„Kontaktas, lipkite lauk“, – sako vyresnysis leitenantas Justas Petkevičius, tarnaujantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopoje.
Suprasti akimirksniu
- Kęstučio batalionas – arčiausiai sienos su Rusija stovintis dalinys
- Tai yra vienintelis batalionas, nutolęs nuo miestų
- Karių užduotis – valstybės ginkluota gynyba
- Batalione tarnavo pokario partizanas Leonas Laurinskas
Iššokame į pliurzę.
Priešais mus išsirangiusiame miško kelyje stovi keturi šarvuoti visureigiai „Humvee“. Už mašinų slepiasi į pasalą patekę kariai. Jų ginklai nutaikyti į miško tankmę, kur tūno pasalą surengę priešininkai.
Tai pratybos, bet aplink tratantys automatai ir dūmų uždangos pažadina adrenaliną.
„Pamušė pirmąjį visureigį, todėl jie negali judėti, – treniruočių scenarijų aiškina J.Petkevičius. – Viena grupė bandys apeiti priešą ir išvalyti mišką.“
Pro mus bėga kontratakuojantys kariai. Jie vilki balta maskuojančia apranga ir nešasi automatus G-36. Dingsta miško gūdumoje ir, po kelių akimirkų, tenai pasigirsta šūviai.
Stoja tyla. Laukiu, kas vyks toliau.
Sušnypščia prie visureigių stovinčių karių racijos. Kontratakavusi grupė praneša, kad priešininkas eliminuotas. Visureigiai gali judėti toliau.
PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove
Tą rytą Kęstučio bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopa treniravosi, kaip gintis patekus į pasalą ir kaip iš jos išsiveržti. Šios pratybos vyko Tauragės rajono Sakalinės miške, maždaug už 20 kilometrų nuo Kaliningrado srities.
Kęstučio batalionas tuo išsiskiria iš kitų Lietuvos kariuomenės dalinių – šie kariai gyvena ir treniruojasi prie pat sienos su Rusija.
Tai yra vienintelis batalionas, įsikūręs atokiau nuo miestų. Vieną vertus, dėl šios priežasties daug karių profesionalų ir šauktinių lieka dalinyje net laisvu laiku, mat sudėtinga kiekvieną savaitgalį iš Sakalinės miškų grįžti į namus. Kitą vertus, tai nulėmė, kad šioje uždaroje bendruomenėje kiekvienas karys jaučiasi tarsi vienas iš Sakalinės miško brolių.
Bataliono istoriją pradėjo savanoriai
Kęstučio bataliono istorija prasidėjo vos Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada Jurbarko gyventojai savanoriškai susibūrė į Pasienio tarnybos padalinį ir stojo saugoti valstybės sieną su Rusija. Dalis buvo tarnavę sovietinėje armijoje, bet dauguma neturėjo jokios karinės patirties.
1991 metais šio padalinio savanoriai Česlovas Šlėgaitis ir Kęstutis Sutkus sugalvojo, kad Jurbarke galima sukurti greitojo reagavimo būrį. Jie nuvyko į Vilnių, pateikė pasiūlymą kariškiams ir gavo sutikimą.
Greitojo reagavimo būrys įsikūrė Jurbarko komendantūroje. Tais pačiais metais prie jų prisidėjo daugiau savanorių, kai kurie atvyko iš aplinkinių miestų: Raseinių, Smalininkų, Tauragės. Taip buvo suformuota greitojo reagavimo kuopa.
„1992 m. balandžio 27 dieną Jurbarkas gavo pirmuosius 60 šauktinių, – pasakoja viršila Darius Stanaitis, batalione tarnaujantis nuo pirmųjų dienų iki dabar. – Tada juos apgyvendinome lauko stovykloje Palėkiuose, prie Smalininkų.“
Tuo pačiu metu Lietuvos kariai perėmė sovietinės armijos bazę Sakalinės miške, esančiame maždaug už 40 kilometrų nuo Jurbarko.
Kariuomenės vadovybė nusprendė, kad ten turi būti dislokuotas stiprus dalinys. Tada buvo sukurtas Tauragės motodesantinis batalionas. Jo pirmuoju vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Stasys Levulis, o pirmaisiais kariais tapo Jurbarko greitojo reagavimo kuopos savanoriai ir šauktiniai.
