu, tada būtų prasidėjusi diskusija. Valdantieji juk visada sako, jų argumentas dėl savo projektų būna „leiskime Seime pradėti diskusiją“, tai yra pritarkime po pateikimo. Ir mes to tikėjomės.
Bet, matyt, čia, kiek suprantu, yra tokia premjerės asmeninė pozicija, kad ne. Nors mes matėme ir iš Liberalų sąjūdžio narių, iš Laisvės partijos, kad jie būtų linkę pritarti po pateikimo, kad diskusija būtų pradėta.
Tačiau Vyriausybė, matyt, turi kitus planus. Dabar belieka mums tik rudenį sužinoti, kokie tie planai bus.
– Daug kas vadinamąjį opozicijos demaršą – išėjimą iš salės, posėdžiavimą atskirai, nedalyvavimą komitetų veikloje – vertino kaip nekonstruktyvų karo Ukrainoje fone. Antra, kai kas įžvelgė pagalių kaišiojimą į valstybės veiklos ratus.
Kodėl neradote švelnesnių būdų valdančiuosius paspausti?
– Jeigu jūs pastebėjote, per tuos dvejus metus buvo išbandyta viskas: ir švelnesni būdai, ir trumpalaikis išėjimas. Bet, matyt, jau susikaupė ta kritinė masė ir nebuvo alternatyvos.
Jeigu nebūtų to žingsnio, matyt, tas vadinamas buldozeris būtų įgavęs pagreitį.
– Bet ir jūs, kai buvote valdžioje, nekeliaklupsčiavote prieš opoziciją.
– Buvo irgi visokių tų santykių. Bet, man dabar taip atrodo, mes tikrai tokio požiūrio į opoziciją neturėjome: nesišaipėme, nesityčiojome, nesistengėme pažeminti kiekviena proga.
Aišku, dėl įstatymų pateikimų galima sutikti, kad tikrai ne visi praeidavo, tikrai jie priekaištus teisingus keldavo.
Bet galbūt mes turėjome truputį ir kitokią daugumą, bent jau pradžioje – stabilią daugumą, kur galėjome pasakyti, kad mes, pavyzdžiui, ir be opozicijos galime dirbti. Tačiau to nesakėme ir dirbome kartu.
Po to ta dauguma labai sutirpo. Aš asmeniškai manau, tikrai daug ieškojau sąlyčio taškų su opozicija, buvo ir su frakcijomis daug dirbama, ir balsavimai tai rodo.
– O kodėl dabar neieškoma? Ar čia kažkokios asmenybių problemos, charakterio bėdos ar kažkokie strateginiai, politiniai niuansai?
– Aš manau, kad pagrindinis dalykas – konservatoriai yra seni patyrę vilkai politikoje. Jie mato paprastą vaizdą – susiskaldžiusią opoziciją. Iš tikrųjų kai kurios mūsų frakcijos yra labai skirtingos.
Kada mato, kad tos frakcijos tarpusavyje konkuruoja, visada ir tikisi, kad jos nebus vieningos. Jeigu kažkokios problemos atsiras, atsiras frakcija, kuri valdančiuosius palaikys.
Šitoje situacijoje buvo, matyt, neapskaičiuotas spaudimas. Neeilinis posėdis, kuris buvo padarytas, (valdančiųjų iniciatyva sušauktas nenumatytas Seimo plenarinis posėdis, kuriame spręstas klausimas dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko interpeliacijos – 15min) – to tikrai nereikėjo.
– Bet jūs juos išvakarėse, galima sakyti, apžaidėte.
– Tų pauzių, pertraukų ėmimą jūs matysite kiekviename Seimo posėdyje. Arba pusvalandžiui pertraukos prašoma – ir patys kartais prašo, arba iki kito posėdžio. Tai natūralu ir tą turi žinoti.
