Atsakymas priklauso ir nuo to, ar viešajame medicinos sektoriuje netrūks medikų bei kiek įrankių jis turės konkuruodamas su privačia medicina.
T.Jovaiša – gydytojas anesteziologas-reanimatologas, nuo 2004 metų dirbo ir studijavo Jungtinėje Karalystėje. Čia 2011 m. įgijo Karališkojo anesteziologų koledžo kvalifikaciją, 2014 metais tapo Intensyviosios terapijos tarnybos vadovu, o vėliau užėmė Divizijos direktoriaus postą.
2021 m. T.Jovaiša Santaros klinikose pradėjo vadovauti Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centrui, praėjusių metų pabaigoje paskirtas direktoriaus medicinai pavaduotoju stacionariniam darbui.
15min pokalbis su T.Jovaiša – apie pokyčius Santaros klinikose, kokios priežastys jį privertė grįžti į Lietuvą bei konkurenciją tarp privačios ir viešosios medicinos sektorių.
„Tiesiog reikia dalykų“
– Platformoje „Pincetas“ apie jus nėra nė vieno atsiliepimo. Jūs gydytojas ar labiau vadybininkas?
– Dabar labiau vadybininkas. Be to, mano specialybė yra intensyvi terapija, kuri nėra ambulatorinė, nėra konsultacijų poliklinikoje. Intensyvios terapijos gydytojai užtikrina tik vieną dalį paciento sveikatos kelionės.
Į Santaros klinikas, grįžęs iš Jungtinės Karalystės, atėjau ne į gydytojo, o į vadovo poziciją. Būti dar ir gydančiu gydytoju, tuo, kuris bendrauja su artimaisiais, laiko nebebuvo.
– Jums pačiam nestinga gydytojo darbo? Juk sakoma, kad tai nėra profesija, o gyvenimo būdas.
– Be abejo, taip. Tačiau dar kai dirbau gydytoju, pamenu, vis apimdavusį jausmą: juk galėtų būti geriau. Galvodavau, kad mes galėtume dirbti geriau, teikti geresnes paslaugas, geriau rūpintis pacientais, o tam reikia tam tikrų dalykų.
Tačiau dar kai dirbau gydytoju, pamenu vis apimdavusį jausmą: juk galėtų būti geriau.
– Vadybinių dalykų?
– Nebūtinai vadybinių. Iš gydytojo pozicijos žiūrint – tiesiog reikia dalykų. Resursų, personalo, protokolų, sistemų. Tam, kad viskas veiktų.
Tada supranti, kad niekas ant padėkliuko to neatneš, todėl gydytojų įsitraukimas į vadybą, mano nuomone, yra labai svarbus. Klinikinės lyderystės buvimas organizacijos strateginiame valdyme yra esminis. Vien tik biudžetai, skaičiai neužtikrina klinikinio vystymosi. Jau seniau supratau: norint, kad įvyktų tegul ir maži klinikiniai pokyčiai, reikia užsiimti vadyba.
Kelias į vadybą buvo per mokymą. Dirbdamas Jungtinėje Karalystėje tapau ligoninės rezidentūros programos vadovu. Sprendėme, kaip pagerinti rezidentų specialybių mokymo kokybę, teko koreguoti darbo grafikus, įdiegti modulinę mokymo koncepciją. Tai tapo neatsiejama nuo viso padalinio darbo organizavimo, pokyčių ir rezidentai pradėjo dirbti kitaip. Taip prasidėjo mano vadybinis darbas. O tada sugrįžau į Lietuvą.
„Iš baisios situacijos išėjome išmokę pamokas“
– Kodėl nutarėte grįžti į Lietuvą?
– Keletas aspektų. Vienas iš pagrindinių – dirbdamas Jungtinėje Karalystėje nebuvau atitrūkęs nuo Lietuvos. Ilgą laiką grįždavau dėstyti tiek Vilniaus universitete, tiek LSMU Kaune. Buvau lektoriumi, vizituojančiu docentu, vizituojančiu profesoriumi. Akademinis ryšys su Lietuvos institucijomis išliko visą laiką.