„Rugsėjo 1 dieną mes išardėme lauko stovyklavietę Palėkiuose ir išvykome į Sakalinę“, – prisimena D.Stanaitis.
Su juo kalbamės stovėdami Kęstučio bataliono muziejuje, įkurtame senosiose kareivinėse. Jos iki šių dienų išliko tokios, kokias rado pirmieji kariai, atvykę iš Jurbarko į Sakalinės miškus tą 1992 metų rugsėjį: sovietinės metalinės lovos, ant jų pūpso į kūgius suminkytos pagalvės, tupykla be unitazo, skurdžios mokymo patalpos, budinčių karių telefonai.
„Viskas taip, kaip radome pirmą kartą atvykę, – sako D.Stanaitis. – Padarėme tik kosmetinį remontą. Grindys jau buvo netinkamos, sienas reikėjo perdažyti. Viską darėme patys, savo jėgomis.“
Senųjų kareivinių sienos nukabintos nespalvotomis nuotraukomis, kurios pasakoja apie pirmųjų bataliono karių kasdienybę. Vienoje fotografijoje užfiksuoti vyrukai, sėdintys kariškoje palapinėje prie improvizuotų stalų, padarytų iš beržo.
„Dabar kelia šypseną, o tada tai ką! – juokiasi viršila. – Buvo ant ko pasidėti knygą, buvo kaip ruošti karius ir viskas gerai.“
Tuo metu Sakalinės miške tarnavę kariai patys rūpinosi savo buitimi. Jie pasistatė palapinių miestelį, kur vyko šauktinių mokymai, įsirengė pirtį, valgyklą, patys gaminosi maistą arba parsiveždavo pusfabrikačių iš Smalininkų žemės ūkio mokyklos.
„Pirmieji savanoriai, atėję į kariuomenę 1992–1993 metais, čia ne darbo ieškojo. Jie aiškiai suvokė, kad ateina sustiprinti Lietuvos kariuomenę ir ginti mūsų tėvynę. Vėliau, kai atsirado šauktiniai, tie vyrai paliko tarnybą ir pasitraukė į civilinį gyvenimą. Bet išeidami jie sakydavo: jeigu bus reikalas – sugrįšime“, – prisimena D.Stanaitis.
Sakalinės miške tarnybą pradėjo dabartinis Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono vadas pulkininkas leitenantas Aušrius Buikus ir pulkininkas leitenantas Arūnas Gajauskas. Bataliono štabo viršininku ir vadu buvo dabartinis Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Valdemaras Rupšys.
Galima sakyti, kad šie įtakingi karininkai ir dabar yra „Kęstutėnai“.
PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove
Bataliono pasididžiavimas – Liūtas
1995 metais Sakalinės miško kariams buvo įteikta tarpukariu veikusio Tauragės 3-iojo dragūnų pulko vėliava. Jie tapo šio istorinio dalinio tradicijų sergėtojais. Po penkerių metų, 2000-aisiais, batalionui buvo suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vardas.
Šis vardas turi ypatingą reikšmę Tauragės rajone tarnaujantiems kariams. Šiame regione per pokario kovas su sovietiniai okupantais veikė Lietuvos partizanų Kęstučio apygarda.
Jaudinantis istorinis faktas: jau atgavus nepriklausomybę Sakalinės miško batalione tarnavo tikras Kęstučio apygardos partizanas dimisijos pulkininkas Leonas Laurinskas, šaukiniu Liūtas.
1945 metais jis įstojo į Antano Suginto vadovaujamą partizanų būrį, o po kelerių metų tapo Batakių būrio vadu. Liūtas dalyvavo daugelyje Tauragės apskrityje vykusių susirėmimų su sovietine armija. 1948 metais per mūšį kulka sutrupino kojos kaulą, bet karys išvengė nelaisvės.
Liūtą sovietiniai smogikai sulaikė tik 1953 metais, apnuodiję preparatu „Neptūn-12“. Partizanas buvo ištremtas į Mordoviją.
1968 metais jis sugrįžo į Lietuvą ir toliau aktyviai dalyvavo pasipriešinime: platino pogrindžio spaudą, užmezgė ryšius ne tik su Lietuvos, bet ir su Rusijos disidentais. Nors už tai ir vėl buvo įkalintas, bet sugrįžęs į laisvę toliau kovojo su sovietinių okupantų režimu.
Kai Lietuva susigrąžino nepriklausomybę, Liūtas buvo pakviestas dalyvauti kuriant kariuomenę.
