Vienintelis kelias tai pristabdyti – paskiepyti kuo daugiau žmonių ir užkirsti kelią viruso klajonėms po visuomenę, kartu – jo dauginimuisi ir keitimuisi.
Virusai keičiasi užkrėsdami
Mokslininkai nuo pandemijos pradžios įspėjo, kad visame pasaulyje išplitęs SARS-CoV-2 keisis, gal net taip smarkiai, jog taps atsparus skubiai pradėtoms kurti vakcinoms. Jo atmainos jau klajoja po pasaulį.
Virusai (taip pavadinti pagal lotynišką žodį virus – nuodas) yra neląstelinės sandaros gyvybės formos, negalinčios daugintis ir augti ne šeimininko ląstelėje. Jie būna vos 10–300 nanometro dydžio, naudojasi šeimininko medžiagų apykaita, ne ląstelėje neaktyvūs.
Į organizmus dažniausiai prasiskverbia subrendę virusai – virionai, kuriuos sudaro nukleorūgštis (deoksiribonukleorūgštis, DNR arba ribonukleorūgštis, RNR), apsupta apsauginio baltyminio apvalkalo. Dar gali turėti lipidinį apvalkalą, pagamintą iš užkrėstos ląstelės membranos.
Virusai gali užkrėsti bet kokį iš ląstelių sudarytą organizmą. Prisitvirtinęs prie ląstelės membranos ir pro ją įleidęs nukleorūgštį, viduje virusas gamina savo nukleorūgštis.
Aplink kiekvieną jų susidaro baltyminis apvalkalas, ilgainiui ląstelės membrana plyšta ir pasklidę nauji virusai puola kitas ląsteles.
Daugindamasis ar kurdamas savo kopijas, virusas kartais šiek tiek keičiasi. Kuo daugiau galimybių plisti jis turi, tuo aktyviau dauginasi, o kartu gali keistis.
Tokios atmainos paprastai neturi didelės įtakos viruso gebėjimui sukelti infekcijas ir ligas. Tačiau, priklausomai nuo vietos, kurioje viruso genetinėje medžiagoje vyksta pokyčiai, jos gali turėti įtakos viruso savybėms, pavyzdžiui, perdavimui ar pasekmėms (simptomai būna sunkesni ar lengvesni).