Jungtinėje Karalystėje daugiau nei dešimtį metų vykdžiau rezidentų stažuočių programą ir daug jaunų Lietuvos gydytojų savo rezidentūros metais buvo atvykę stažuotis į Londoną.
Prasidėjus pandemijai mane pakvietė padėti konsultuotis su Sveikatos apsaugos ministerija, vėliau – reguliariai buvau sveikatos ekspertų taryboje, kuri buvo įsteigta prezidentūroje. Tuo metu atrodė, kad grįždamas galiu prisidėti prie vadybos čia, Lietuvoje, ir kad tai – prasminga.
– Į Lietuvą grįžote per COVID-19 pandemiją, tuo metu vadovavote ir Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijai. Jūsų nuomone, ko mus išmokė pandemija?
– Turbūt esu patologinis optimistas. Manau, kad mes iš šios pandemijos išėjome visokeriopai geresni, atviresni. COVID-19 mus išmokė atviriau pasikalbėti apie tai, ką mes darome, apie savo rezultatus, mūsų ribas, apie tai, ką mes galime ir ko ne.
Tiesioginė pandemijos pasekmė – mes draugijoje paruošėme Lietuvai visiškai naujus intensyvios terapijos pasaugų teikimo standartus, kurie imti įgyvendinti ir pravers ateityje. Visi buvome pavargę, bet žmonės matė prasmę savo valandas investuoti į ateities planavimą ir ateities gerinimą.
Tai teikia labai daug optimizmo, žinojimo, kad mūsų specialybėje yra daug žmonių, norinčių, kad ta ateitis būtų šviesesnė. Šių darbų jie imdavosi po darbo dienos grįžę į namus. Ne vienas žmogus, o dešimtys jų prie pasiūlymo paketo dirbo. Tai nebuvo tik vadovai – prisidėjo labai daug gydytojų, eilinių draugijos narių
Rezultatas – geresnės darbo sąlygos anesteziologams, intensyviosios terapijos skyriaus medikams, taip pat tvaresnė, atsparesnė sistema ateičiai. Kai mes ateityje projektuosime, statysime naujas ligonines ar jų padalinius – jie bus geriau pritaikyti ne tik virusinėms infekcijoms, bet ir pandemijai ar kitoms ekstremalioms situacijoms.
Be to, medikai labiau ėmė vertinti vieni kitus, atsirado didesnis komandos jausmas
Iš baisios situacijos, iš tragedijos išėjome realiai išmokę pamokas – pavertę jas teisės aktais, reikalavimais, standartais.
Be to, medikai labiau ėmė vertinti vieni kitus, tapo mažiau hierarchiški, atsirado didesnis komandos jausmas, suvokimas, kad jei bėda – medikas nėra vienas.
Per COVID-19 trūko medikų, todėl turėjome dirbti daug daugiau. Tapo suprantama, kad problema nėra vienos specialybės problema, kad ji liečia daugelį mūsų ir kad kartu sprendžiant klausimus visada yra greičiau ir efektyviau. Nors labai tos pamokos skaudžios, bet šiek tiek pozityvo taip pat yra.
„Šiandien nerimo tikrai yra“
– Kalbant apie Santaros klinikas, buvęs įstaigos vadovas profesorius Kęstutis Strupas tapo naujo privataus medicinos centro vadovu. Nėra nerimo, kad kartu išeis ir kiti medikai? Kad apskritai medikai dažniau pasirinks privačias įstaigas?
– Jūs paminėjote vieną konkretų pavyzdį, tačiau nerimas susijęs ne tik su juo. Baimė taip, yra – dėl konkurencijos su privačiomis įstaigomis, su kitomis viešojo sektoriaus įstaigomis.
