„Norėjosi atskleisti A.Ramanausko kaip mokytojo aspektą, nes pats esu iš mokytojų šeimos. Mano mama mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje, kurioje dėstė A.Ramanauskas-Vanagas. Jei ne jis, ji nebūtų išgyvenusi. Tad partizanų vado gyvenimas siejasi su mano šeimos likimu. Tekstai, kuriuos girdėdavau iš mamos, būdavo dramatiški, prisiminimai – kupini didelių išgyvenimų.
Man, kilusiam iš Dainavos krašto, kuriame pasipriešinimas buvo itin stiprus, norėjosi A.Ramanauską pagerbti. Pagerbti tą žmogų, kuris vaikščiojo tomis pačiomis Alytaus gatvėmis, kvėpavo tuo pačiu oru. Ten pat jis ir įsimylėjo savo būsimą žmoną Birutę Mažeikaitę. Graži meilės istorija. Paprasčiausiai norėjosi atsigręžti į tautos šaknis. Kiek galime, visi turime diegti tautinius idealus jaunajai kartai“, – kodėl ėmėsi filmo apie A.Ramanauską-Vanagą, paaiškino filmo režisierius Arvydas Kinderis.
Filmavimai vyko Lazdijų rajono Bielėnų kaime, kuriame vaikystę ir jaunystę praleido jaunasis Adolfas. Filmuota Lazdijų „Žiburio" gimnazijoje, Lazdijų krašto muziejuje, partizano Juozo Jakavonio sodyboje esančiame bunkeryje Kasčiūnų kaime. Savo mintimis apie drauge praleistus metus filme dalijasi partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, brolis Albinas Ramanauskas ir kt.
Dėmesys mokytojo aspektui
„Mokytojas. Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ – tai istorija apie kartą, kuri gimė ir augo nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1939 m. Vadinamajai „nepriklausomybės kartai“, kurios vertybės formavosi veikiamos lietuvių kalbos, istorijos puoselėjimo, patriotiškumo idėjų, priklausė ir lietuvių emigrantų šeimoje JAV 1918 m. kovo 6 d. gimęs A.Ramanauskas.
Filme iš nuotraukų, poetinių tekstų, vaidybinių rekonstrukcijų, gyvų liudytojų prisiminimų atskleidžiama kita, nežinoma, A.Ramanausko asmenybės pusė. Šis filmas gilinasi į jo likimą, tikėjimą pačiomis įvairiausiomis prisiimto žemiškojo gyvenimo formomis – mokytojo, kario, laisvės šauklio, tautos gynėjo, vienytojo. Šviesa, lydėjusi šią asmenybę, buvo jaučiama visame jo nueito kelio gyvenimo ir kančios kelyje – jį lydėjo meilė, pašaukimas, tikėjimas ir kūryba.
Daug dėmesio filme skiriama ankstyvajam A.Ramanausko asmenybės periodui. Partizanų vadas buvo aiškiai pasirinkęs savo kelią – norėjo mokytojauti. Netgi tapo mokytojų mokytoju.
„Šviesiu Lietuvos vaikus, kad šviesėtų Lietuvėlė. Vaikai, būkite verti lietuvio vardo, mylėkite Lietuvą, nes ji tokia viena. Kaip motina“, – yra sakęs A.Ramanauskas-Vanagas.
A.Ramanauskas-Vanagas: „Šviesiu Lietuvos vaikus, kad šviesėtų Lietuvėlė“.
Tačiau prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, jo žvilgsnis vis labiau krypo į namų rūsius, kuriuose buvo kalinami ir kankinami lietuviai. A.Ramanauskas nebegalėjo būti pasyvus stebėtojas. Jo gyvenimas pasisuko gyvybei pavojingu keliu.
„Dėkoju, kad taip jautriai atskleidėte mano senelio paveikslą, jo kaip mokytojo pusę. Žiūriu antrą kartą ir graudinuosi. Mano senelis tvirtai buvo pasirinkęs savo profesiją. Labai džiaugėsi pasirinktu keliu. Planavo visą gyvenimą mokytojauti, tačiau laikai ir aplinkybės pakoregavo planus. Pasyvų stebėtoją pakeitė aktyvus kovotojas“, – po filmo premjeros teigė Lietuvos partizanų vado, brigados generolo A.Ramanausko-Vanago anūkė, Lietuvos kariuomenės daktaro Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Medicininės paramos vienetų valdymo grupės vadė plk. ltn. Inga Jancevičienė.
I.Jancevičienė: „Senelio niekad neapleido viltis“
Kaip pasakoja I.Jancevičienė, senelis su močiute Birute Mažeikaite susipažino Alytaus mokytojų seminarijoje.
„Senelio pasirinkimas nepakeitė jų abiejų pasirinkimo. Išliko kartu. Močiutė sutiko ištekėti. Jai tada buvo 21-eri, seneliui – 27-eri. Senelis iškart pasitraukė į mišką, nelegalų gyvenimą, o močiutė dar kurį laiką mokytojavo mažose kaimo mokyklėlėse. Tačiau, kai gavo žinių apie artėjantį pavojų, taip pat pasitraukė į partizanų gretas.
Manau, kad senelio turėtos mokytojo savybės atsispindėjo ir jo partizaninėje veikloje. Taip, kaip jis buvo mėgstamas ir mylimas mokinių, taip buvo mėgstamas ir mylimas savo kolegų karių partizanų. Visada kituose pastebėdavo gerąsias savybes, išklausydavo. Tai leido užimti visas svarbesnes pareigas partizanų vadovybėje. Partizanai nebuvo tiesiog grupė susirinkusių vyrų bei moterų, kurie nežinojo, ką daro. Buvo aiški kariuomenės struktūra, su uniformomis, ginklais, ženklais, emblemomis, apdovanojimais, rikiuotėmis, mokymais. Tai buvo Lietuvos kariuomenė“, – teigė A.Ramanausko-Vanago anūkė.