Nuo 1992 metų tarnavo Tauragės motodesantiniame batalione. Sakalinės miške jis kiekvieną dieną bendraudavo su profesionaliais kariais ir šauktiniais.
„Jis dirbo tiesiogiai su kariais: rūpinosi jų auklėjimu, patriotiškumu, morale, – pasakoja D.Stanaitis. – Leonas Laurinskas visuomet be galo didžiavosi, kad gali tarnauti laisvos Lietuvos karininku. Jam, tikram rezistencijos dalyviui, tai buvo nepaprastas jausmas. Ir mūsų kariai turėjo unikalią galimybę mokytis iš tokio žmogaus.“
1998 metais Liūtas baigė tarnybą batalione ir dirbo Antrajame operatyvinių tarnybų departamente, bet jo palikimas jaučiamas iki šiol. Sakalinės miško kariai išsiskiria ne tik tuo, kad stovi prie pat Rusijos sienos, bet ir nepaprasta savo bendruomene.
PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove
Užduotis – ginkluota valstybės gynyba
Šiuo metu majoro Andriaus Jagmino vadovaujamą Kęstučio mechanizuotąjį pėstininkų batalioną sudaro apie 200 šimtai karių profesionalų ir 400 šauktinių. Nors jų rengimo taktika skiriasi, bet visų užduotis viena – pasiruošti valstybės ginkluotos gynybos operacijoms, jeigu to prireiktų.
„Yra parengti gynybiniai planai ir visas kovinis rengimas vykdomas atsižvelgiant į juos. Pagal tai ruošiami ir profesionalai, ir šauktiniai, – sako kapitonas Aurimas Dirgėla, Kęstučio bataliono štabo Operacijų planavimo karininkas. – Tai yra gynybinio pobūdžio užduotys: žygis, susitelkimo rajonų užėmimas, pačios gynybos įrengimas ir jos vykdymas, į kurį įeina ir puolimo elementai.“
Tam tikslui mechanizuotieji pėstininkai yra aprūpinti šarvuotais transporteriais M113 ir šarvuotais visureigiais „Humvee“.
Batalionas apginkluotas automatais G-36, taikliojo šaulio ginklais „FN Scar“, kulkosvaidžiais „FN Mag“, prieštankiniais ginklais „Carl Gustav“, sunkiaisiais kulkosvaidžiais „Browning M2HB“, prieštankinėmis raketomis „Javelin“, 120mm minosvaidžiais ir kita ginkluote.
Prie pat Rusijos sienos įsikūręs dalinys taip pat priklauso Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo pajėgoms – Kęstučio batalionas skiria kuopos dydžio kovinį vienetą, kuris veikia Algirdo bataliono sudėtyje. Tai gerai aprūpintas ir visiškai suformuotas padalinys, kurį sudaro kariai iš 1-osios pėstininkų kuopos ir Sunkiosios ginkluotės kuopos prieštankinio padalinio.
„Iš esmės, dauguma mūsų profesionalių karių tuo ir užsiima – budi Greitojo reagavimo pajėgose ir dalyvauja pratybose“, – aiškina A.Dirgėla.
PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove
Tądien, kai lankėmės Kęstučio batalione, Sunkiosios ginkluotės kuopa dalyvavo eilinėje treniruotėje. Viena karių grupė turėjo surengti pasalą Sakalinės miške ir užpulti šarvuotų visureigių koloną. Besiginanti komanda privalėjo atlaikyti puolimą, išvalyti pasalą ir judėti toliau.
„Viskas ne taip paprasta, kaip atrodo filmuose, – atlikęs savo užduotį sako dvidešimtmetis eilinis Einius Petryla, savanoriškai tapęs Kęstučio bataliono šauktiniu. – Viskas susideda iš daug daug žmonių darbo. Čia kiekvienas žmogus yra svarbus. Kad viskas vyktų sklandžiai, reikia mūsų visų pastangų.“
Tarp spygliuočių sugriaudi pratyboms vadovaujančio seržanto balsas. Jis liepia kariams lipti į šarvuotus visureigius. Po kelių akimirkų kolona numauroja per klampynę.
Nuo pasaulio atskirta karių bendruomenė
Kęstučio batalione praleidome kelias dienas. Bendravome su profesionaliais kariais, šauktiniais ir karininkais. Man susidarė įspūdis, kad tai – nuo pasaulio atskirta karių bendruomenė, kurioje kiekvienas jaučiasi esąs vienas iš Sakalinės miško brolių. Ir tuo nepaprastai didžiuojasi.
