Į Klaipėdą žinią apie sąjūdį atvežė architektai: Vytautas Šliogeris, Edmundas Andrijauskas. „Liepos 6-ąją jie pasikvietė mane į tuometinį Restauravimo institutą Turgaus aikštėje ir sako: „Kurkim Sąjūdį Klaipėdoje.“ Buvome saujelė žmonių – tik septyni. Visi vienbalsiai sutikome“, – prisiminė aktyvus sąjūdininkas, Kalvystės muziejaus šeimininkas Dionyzas Varkalis.
Neturėjo vėliavos
Iš tiesų Klaipėdoje Sąjūdžio apraiškų reikia ieškoti anksčiau. Dar 1987-aisiais buvo įkurtas Vydūno klubas, kultūros fondas. Aktyvūs visuomenininkai lankė benykstančias Mažosios Lietuvos kapinaites, byrančias bažnyčias, ėmė rūpintis jų išsaugojimu.
D.Varkalis prisiminė, kad Sąjūdžio entuziastų saujelė ėmė svarstyti, kaip viešai pranešti apie judėjimą. Parankesnės progos, nei tuo metu Lietuvą drebinęs „Roko maršas“, nebuvo.
Liepos 10-ąją Vasaros estradoje buvo numatytas „Anties“ koncertas. Klaipėdos sąjūdininkai nusprendė užlipti į sceną ir miniai garsiai pranešti: „Sąjūdis jau ir Klaipėdoje.“
Išvakarėse sąjūdininkai pasigamino Gedimino stulpus iš lentų.
Tuo metu uostamiesčio gyventojai šventė – vyko tradicinė Jūros šventė.
Sąjūdžio žmonės prie perkėlos pasistatė Gediminaičių stulpus – trispalvės jie neturėjo – ir ėmė rinkti parašus po peticija. Klaipėdiečiai kėlė skaudžiausius klausimus miestiečiams: laisvą priėjimą prie marių; lietuvių kalbos įteisinimą laivyne ir kt. "Netrukus prisistatė ir milicijos pareigūnas, ėmė kvosti, kas čia per judėjimas. Pasakėm, kad leidimą turime, ir jis nuo mūsų atšoko. Nutarėm, kad į koncertą pateksime pro Vasaros estrados tarnybinį įėjimą. Bijojom, kad kitaip mūsų neįleis. Tačiau viskas pasisuko kita linkme.
Kitą dieną Rytas Staselis, tada dar žurnalistikos studentas, atvežė mums trispalvę iš Vilniaus. Ir mes, pasiėmę tą vėliavą, žygiavom centrinėmis gatvėmis iki pat estrados. Niekas mūsų nesustabdė, o palaikančiųjų uodega vis didėjo“, – prisiminimais dalijosi D.Varkalis.
Estradoje sąjūdininkai buvo kone apkurtinti nuo ovacijų. Plojimų banga lydėjo ir jų pasisakymą scenoje. Netrukus minioje buvo iškelta ir estų bei latvių vėliava.
Suvienijo ekologija
Sąjūdis įgavo pasitikėjimo. Tada jie pasiruošė mitingui. To meto klaipėdiečiams itin opi buvo Celiuliozės ir kartono kombinato veikla. Žalieji ir jiems prijaučiantys itin piktinosi gamyklos teršalais, srūvančiais tiesiai į marias. Į mitingą rugpjūčio 4-ąją susirinko minios žmonių. Šalia Sąjūdžio žmonių buvo ir tuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, akivaizdžiai rodęs, kad pritaria judėjimui.
„Su žurnalistu Gintaru Tomkumi buvome planavę leisti laikraštį „Mažoji Lietuva“. Turėjome ir aukų dėžutes. Pamačiau, kad jos tuščios. Tada nuo scenos tokią kalbą rėžiau, kad pats savo ausimis negalėjau patikėt. Juk tik antrą kartą gyvenime kalbėjau į mikrofoną! Ir – nepatikėsite – prie dėžės nusidriekė eilė ir mes surinkome beveik 3 tūkst. rublių. Ši suma tuo metu buvo didžiuliai pinigai“, – prisiminė D.Varkalis.
Mitinge pasisakė ir medikas Vaclovas Mikulskis. Paaiškėjo, kad Sąjūdžio judėjimas dar anksčiau prasidėjo tarp uostamiesčio medikų.
D.Varkalis prisiminė, kad sąjūdininkai Klaipėdoje kurį laiką sutarė nerinkti vadovo: jei kviesis saugumas – eis visi.
Nusprendė, kad jei kvies saugumas – eis visi.
Visi 25 ėjo ir į miesto tarybos posėdį prašyti leisti iškelti trispalvę prieš išvykstant į pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą.