Kadangi jie, kaip sakau, seni patyrę vilkai, galėjo pusvalandžio pertrauką pasiimti patys ir būtų pasibaigę.
Neeilinį Seimo posėdį daryti visgi yra nepagarba tam tikra. Opozicija apie 21 valandą gavo informaciją, kad diena rytoj bus visai kitokia, nors komitetų diena yra, ir tiktai vieninteliu iš esmės klausimu.
Tas tikrai buvo beveik viršus. Ir dar, nežinau, kodėl, jie padarė tą klaidą su vicepirmininkais (iš Seimo plenariniams posėdžiams pirmininkaujančių sąrašo buvo išbraukti opozicijai priklausę parlamento pirmininkės pavaduotojai – 15min).
Užmetė tada anglis ant rusenančio laužo ir jis užsiliepsnojo.
Tačiau, pažiūrėkite, visuose demokratinių valstybių parlamentuose taip būna: kažkas išeina, kažkas netgi ten, žiūrėkite, tribūnas užima, neduok Dieve, pasimuša.
Tai natūralus parlamentinis darbas. Daliai mūsų žmonių tą suvokti turbūt sunku. Bet jeigu tu nori tokio parlamento, kuris neturi diskusijų, kuris visą laiką tvarkingai kelia rankas, tai mes turime Baltarusijoje, Rusijoje arba dar į Rytus tokius parlamentus. Tačiau tai nėra demokratinės valstybės.
Todėl čia nereikia sureikšminti labai. Tai yra tokia parlamentinė kova.
O dėl to valdančiųjų prisidengimo karu, tampa jau nebeskanu, kada kiekvieną savo negebėjimą ar klaidą bando pridengti tuo, kad Ukraina kariauja.
Nes mes kariaujame, mes remiame, palaikome kariaujančią Ukrainą, bet visų savo vidinių problemų pridengti karu negalime.
– Po Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžio ir sprendimo jūsų partijai gresia netekti valstybės dotacijos. Seimo kuluaruose svarstyta, kad naktis ar vakaras po sprendimo turėjo būti karštas strateguojant, dėliojant, kaip čia viskas klostysis, ir galbūt kažką žadant valdantiesiems.
Ar būta kokių užkulisinių susitarimų? Ar būsite malonesni valdantiesiems, juolab kad iš Seimo darbotvarkės išbrauktas šitas klausimas.
– Turbūt irgi reikia suprasti, kad galėtume mes naudotis, bet tikrai būtų nesąžininga.
Tikrai čia nėra jokios sąmokslo teorijos ir valdantieji dėl to nebandė kažką specialiai padaryti, kad mums pakenktų.
Tiesiog buvo tokia Teisės departamento nuomonė, kad ta tvarka, kuri užtikrina stabilų finansavimą pagal senąjį įstatymą, gali prieštarauti Konstitucijai. Tokiai nuomonei komitetas pritarė.
– O kaip atsitiko, kad jūsų narys už tai balsavo?
– Čia jau niuansai yra.
– Bet ar davėte pylos Algirdui Stončaičiui?
– Ne, ko čia dabar pylos. Žmogiškų klaidų visi daro.
Bet, kita vertus, aišku, kad tų batalijų ir Seime galėjo nebūti. Mes įregistravome pataisą, kuri iš dalies atliepia Teisės departamento išvadą.
Nebus tai stabili dotacija, ji bus kintama, nes visiškai tu jos nepanaikinsi. Vis tiek yra pagrindiniai teisės principai, teisėtų lūkesčių principas. Priimti įstatymai negali to nubraukti ir bloginti situaciją, kuri yra užprogramuota ilgalaikiam laikotarpiui – iki Seimo rinkimų.
Lieka valstybėje teisminis procesas – tikrai turbūt čia yra ne išeitis, arba tiesiog atsižvelgti į tuos logiškus Teisės departamento siūlymus. Tikiuosi, kad kitame komitete, kai posėdis bus, tokių akibrokštų nebus.