Pasak jos, senelis suprato, kad ne tik ginklas – kovos priemonė, bet ir informacija. Partizaninės spaudos netrūko, o A.Ramanauskas-Vanagas su žmona buvo aktyvūs straipsnių rašytojai ir platintojai.
„1949 m. partizanai suprato, kad priešas yra per daug galingas, jėgos absoliučiai nelygios. Skaičiuojama, kad partizanų per visą pasipriešinimo laikotarpį buvo apie 50 tūkst., jų rėmėjų – per 100 tūkst. Netrūko ir išdavysčių, mirčių. Nepaisant to, susirinkę 1949 m., partizanai nusprendžia surašyti deklaraciją ir paskelbti, nors ir po žeme, kad Lietuva yra laisva, kad yra valdžia – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.
Deklaracijoje buvo aiškiai surašyta, kokia Lietuva turėtų būti demokratinė valstybė, kai atgaus nepriklausomybę. Toks išsilavinusio žmogaus matymas į ateitį žavi. Rodos, kam skelbti Lietuvą laisva, jei sėdi po žeme, bet ta viltis niekad senelio neapleido“, – papasakojo I.Jancevičienė.
Ji priminė ir apie senelio parašytus prisiminimus, kuriuos jis dėliojo tuo metu, kai pasipriešinimas jau buvo nuslopintas, kai jam teko su žmona ir dukra – I.Jancevičienės mama Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene – slapstytis pas patikimus žmones. Rašė A.Ramanauskas-Vanagas tuos prisiminimus tam, kad visi žinotų, kiek tuo metu gyveno pasiaukojančių, apie laisvą Lietuvą mąstančių žmonių.
„Šie prisiminimai – tarsi dar viena mano senelio, turėjusio mokytojo pašaukimą, pamoka visiems“, – įsitikinusi A.Ramanausko-Vanago anūkė.
Žaidė kartu šachmatais
Premjeros pristatyme dalyvavo ir Jonas Arbačiauskas, pasidalijęs prisiminimais iš to laiko, kai jų namuose Alytaus rajono Griškonių kaime slapstėsi A.Ramanauskas-Vanagas. Jam su partizanų vadu teko bendrauti 1953–1954 metais.
„Mano tėvo Vinco slapyvardis buvo Ąžuolas. Jis buvo ryšininkas. A.Ramanauskas-Vanagas pas mus miegojo ant šieno. Mačiau prirašytų ir tuščių lapų šūsnis. Atvažiuodavo lankyti graži moteris juodais plaukais. Atvykdavo ir stambi moteris, kuri ant dviračio atsiveždavo mažą mergaitę. Jai tuomet gal buvo 4–5 metukai. Aš buvau moksleivis – 18-metis. Todėl viską dėjausi į atmintį“, – ėmė pasakoti Kaune gyvenantis J.Arbačiauskas.
Kartą, pasak jo, kai tėvų nebuvo namuose, kažkas praeinant pabeldė iš vidaus į langą. Tai buvo A.Ramanauskas-Vanagas. Parodė jis pirštu „ateik“. J.Arbačiauskas nuėjo pasisveikinti su svečiu, kuris jų namuose tai pasirodydavo, tai iš jų dingdavo. A.Ramanauskas-Vanagas jį kamantinėjo, kas vyksta mokykloje, ką kalba mokytojai, moksleiviai, kokios vyrauja nuotaikos.
„Klausė, ar mačiau miestelyje partizanų kūnus. Kaip nebūsi matęs – mačiau. Tuomet paklausė, ar moku žaisti šachmatais. Kažkiek mokėjau. Paprašė atsinešti šachmatų lentą. Pažaidėme. Sutarėme kitą kartą vėl pažaisti. Tik įspėjo, kad pirma pamokas paruoščiau“, – nusijuokė J.Arbačiauskas.
A.Ramanauskui-Vanagui „suveikė“ pasą
Kartą A.Ramanauskas-Vanagas paprašė tuo metu buvusio 18-mečio J.Arbačiausko „suveikti“ pasus jam ir jo uošvienei. Kaip gi nesuveiksi.
„Po kelių dienų iš savų rankų įteikiau. Jis man padėkojo. Vėliau per užsienio radiją išgirdau, kad A.Ramanauską-Vanagą sulaikė su pasu, kurį aš jam įteikiau. Mano tėvai išgyveno, nes buvo ryšininkai, aš išgyvenau dėl to paso. To žmogaus, kurio vardu pasas buvo, namuose kratą atliko, tardė. Jis šalia mūsų gyveno. O aš buvau laisvas. Mano tėvai buvo laisvi.
Kada Vanagaitė (garsi rašytoja Rūta Vanagaitė sukėlė skandalą, pareiškusi, kad apie partizanų vadą rado skandalingų ir kompromituojančių detalių, – aut. past.) parašė, kad išdavė A.Ramanauskas-Vanagas tautą, ryšininkus, vienas buvau namuose. Taip pasidarė graudu. Šitoks melas! Nė mano tėvo – nė vieno ryšininko neišdavė. Įvardijo tik tuos, kurie buvo jau grįžę po represijų, – pasipiktino J.Arbačiauskas. – Ar įsivaizduojate, koks man malonumas, kad aš su tokia asmenybe turėjau santykį?“