„Nesusivaldęs paklausiau KGB šefo, kodėl mūsų nesuima. Jis atvirai pasakė: mes už pertvarką, nes jei nieko nevyks, SSRS žlugs. Jai gresia tiek ekonominė, tiek ekologinė katastrofa. Tačiau, pridūrė, mes jus stebime“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Buvo visuomenės „nuliai“
Buvęs Seimo narys, socialinių mokslų daktaras, Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas su nostalgija prisimena Sąjūdžio judėjimą.
„Aš vis galvoju, kodėl pas mus, kodėl ne Rusijoje, ne Ukrainoje, ne Baltarusijoje? Ar dėl to, kad pas mus buvo silpnesni komunistai? Ne, jie buvo tokie patys kaip ir kitur. Pas mus buvo aktyvesnis kultūrinis pasipriešinimas. Visi matėme Povilo Gaidžio spektaklius „Tryliktasis pirmininkas“, „Dramblys“, „Proletarinės laimės malūnas“. Tai buvo tie spektakliai, kurie sukrėtė Lietuvą, pasityčiojo iš santvarkos“, – prisiminė V.Čepas.
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Vytautas Čepas |
Jis įsitikinęs, kad visuomenėje nepasitenkinimo votis taip išvešėjo, kad jos nepajėgė gydyti talonėliai baldams, automobiliams.
„Į Sąjūdį atėjo toli gražu ne tas visuomenės elitas. Atvirai pasakius, mes visi buvome absoliutūs nuliai. Buvome dėstytojai, braižytojai, eiliniai mokytojai. Nė vienas mokyklos direktorius, įmonės vadovas neatėjo“, – prisiminė V.Čepas, tuo metu tik pradėjęs dėstyti psichologiją aukštojoje mokykloje.
Jis prisiminė, kad prie Sąjūdžio šliejosi ir nemažai avantiūristų, tikėjusių, kad taip gali padaryti karjerą.
Į Klaipėdos Sąjūdžio judėjimą įtariai žiūrėjo ir vietos rusai, kurių bendruomenė mieste buvo gana didelė. „Baltijos“ laivų statyklos vadovas net pasistatė šarvuotį.
„Buvo gandų, kad lietuviai dabar išpjaus visus ne lietuvius. Ant karių kapinių atsirado užrašas rusų kalba: „Rusai – lauk“. Įdomiausia, kad ir nuvalyti neleido – pastatė kariškius ir prieiti negalėjom. Važiavo televizijos, filmavo. Tik paskui paaiškėjo, kad šią akciją patys saugumiečiai organizavo“, – prisiminė V.Čepas.
Gyvenimas apvirto aukštyn kojom
Sąjūdžio judėjimas 180 laipsnių pakeitė Lietuvos gyvenimą, aukštyn kojomis apsivertė ir pačių Sąjūdžio žmonių gyvenimas.
„Buvau dėstytojas, mokslų kandidatas, gal šiuo metu būčiau buvęs profesorius, dabar esu politikas. Tačiau ne visiems taip pasisekė. Kai kurie iš tiesų padarė karjerą – amžiną atilsį Rimantas Ulevičius tapo mokyklos direktoriumi, vicemeru, Algis Grublys – Klaipėdos saugumo vadovu, Povilas Vasiliauskas – pirmuoju Klaipėdos meru, dabar vadovauja LEZ. Kiti grįžo prie savo darbų, kaip architektas Edmundas Andrijauskas. Kiti – būkime atviri – prasigėrė“, – pasakojo V.Čepas.
Jis apgailestavo, kad idealai, apie kuriuos tuo metu kalbėjo, taip ir nebuvo įgyvendinti. „Niekas tuomet nebūtų patikėjęs, kad svarstysime žemės pardavimo užsieniečiams klausimus, ar diskutuosime, kaip rašyti užsieniečių pavardes, kad norėsime leisti tuoktis gėjams ar šitiek daug lietuvių emigruos. Tada sau kėlėme tikslą – išlikti. Dabar matome, kad tirpstame. Sąjūdis buvo graži mūsų jaunystė“, – apgailestavo V.Čepas.
D.Varkalis iki šiol prisimena Geros valios deklaraciją, kuri iki šių dienų taip ir neįgyvendinta. „Sąjūdžio idėjos išduotos. Pasiteisino taisyklė: revoliucijas kuria filosofai, įgyvendina idealistai, o valdžią perima avantiūristai. Sąjūdį aš mačiau kaip aušrinę žvaigždę. Bet ji užgeso taip ir nepatekėjusi“, – optimizmu netryško D.Varkalis.