Tragedija su komunikacija
– Didžiausia pastarųjų dienų aktualija – tranzitas į Kaliningradą, tam tikrų prekių vežimo per Lietuvą į šitą Rusijos eksklavą sustabdymas. Jūs išsakėte abejonių, valdantieji jas neigė. Prezidentas Gitanas Nausėda, perfrazuodamas jus, aiškino, kad čia nėra nacionalinis performansas.
Ar visiškai jums atsakyti visi klausimai ir jokių neaiškumų dėl to nebeliko?
– Jeigu jungtinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Užsienio reikalų komiteto posėdis būtų įvykęs prieš kokias dvi savaites, prieš mėnesį, galbūt būtų ir šiek tiek kitokie atsakymai, kitokie sprendimai.
Tas nenoras galbūt pozicijai dalintis informacija – žinote, kaip sakė: „Opozicija nieko nesprendžia“, tai mes naudojamės tuo, kokia informacija, pasiekiama iš viešosios erdvės.
Žiūrint į Europos Vadovų Tarybos oficialų tinklalapį, kur yra padaryta santrauka apie sankcijas, ten labai aiškiai parašyta, kas susiję su antžeminiu transportu, kokie ribojimai dabar įsigalioja. Ir yra parašyta, kad tai yra netaikoma pašto paslaugoms ir prekėms, judančioms iš Rusijos į Kaliningrado sritį.
Tai yra vienas tekstas. Jeigu toks tekstas yra, vadinasi, tai, kas buvo padaryta, tikrai sudaro prielaidą manyti, kad čia vėl, nežinau, „Lietuvos geležinkeliai“ ar dar kas nors, padarė savo interpretuojamą veiksmą.
Bet komitete bent jau visi oficialūs tiek ministrai, tiek pareigūnai pateikė tuos tekstus, kad tokios išimties nėra, kaip jie mano.
Užtruko dar pauzė, kadangi su komunikacija buvo tikrai tragedija. Jie patys konsultavosi, ar teisingai suprato. Vadinasi, neaiškių klausimų buvo.
Komitete buvo pasakytos priežastys, kodėl tai buvo padaryta. Kovo 16 dieną emocinis, matyt, sukrėtimas po Bučos žudynių ir toks sprendimas padarytas buvo. Nors iš tikrųjų, ką ir patys valdantieji teigė po to, kad 1 procentas prekių judėjimo yra apribotas.
Turbūt ekonomiškai tas apribojimas poveikio nedaro. Bet politiškai tikrai mums kilo didesnė grėsmė, manau. Tą reikėjo tiesiog įvertinti.
Bet buvo atsakymai duoti komitete. Aš sakau, manau, kad buvo galima galvoti apie pasekmes, kokią gali sukelti reakciją, ir apsvarstyti tai tarp ministrų, Europos Vadovų Tarybos, nes tikrai turime situaciją su sunkiai prognozuojama valstybe.
O tai yra didžiulis pretekstas, žiūrint iš istorijos, kada geru tikslu bandoma pasakyti, kad, žiūrėkite, atkirto kažkokį anklavą su motinine tėvyne, ir čia yra blogai, reikia sujungti. Tai nėra, matyt, tušti žodžiai.
Galiausiai mes nežinome, koks bus atoveiksmis. Dabar kalbama, kad gali būti atjungta nuo BRELL (Baltijos šalių, Baltarusijos, Rusijos elektros energetikos sistemos – 15min).
– Šioje situacijoje susikirto dvi pozicijos: kad didžiulė įtampa gali išprovokuoti Rusiją, antra – raminimas, kad nevalia pasiduoti isteriškam Maskvos kuriamam fonui.