„Kęstučio batalionas niekada nestresuoja, – juokauja kapitonas A.Dirgėla. – Nepaisant to, visas užduotis mes atliekame labai gerai. Ta dvasia ir atmosfera batalione yra svarbi. Kolektyvas yra labai susitelkęs. Būtent dėl tų žmogiškųjų santykių čia smagu dirbti ir galima pasiekti savo tikslų.“
Nuo pirmųjų dienų dalinyje tarnaujantis viršila D.Stanaitis sako, kad apie išskirtinę atmosferą girdi ir iš buvusių Kęstučio bataliono karininkų.
„Sudėtinga vertinti atmosferą, kai nesi niekur kitur tarnavęs, – nusijuokia viršila. – Bet kai pratybose ar kursuose sutinku pas mus tarnavusius karininkus, jie visada pabrėžia, kad Kęstučio batalione žmogiškieji santykiai yra superiniai. Sako: „Pasiilgstam tų pušų ir draugiškos atmosferos.“
Galima sakyti, kad tokią atmosferą sukūrė būtent Sakalinės miškas.
Kęstučio batalionas stovi pušyno tankmėje, per 20 kilometrų nuo Tauragės miesto. Čia mažai vietinių gyventojų, nevažiuoja viešasis transportas, todėl daug profesionalių karių ir šauktinių lieka dalinyje po darbo valandų ir savaitgaliais.
„Darbo dienomis batalione lieka visi šauktiniai. Bet yra karininkų ir seržantų, kurie čia gyvena, nes jų namai toli, – aiškina kapitonas A.Dirgėla. – Bataliono vadas nurodė, kad savaitgalį turi būti paleisti visi šauktiniai, kurie tuo metu nėra tarnyboje ir neturi nuobaudų. Bet visada būna liekančių, nes jiems sudėtinga arba brangu grįžti į namus.“
Pats kapitonas A.Dirgėla batalione tarnauja ir gyvena jau šešerius metus. Jo namai už 100 kilometrų esančiuose Gargžduose. Kartais karininkas Sakalinėje lieka ir savaitgaliais.
„Man patinka šitie pušynai, ramybė, bet tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Man patinka, bet kitiems norisi pabūti ir mieste, pabendrauti su žmonėmis civilinėje aplinkoje“, – aiškina karininkas.
Sakalinės miške gyvenantys kariai profesionalai ir šauktiniai turi mažai pramogų. Yra treniruoklių ir krepšinio salės, bet po tarnybos valandų čia sutelpa ne visi. Yra nedidelė biblioteka, bet skaitantys kariai pasakojo, kad knygų nedaug, todėl visas jau perskaitė. Trečiadieniais batalione vyksta kino filmų peržiūros, kuriose gali dalyvauti ir profesionalai, ir šauktiniai.
„Stengiamės kompensuoti tai, kad mūsų šauktiniai negali išeiti į miestą, nes net ta pati Tauragė yra toli“, – sako vyr. leitenantas J.Petkevičius.
15min paramos iniciatyva: pasirūpinkime bataliono karių gerove
15min pradeda paramos kariuomenei iniciatyvą ir kviečia pasirūpinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių gerove. Per paramos iniciatyvą surinktomis lėšomis 15min kartu su partneriais batalione įrengs dvi šiuolaikiškas erdves, skirtas karių poilsiui ir edukacijai.
Prisidėti ir paaukoti projekto tikslui galite dviem būdais.
Pirmasis – įsigyti 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo knygą „Kiborgų žemė“, pasakojančią apie jo keliones per revoliucijos ir karo ištiktą Ukrainą, nuotykius ir sukrėtimus karo zonose. Visas knygos pelnas bus skirtas Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui.
Antrasis būdas – iniciatyvos puslapyje portale 15min galite tiesiogiai skirti 5, 10, 20, 30 eurų ir didesnę sumą. Skiriantiems 30 ir daugiau eurų 15min dovanoja knygą „Kiborgų žemė“.
Visi surinkti pinigai bus skirti tam, kad Sakalinės miške pilietinę pareigą garbingai atliekantys ir mūsų valstybės gynybai besiruošiantys kariai turėtų visavertį ir įdomų laisvalaikį.
PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove
