„Lietuvoje kasmet inkstai nustoja veikti maždaug 300 žmonių. Optimalus tokių pacientų gydymas yra inksto transplantacija – t. y. sveiko donorinio inksto persodinimas. Jeigu transplantacijos atlikti negalime dėl medicininių priežasčių ar todėl, kad trūksta donorinių organų, atliekamos dializės procedūros, kurių metu valomas kraujas, kad žmogus nemirtų“, – kalba Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas.
Pasak Santaros klinikų Urologijos centro vadovo doc. Arūno Želvio, gyvo donoro inksto transplantacija turi daug privalumų. Pavyzdžiui, trumpesnis organo laukimo laikas, o inkstai gali būti ištiriami prieš transplantaciją ir dažniausiai jie pradeda veikti iš karto. Tuo metu iš mirusio žmogaus – užtrunka keletą savaičių, be to, gyvo donoro inkstai veikia ilgesnį laiką nei mirusio žmogaus.
„Gyvo donoro transplantacijos metu inkstą dovanoja sveikas žmogus. Dėl to šią operaciją būtina atlikti kaip įmanoma mažiau traumuojančiu metodu. Labai džiaugiamės, jog jau kelerius metus – nuo 2017 metų – inksto paėmimo operacijas Santaros klinikų Urologijos centras pirmasis Lietuvoje pradėjo vykdyti laparoskopiniu būdu. Šiuo metu jau atlikta 11 tokių operacijų. Po jų donorams skauda mažiau, iš ligoninės jie išrašomi vidutiniškai apie trečią parą po operacijos ir greičiau gali sugrįžti prie įprastinės veiklos“, – dėsto Urologijos skyriaus vedėjas Albertas Čekauskas.
Kaip pasakoja gydytojas urologas Ramūnas Tyla, inksto paėmimo ir transplantacijos operacijos vyksta vienu metu skirtingose operacinėse. Inkstas be kraujotakos po paėmimo operacijos išbūna apie vieną valandą. Tuo metu mirusio donoro atveju inkstas operacijos laukia apie 15 valandų. Dėl šios priežasties po operacijos inkstas dažniausiai pradeda veikti iškart ir dializių prireikia rečiau nei mirusio donoro inksto transplantacijos atvejais.
Gyvo donoro inksto transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 1974 metų balandžio 25 dienos. Ją atliko transplantologijos pradininkas gydytojas Vytautas Antanas Kleiza. Pasaulyje pirmoji sėkminga inkstų transplantacija iš gyvo donoro buvo atlikta 1954 metais. Donoras ir recipientas buvo 23 metų identiški dvyniai, kurių vienam grėsė mirtis nuo greitai progresuojančio glomerulonefrito. Operacija buvo atlikta „Peter Bent Brigham“ ligoninėje Bostone (JAV). Tai pirmoji mūsų rašytinėje istorijoje sėkminga organo transplantacija – transplantuotas organas veikė ilgiau nei šešis mėnesius.
Lietuvoje kasmet inkstai nustoja veikti maždaug 300 žmonių.
„Tarptautinio organų donavimo ir transplantacijos registro duomenimis, Lietuvoje atliekamos 3,9 gyvo donoro transplantacijos 1 mln. gyventojų per metus, kuomet kitose šalyse šis skaičius perkopia 10 transplantacijų/1 mln gyv. Pavyzdžiui, Turkijoje – 52, Švedijoje – 15, Danijoje – 13,4, Vokietijoje – 8,2, Ispanijoje – 6,9. Olandijoje, turinčioje 16,7 mln. gyventojų, transplantacijos iš gyvų inkstų donorų net viršija mirusių donorų inkstų persodinimo operacijų skaičių. Šioje šalyje gyvaisiais inkstų donorais gali būti ne tik giminaičiai, sutuoktiniai, bet ir draugai, taip pat žmonės, norintys savo inkstą paaukoti anonimiškai“, – pasakoja Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė Eglė Ašakienė.
Lietuvoje Organų donorystę įteisina žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Jo pagrindu inkstas transplantuojamas tik donoro sutuoktiniui ar giminystės ryšiu su donoru susijusiam recipientui (inksto donoru gali būti seneliai, tėvai, broliai, seserys, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės). Pažymėtina tai, kad įvaikinimo atveju giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių.