Vis tik esame įvardijami kaip jautriausia dėl savo geografinės padėties valstybė vien dėl Suvalkų koridoriaus, kuris iš Baltarusijos per Lenkiją ir Lietuvą veda Kaliningrado link. Tai tik stiprina ir įvairius gyventojų būgštavimus. Kaip čia ta pirminė reakcija ir visuomenės, ir valdžios jau atsakant į klausimus, kai jau viskas kilo, nekalbant apie pirminius pranešimus?
– Pirmiausia tai buvo pačių blaškymasis. Kaip minėjau, klausimų yra, žmonės irgi skaito, kas yra viešai prieinama, ir mato, kad yra numatyti vienoki sprendimai, o Lietuva daro kitokius sprendimus.
Juo labiau kad mes tikrai tą specifiką turime ir turėjome stojant į Europos Sąjungą – sutartys ir tarp Lietuvos-Rusijos, ir, svarbiausia, tarp Europos Sąjungos ir Rusijos dėl tranzito.
Ir ta komunikacija kėlė sumaištį. Patiems užtruko išsiaiškinti, vadinasi, nebuvo tvirti tame, kad viską daro labai pagal teisės raidę.
Po to pasiaiškino, bet irgi žmonės kol kas nėra nuraminti. Atsakymai dabar jau politikams pateikti. Jie pateikti yra vadinamajame slaptame režime. Mes žinome daugiau, bet negalime sakyti žmonėms.
Tikrai žmonės bijo. Žmonės bijo, nes iš tikrųjų tai yra silpna vieta. Mums tikrai grėsmė padidėjo.
Ta antilietuviška isterija, kuri kuriama yra tiek Kaliningrade, tiek Rusijoje, ir taip jau buvo aukšta, ta propaganda savo daro.
Tai dabar pamatę žmonės, kaip elgiasi Kaliningrado srityje, turbūt irgi supranta, kas čia kaltas dėl to – ir turbūt maža dalis jų kaltina V.Putiną, kad karą pradėjo, galvoja, kad čia Lietuva kalta.
Išties komunikacijos nebuvo pirmiausia mūsų visuomenei. Dabar pasakymas, kad žinote, šiandien važiuosime į Vadovų Tarybą ir ten aš prašysiu palaikymo (omenyje turi G.Nausėdą – 15min) – apie ką mes kalbame?
Tą palaikymą būtina užsitikrinti priimant tokį sprendimą ir svarstant, kaip tos įvestos sankcijos gali sugrįžti arba sukelti reakciją atskiroms valstybėms narėms.
Mes turime tokią specifiką, ji, niekur nedingsi, yra. Aš prisimenu net stojimo mechanizmą – policijoje buvau, tada buvo derybos su Europos Komisija dėl tranzito. Tai tas mūsų požiūris jiems buvo visiškai nesuprantamas. Sakė, ko jūs čia baiminatės, kas čia – rusai atvažiuos pas jus į Lietuvą ir pasklis po Lietuvą, kai mes tas specifines sąlygas darėme?
Turime tą specifiką, tai ar reikia mums papildomai dar kelti įtampą?
Turime tą specifiką, tai ar reikia mums papildomai dar kelti įtampą?
– O ką, jūsų galva, reikėjo daryti? Derėtis dėl kažkokių išlygų tranzitui į Kaliningradą iš Rusijos?
– Aš manau, kad tada, kai tos sankcijos buvo priimamos, reikėjo įvertinti visas aplinkybes, kokios jos yra ir gali būti, ir tai įvertinti.
Pasakyti, kad, žiūrėkite, mes vis tiek priėmėme tokį sprendimą ir šitos sankcijos bus taikomos iš esmės Rusijos viduje, nes tai yra ne eksportas, o iš Rusijos į Kaliningrado sritį ir atgal.
Būtų tokie sprendimai pasakyti, kad mes įvertinome galimas grėsmes, esame pasiruošę bet kokiai reakcijai: nuo karinės iki ekonominės, ir tą sprendimą vykdome. Komunikacija būtų aiški ir nebūtų interpretacijų.
Vadovai stengiasi apsaugoti savo valstybę nuo papildomų grėsmių. Na, kam čia reikia karo? Kas čia, tos karštos galvos kariaus?
Jeigu galima išvengti, turbūt reikia stengtis išvengti. Nenuolaidžiauti, bet tikrai apsaugoti maksimaliai savo valstybę.
Dėl sąjungininkų brigados užkėlė lūkesčius
– Artėja NATO viršūnių susitikimas. Aiškėja, kad Lietuva lauktosios brigados negaus, nes Vokietija neturi pakankamai pajėgumų, antra vertus, ir mes nesame pasiruošę, neturime infrastruktūros priimti papildomus sąjungininkų karius.
„Valstietis“ Dainius Gaižauskas aiškino, kad jeigu brigados nebus, reikėtų kelti krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atsakomybės klausimą.
Kaip čia viską matytumėte? Ir apskritai, kodėl tie namų darbai nedaryti anksčiau? Tarkime, dėl infrastruktūros, galinčios priimti daugiau sąjungininkų karių. Juolab kad mūsų kaimynystė visada buvo pavojinga, Rusija netapo staiga agresyvia.
– Prisiminkime iki Krymo aneksijos arba įvykių Kryme, tuomet buvo jau Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, bet prieš tai – konservatorių Vyriausybė.
Konservatorių Vyriausybėje šalies gynybai buvo skiriama 0,7 proc. nuo BVP. Tai – pustuščiai daliniai, sena, sugedusi ginkluotė. Kariuomenės kaip tokios mes iš esmės neturėjome.
Konservatoriai visą laiką žinojo, kad Rusija agresyvi. Jie jau tada žinojo, kad bus karas, bet nieko nedarė.
Iš tikrųjų tada A.Butkevičiaus Vyriausybė pradėjo, mes pratęsėme ir pirmi gynybos finansavimui pasiekėme 2 proc.
Supraskime, kad iš esmės nebuvo skolinimosi galimybių, buvome apriboti fiskalinės drausmės.
Bet kariuomenei skyrėme tuos 2 proc., atnaujinome infrastruktūrą, ginkluotę, modernizavome kariuomenę savo poreikiams.
Tikrai niekas čia negalvojo, kad atsiras netgi priešakiniai daliniai. Tie sprendimai sunkiai gimė NATO formate, bet jie atsirado.
Infrastruktūra irgi buvo pritaikyta tiems žmonėms, kurie atėjo, priešakiniams daliniams. Bet mes turėjome toliau modernizuoti savo karines pajėgas – tą ir darėme.
Dabar situacija, kada prasidėjo karas Ukrainoje, pakito. Infrastruktūros, kalbant apie brigadą, reikia gerokai daugiau ir per dieną jos nepastatysi.
Bet visas blogumas, kad vėlgi visuomenėje buvo sukelti lūkesčiai. Nuo prezidento iki ministro mums pareiškimai viešojoje erdvėje, kad – Madrido viršūnių susitikimas ir po Madrido vokiečių brigada iš karto ateina. Taip nebūna.
Visas blogumas, kad vėlgi visuomenėje buvo sukelti lūkesčiai.
Tai kam sukelti lūkesčius? Kam ten piarintis feisbukuose?
Tiesiog pasakyk, kad mes tokį tikslą turime, užsifiksuojame, turime grafiką, suderintą su Vokietija, kaip jų pajėgumai leidžia čia ateiti – taip mes lygiagrečiai darome pajėgumus infrastruktūrinius čia įsikurti. Ir viskas bus padaryta.
– Kalbant ne tik apie fizinį sąjungininkų buvimą čia, bet ir apie gynybos planus – apie tai ypač Dalios Grybauskaitės kadencijos metu daug kalbėta.
Estijos premjerė Kaja Kallas pareiškė, kad pagal dabartinius NATO gynybos planus jos šalis būtų nušluota. Ką manytumėte: ar ir mums tokia dramatiška situacija, vėlgi turinti minty aplinkinį kontekstą?
– Čia yra dilema. Kiek prisimenu, gynybos planai visą laiką buvo valstybės paslaptis.
Aš nesu toks skeptiškas, kaip Estijos premjerė. Pagal tai, kas buvo mūsų, Lietuvos, gynybos planuose, tai per kelias valandas Lietuva nebūtų nušluota. Yra labai hiperbolizuojama pasakant, kad mes negalime apsiginti.
Tikrai, pagal tuos pajėgumus, kuriuos turėjome, kai aš buvau Vyriausybės vadovas, Lietuvos kariuomenė tikrai gebanti ir galinti priešintis. Ir čia yra ne valandų klausimas.
O nuo to laiko dar pasikeitė pajėgumai – gerokai padidėjo.
Bet, aišku, tie klausimai išlieka ir, suprantama, kad net ir NATO dalinių permetimas pagal 5 straipsnį užtruktų. Dėl to nacionalinės kariuomenės, taip pat ir Lietuvos, turi atlaikyti pirmą smūgį tiek, kad būtų galima sulaukti sąjungininkų atėjimo.
Aš manau, kad mes tą sugebėtume padaryti pagal savo pajėgumus.
Reikia dalintis su žmonėmis
– Kita tema – dėl galimos ar negalimos ekonominės krizės. Pirmoji iš aukštesnio rango politikų apie tai prabilo D.Grybauskaitė. Ji sakė, kad turime ruoštis krizei, artėja sunkios dienos, negalima išlaidauti ir panašiai.
Kol kas tiek bankų, tiek mūsų institucijų – nuo Finansų ministerijos iki Lietuvos banko – ekonomistai prognozuoja mažesnį, bet vis tiek ūkio augimą. Kaip jūs matytumėte situaciją: bus kitąmet ar nuo rudens recesijos ženklų ar dar kažkas?
– Turbūt politikai turėtų mažiausiai savo ekspertizėmis dalintis.
Yra nepriklausomi ekspertai – tikiuosi, kad jie nepriklausomi, kurie tas įžvalgas daro. Yra ir mūsų Lietuvos banko ekonominės įžvalgos, ir Europos Komisijos.
Tai pagal Komisijos prognozes, Lietuvos ekonomika turėtų augti 1,7 proc. BVP – mažiausiai visoje Europos Sąjungoje, esame dugne. Bet tai dar nėra blogas ženklas ar įžvalga.
Ar bus, ar nebus, matyt, nuo daug ko priklausys.
Nuo karo eigos priklausys, nuo to, kokius mes čia sprendimus priimsime, kam patys galime daryti įtaką.
O galime nelabai daug – esame atvira ekonomika, priklausanti nuo bendros Europos ir pasaulio rinkos.
Vienas dalykas, kad reikia nebloginti patiems situacijos, dėl kažkokių ambicijų neprarasti tų rinkų, kurias mes turėjome, stengtis turėti tvarias gamybines investicijas.
Dabar tikrai turbūt sunku kalbėti, kad kažkas ryžtųsi Baltijos valstybėse daryti ilgalaikes investicijas, nes turbūt situacija yra ganėtinai prasta.
Bet tie, kurie yra, savo pajėgumus bando plėsti. Tai reikia nepadaryti taip, kad jie nepasitraukinėtų arba neišsigąstų.
Dėl to išlaidavimo, jeigu mes būtume neklausę arba įsiklausę kitaip į ponios D.Grybauskaitės pasakymus, kada auganti ekonomika iš tiesų buvo ne skolintais pinigais, bet auginome iš tikrųjų pagal objektyvius kriterijus, tada būtume pasidalinę daugiau su žmonėmis, tai šiandien situacija būtų kitokia.
Bet tada buvo irgi: „nereikia čia išlaidauti, čia laikykime suspaudę viską, neduokime viešajam sektoriui atlyginimų, viską reikia žiūrėti, fiskalinės drausmės griežtai laikytis“.
Na, pamatėme, kuo tai virto.
Skurdo situaciją mums labai sunkiai pavyko perlaužti, nors perlaužėme. Dabartinė Vyriausybė naudojasi tais rezultatais, bet irgi teisinga kryptimi eina kalbant apie skurdo mažinimą.
Tuo momentu, kada yra galimybė dalintis, reikia dalintis. Šiandien irgi žmonėms sudėtinga, ypač – dėl infliacijos: pajamos nyksta, perkamoji galia keičiasi.
Tačiau šiandien, kol tokia galimybė yra, žmonėms reikia padėti.
– Jūsų priemonės, kaip kalbėjome, atmestos. Aišku, su galimybe tobulinti. Tačiau kai kas objektyviai įvertinę sako, kad, tarkime, vienkartinės išmokos – iš kur joms pinigai? Skolintis galbūt nedera. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata nebūtinai sumažins kainas.
– Kada nori nieko nedaryti, visą laiką tokius argumentus randi.
Sakiau, kad dėl infliacijos – būtent dėl infliacijos – sumokame 1,3 mlrd. eurų daugiau į biudžetą.
– Bet, žiūrėkite, premjerė aiškina, kad jeigu žmogus turi šimtą eurų, tai jis tiek ir išleidžia – perka mažiau, nes infliacija, bet dėl tos infliacijos jis daugiau pinigų neturi, jeigu jo alga neaugo.
– Pinigai yra atėję natūraliai. Suprasčiau, jeigu mes sakytume: skolinkimės dar ir per PVM ar akcizų mažinimą finansuokime iš skolintų pinigų bei taip darykime ilgą laikotarpį.
Visgi tai yra laikini sprendimai, būtent susiję su ypatinga ekonomine situacija. Jie neužprogramuoja tvarios išlaidų spiralės, kuri kiekvienais metais turėtų arba būti tokia pati, arba augti.
Kita vertus, kas skatina infliaciją – kainos. Tiek PVM, tiek akcizo mažinimas daro prielaidą kainoms nebeaugti toliau arba kažkiek mažėti.
Valstybė turi instrumentų, kad užtikrintų, jog žmonėms per PVM arba akcizus suteikiama parama būtų tam galutiniam naudos gavėjui: ir susitarti, yra kita svertai, institucijos. Bet geriausia nieko nedaryti.
Jeigu šito nedarai, tai pasiūlyk ką nors kitą. Bet mes jau pavėlavome. Net ir tos kompensacinės priemonės, kur sakė „antiinfliacinis planas“. Ten iš tikrųjų jokio antiinfliacinio plano nėra, yra kompensacijos.
Jos irgi buvo pavėluotos bent pusę metų. Ir mes visą laiką vėluojame, vėluojame, vėluojame.
Galime ginčytis dėl to 100 eurų. Žmonės kur juos padės? Galbūt išleis, galbūt kažkas juodai dienai pasidės, bet visas kitas laikinas mokesčių sumažinimas tikrai galėjo duoti trumpuoju laikotarpiu teigiamą efektą.
Bet Vyriausybė sako: „Ne“. Viskas tvarkoje – jie yra dauguma, Vyriausybė tikrai turi tvarkytis pati. Jeigu sako, kad opozicijos siūlymai negeri, tegul teikia ant stalo kitus siūlymus, bet tegu ką nors daro.
– Apie Vyriausybės veiklą. Pats buvote Vyriausybės vadovo kėdėje, minėjote, kad ji kieta, nėra patogi ir gal nenorėtumėte grįžti. Bet apskritai, jeigu taip objektyviai iš buvusios pozicijos įvertintumėte dabartinį ministrų kabinetą, premjerę, koks įspūdis?
– Jeigu atmetus oponavimą viskam dėl to, kad oponuotum, tikrai tai yra kėdė žiauriai sunki, laikotarpis tikrai nėra lengvas. Nors visoms Vyriausybėms nebuvo lengvas. Aišku, niekada karo nebuvo, bet buvo pandemija, kitos istorijos.
Aš manau vieną dalyką, galbūt reikia mažiau žadėti, jeigu negali padaryti. Mes laukiame žadėtos mokesčių reformos.
Ji tikrai svarbi ir reikalinga, kalbant apie tas priemones, kas taikyta. Nepadaryta.
Toliau – nebūti visą laiką viską geriausiai žinančiu. Yra toks noras, kiekvienas jį turi – aš viską žinau, o jeigu kas nors kitaip pasako, tai jis arba priešas, arba ne taip žinantis yra.
Ir nelaikyti tų ministrų, kurie tikrai negeba dirbti. Aš nesuprantu premjerės, nežinau, kodėl ji taip užsispyrusiai laikosi. Nes tos problemos kaupiasi, jos vis tiek sprogs kažkada.
– Tai kas tie silpni ministrai, be K.Navicko, Arūno Dulkio – nors nežinau, gal jau tenkina jo veikla?
– Dabar tuos žmones dar kartą vardyti, – vėl sakys oponuojate.
Jūs dalį išvardijote.
Galima paklausti, sakykime, kokia yra per dvejus metus situacija kultūros politikoje? Koks proveržis? Kas vyksta apskritai tame sektoriuje? Nėra tokio atsakymo.
Turbūt apskritai nematome, kad toks ministras yra. Galbūt kažkas, kas specifiškai dirba, turi kažkokią kitą nuomonę.
Tiesiog kai kuriems tikrai sunkiai sekasi.
Niekada nebijau pagirti – matau Socialinių reikalų ir darbo ministerijos veiklą. Džiaugiuosi, kad ministro Lino Kukuraičio – tikrai buvo labai stiprus ministras ir daug padarė, darbų tęstinumas vyksta ir teisinga kryptimi vyksta, galima tik pasidžiaugti.
Tas noras bet kokia kaina laikyti ministrus ir nereikalauti iš jų atsakomybės bei darbo rezultatų, nežinau, su kuo susiję.
Prietaras koks nors yra – jeigu pirmas kris, paskui pradės byrėti? Tai, manau, yra klaida. Bet, matyt, premjerė kitaip mato.
O darbas, sakau, yra sunkus, labai sunki ta kėdė. Aš jau ne kartą kartojau, nors ir būdamas opozicijoje galiu pasakyti: tikrai nėra opozicijos noras (bent jau už save kalbu), kad valstybėje kuo blogiau, tuo mums geriau, nes mes opozicijoje esame.
Aš tikrai suprantu tą darbą, atsakomybę ir net klaidas matau panašias, kur ir aš padariau, daromas. Sako, iš kitų reikia mokytis, bet mokaisi iš savų.
Toks ir vertinimas yra. Tas blaškymasis, galbūt komunikavimo nebuvimas. Negaliu šimtu procentų pasakyti, kad taip yra, bet matau, jog nemažai ministrų žiūri, ką premjerė pasakys, ką lieps padaryti, tą darys.
Bet Vyriausybėje turi dirbti 14 ministerijų.
-
Apklausa: TS-LKD grįžo į reitingų lentelės viršų, S.Skvernelio partija stiprina pozicijas
-
Augo prezidento G.Nausėdos populiarumas – teigiamai vertina 60,3 proc. gyventojų
-
Opozicija prezidento metinę kalbą vadina aiškia, atvira ir signalu Vyriausybei
-
Opozicijos ir valdančiųjų kivirče – paliaubos: grįžo dirbti kartu
-
Kaliningrado tranzitas: I.Šimonytė atrėmė S.Skvernelio abejones, Rusija grasina Lietuvai pasekmėmis
